Ėjo kartą siuvėjas per kukurūzų lauką ir sutiko valstietį su gražia mergaite bevaikštinėjantį.
– Labas, – sako valstietis, – girdėjau, gražiai rūbelius moki siūti?
– Taip, – sako siuvėjas, – aš profesionalas!
Nelabai suprato valstietis šito užjūrio žodžio, bet pagalvojo – turbūt gudrus ir mokytas, kad tiek kalbų moka ir sako:
– Nenoriu daugiau būti valstiečiu! Noriu būti visos šalies karaliumi... Parduosiu kukurūzų – uždirbsiu gražaus pinigo. Imk ir pasiūk man 150 tūkstančių gražių sermėgų, o aš jas visiems savo busimiems pavaldiniams dovanosiu. Jie mane labai pamils ir staigiai išrinks karaliauti!
Apsidžiaugė siuvėjas, kad net valstiečio gražiajai mergaitei paltuką padovanojo. Bet bėda – kitą dieną suskrido pikti varnai, su aštriais it rašikliai snapais ir sulesė visą, visą derlių. Oi nebus auksinių pinigėlių, oi nebebus ir sermėgėlių!
Užpyko tada siuvėjas, o, pasirodo, juo buvo piktas nykštukas – burtininkas pasivertęs ir prakeikė valstietį. Tada jis paltuką nematomu pavertė, o su juo ir gražioji mergaitė kartu dingo kažkur. Taip niekas ir niekur jos niekada daugiau nebematė.
Pažadėjo piktasis nykštukas daugiau į šią nedėkingą karalystę kojos nekelti, o kur jis išskrido, niekas nežino. Tik žmonės kalba, kad dirba santechniku zoologijos sode prie Berlyno...
