– Kaip dažnai apsiperkate? Ar einate ieškoti lobių, kai tik atvežama nauja kolekcija, ar kai viskas būna išparduodama po eurą-du?
– Naujos kolekcijos dieną neinu – būna daug žmonių. Man dėvėtų drabužių parduotuvėje patinka kaip bažnyčioje – einu ne su mase, o kada noriu, kada vidus patraukia. Šviežių prekių dieną einu tada, kai tikrai ieškau tam tikro daikto – gal rasiu odinę striukę, kašmyro liemenę ar megztuką, šilko palaidinę.
Kuomet prekės būna nupigintos, dairausi medvilninių marškinėlių, vadinamųjų „T-shirt“ – už juos tikrai neverta daug mokėti, nes itin dėvimi, dažnai skalbiami. Į kuistukus užeinu bent kartą per savaitę – arba tiksliai žinodama, ko ieškau, arba tiesiog pasidairyti: o gal ką užmatysiu? Dažniausiai lankomos vietos – „Gausa“, „Humana“. Jei važinėju kur po Lietuvą, nesvarbu, Prienai ar Klaipėda būtų, smagu ir to krašto dėvėtuose pašniukštinėti ar į vietinius turgelius nueiti.
Pastebiu ir pokyčius. Kažkada „Humanos“ buvo tikrai suverstiniai tekstilės kalnai, kai išties reikėjo kuistis po prekes, ieškant kažko įdomaus, o dabar parduotuvės gerokai išvaizdesnės, drabužiai tvarkingai sukabinti, netgi pagal spalvą. Juk tikrai oriau užeiti į tvarkingą saloną, nei į kokią užleistą palėpę primenančią erdvę.
Apskritai dėvėtų drabužių ar daiktų parduotuvės pakeltos į aukštesnį lygmenį, stengiantis ir jas vadinti kitaip – vintažiniai drabužiai, vintage boutigue, kokybiški rūbai už patrauklią kainą, blusturgis ir pan. Vien Vilniaus senamiestyje žinome ir „De‘Žavu“, ir „Šapokliak“. Gal taip oriau žmogui, kuris lankosi? Čia tegu sprendžia psichologai. Tad apsilankyti ir kažką rasti sau tinkamo bei išskirtinio tampa nebe tik tvarumo, taupymo ženklu, o kad nebūsi kaip nuo konvejerio, kaip visi, turėsi išskirtinį drabužį.
Apskritai jau dingo ir ta stigma, įsitikinimas, kad jei perki dėvėtuose, vadinasi, esi bėdžius, neįperki prekybos centruose. Tačiau masinės gamybos drabužių parduotuvėse kokybė ir pasiūla ne visada atitinka mano lūkesčius. Kiek jais pabrėši stilių, kai tokių megztukų 20?
Žvelgiu į jaunas paneles – sportbačiai, apsmukę džinsai, oversized džemperiai su gobtuvu, juodi plaukai. Nieko išskirtinio, savito, gatvės uniforma. Kaip ir šios vasaros topas – jaunuolių marškinėliai, ant kurių – garsaus reperio TUPAC atvaizdas. Kitais metais bus kažkas kita pasiūlyta. Norim būti išskirtiniai, bet einam kaip masė.
– Kiek procentų jūsų spintos sudaro radiniai iš dėvėtų drabužių parduotuvių?
– Manau, kad mano spinta lengvai galėtų virsti blusynės butikėliu. Tikrai apie 60–70 proc. drabužinės yra iš dėvėtų. Tačiau jie – mano spalvų, mano stiliaus, mano emocinės pagavos išraiška. Pati mezgu, neriu kažkiek, todėl itin mėgstu mezginius – megztų dalykų spintoje daugiausia. Marškinių gal vos keli, suknelių tinkamo silueto beveik nerandu.
Nusiperku medvilninių džemperių, kartais pasirenku tamprių, lininių kelnių. Jei kažkas netinka, pasitaisau – turiu siuvamąją mašiną. Apskritai įsigytus daiktus mėgstu „paturbinti“ – primezgu, kažką išsiuvinėju, iškepu, apneriu, prisiuvu aplikaciją.
Štai vienos žalios liemenės (100 proc. merino vilna!) buvo tokios liūdnos kišenės, tai nunėriau kvadratėlius kilpiniu raštu, kuris primena šluostę. Dabar liko tik prisiūti. Tikiuosi, jog atrodys smagiau, išskirtiniau, o ir drauge realizuoju savo pomėgį megzti bei kūrybiškai pridėti į aprangą kažką savo. Turiu, kaip šuniukas, pažymėti savo teritoriją.
Rudeniui neseniai nusipirkau norvegišką tamsaus vandenyno spalvos megztuką-susiaustuką su kišenėmis. Labai malonus, po 34 proc. merino vilnos ir moherio, šiek tiek elastano, dera su golfu ar marškiniais, galima susisiausti diržu ar juosta.
Mėgstu tokius negriežtus drabužius, su meile juos vadinus skudurais – kokį padėsi, tokį ir rasi. Apskritai namuose neturiu lygintuvo, todėl nemėgstu nieko lyginti, geriau perku lininį ar medvilnės drabužį tokį, kurį nusikabinai apsirengei ir eini.
Džinsų tinkamų užtinku retokai – gal juos išgraibsto, kai būna prekių papildymas? Gal užpernai pirkau garintus, aptemptus su petnešomis, tai nešioju iki dabar kartais. O batai ir apatinis trikotažas kažkaip nevilioja – tuos perku naujus.
Gali kilti klausimas – kodėl perku megztus daiktus, kai galiu nusimegzti? Turiu ir šalių, ir megztinį, tačiau įsitikinau, kad tai labai laikui imlus rankų darbas. Štai nusimezgiau ilgą ir platų šalį iš dviejų siūlų ritinukų, ir vien siūlai kainavo 50 eurų, o dar darbas… Taigi kokia jo vertė išties? Taip, rankų darbas, ilgi vakarai mezgant, emocijos, sudėtos mintys ir visa siela – neįkainojama, tačiau pirkti dėvėtuose geros kokybės daiktą nėra menkesnis pasirinkimas.
Savotiškas „greitas stilius“, tik kita – tvaresne – forma. Jei tas daiktas kažkam tarnavo, nugyveno trečdalį gyvenimo ir gali daugiau nei dvigubai ilgiau dar gyventi, kodėl tokia galimybe nepasinaudoti? Juk jau išmokome pirkti naudotus automobilius – gal metas pakeisti požiūrį ir į drabužius?
– Į ką atsižvelgiate rinkdamasi daiktą? Žiūrite, kad sudėtyje būtų tikros vilnos/kašmyro ar koks prekinis ženklas? Kaip atskirti kokybišką nuo nekokybiško, kaip žinoti, ką pirkti?
– Pirmiausia turi patraukti spalva, siluetas ir primatavimas mintyse, kaip daiktas įsikomponuos prie kitų, jau turimų. Dizainerė Agnė Gilytė veikiausiai yra kapsulinės spintos pradininkė Lietuvoje. Man ta idėja labai prie širdies: kai turi mažiau daiktų, bet sukuri derinių tiek, kiek reikia, ir atrodai vis kitaip. Tau priimtinos spalvos, gali jas maišyti, nereiki kurti iš savęs personažo ir vaizduoti teatro gatvėje.
Kai tavo stilius yra toks pat tiek kasdienoje, tiek šventėje, tik gal kiek puošnesnis. Taip sugeba rengtis Julija Janus, Jolanta Toleikytė, Aušra Muzikevičiūtė, Laura Dailidėnienė, Sandra Straukaitė, Gritė Maruškevičiūtė-Tamošiūnė. Tai ir mano siekiamybė, kad gali užsimerkus išsirinkti atskirai drabužius, o jie vis tiek puikiai derės. Todėl be galo svarbu spalvos ir kokybė.
Taigi, priėjome prie to, kaip renkuosi drabužius. Pirmiausia patraukia spalva, paskui pažiūriu, ar tai mano stiliaus modelis, siluetas, pavartau, pažiūriu sudėtį ir tik tada einu matuotis. Arba dažnai prisidedu, pasižiūriu į veidrodį – pakanka tiek. Man drabužio sudėtis svarbi, nes noriu žinoti, kaip reikės prižiūrėti, ar bus šiltas, ar grauš. Kokybė ir sudėtis man svarbiau nei prekių ženklas. Bet paradoksalu, nes prekių ženklas dažnai žymi ir kokybę.
Dažniausi drabužiai ar aksesuarai, kurių ieškau, – megztukai, kardiganai (ilgesni, gali būti tik susiaustukai, nebūtinai užsegami), pašminos šaliai, įvairios skarelės. Nueinu ir prie šilkinių kaklaraiščių – esu radusi „Versace“, „Gianfranco Ferre“.
Keisti tie mano apsipirkimai būna. Aš vadinu juos misija „Išgelbėk neeilinį drabužį“. Nuo kandžių, nuo neterminuoto kabėjimo, nuo to, kad kiti neįvertino. Nes kabo, nieks neperka, o žiūriu – 100 proc. vilnos megztinis, tvarkingas, nenudėvėtas, su pynėmis, kurios vėl madingos. Tačiau visų neišgelbėsiu, tiesa?. Taigi jau nebeperku, kad pirkčiau, išmokau pirkti. Jau nebereikia savęs klausti: ar tikrai jo man reikia? Gal tai dar vienas geras megztukas, prie dar gulinčių aštuonių?
Lobių paieškos – aistra, pomėgis, bet tai lengvai gali tapti ir priklausomybe, nes patenkina norą „kažką nusipirkti“. Tai perėjau ir šopoholikės bumą, kai būtinai turėdavau kažką gero nusipirkti. Dabar taip nebūna, galiu apsidairyti ir išeiti tuščiomis. Palieku kabėti ir 100 proc. vilnos megztinius ramia sąžine.
– Kokiais radiniais džiaugiatės labiausiai? Papasakokit apie kelis savo spintos lobius, kurie yra būtent iš padėvėtų prekių parduotuvių.
– Labiausiai džiaugiuosi chameleonišku lietpalčiu, kuris ilgas, laisvas, toks vėjapūtinis, kurį gali suvynioti, grūsti į rankinę ar lagaminą, o jis ištrauktas vis tiek puikiai kris, neatrodys po kelionės „nukentėjęs“.
Artėjant kalėdiniam laikotarpiui, dažnai puošiuosi raudonu megztuku laivelio formos apykakle ir reglano rankovėmis, kaip iš 9-ojo dešimtmečio mados žurnalų. Tai „Angoroyal“ raudonas megztukas, 75 proc. angoros, 25 proc.– poliamidas, kuris nesiglamžo, atparus trinčiai. Drabužis mielas, su švelniu pūkeliu – net nesimato mezgimo rašto, todėl dėvėti žiemą ypač malonu.
Kitas radinys – dramblio kaulo spalvos megztinis plačiomis šikšnosparnio rankovėmis, ilgis iki klubų. Labai rudeniškas, patogus, storas, bet ne kietas, nors sudėtis – po 25 proc. vilnos bei alpakos, o kiti 50 proc. – akrilas. Jis tinka prie aptemtų kelnių ar tiesaus sijono iki pusės blaudų, stilių paprastai užbaigia kariško stiliaus batai grubiu padu. Tai olandų prekių ženklo „Moscow Design“ drabužis. Nieko nežinojau, bet teko pasidomėti, kokio stiliaus drabužius kuria.
Nepaaiškinama mano meilė garsių namų šilko kaklaryšiams – esu atradusi „Kenzo“ su žaliomis it smaragdas gėlėmis bei smėlio ir mėlynos spalvos dryžių „Gianfranco Ferre“ aksesuarą. Iš kaklaraiščių mėgstu susidėlioti segę, kartais kaip diržą panaudoju. Planavau kelis išardyti ir papuošti džinso švarkelį, bet persigalvojau – paaukosiu kokios skarelės motyvus. Gaila.
Šiaip dar viena dėvėtų lobių „pasekmė“: etiketės priverčia plačiau pasidomėti drabužiais, panaršyti „ebay“, užtikti analogų. Ta aistra drauge plečia ir akiratį, skatina domėtis. Bet niekada neturėjau tikslo žiūrėti, kiek kas kainuotų ir už kiek pavyko daiktą „nukauti“.
Pavyko už kiek pavyko, ir esu tuo patenkinta. Bet garsių mados namų, kai „Christian Lacroix“ ar „Givenchy“ kosmetinė tikrai malonios, nes gal daugiau nei 20 metų su manimi. Kokybė patikrinta – nenusivyliau. Dar esu radusi tikro sidabro pakabutį, meškiuką.
– Koks brangiausias ir koks pigiausias daiktas, kuriuos esate iš ten įsigijusi?
– Daugiausia gal esu sumokėjusi – apie 30 eurų už pirkinį. Smagų lietpaltį chameleoną radusi už 27 ir rankinę – odinę, geros būklės – už 30 eurų. Ilgai dėvėjau bordo spalvos puspaltį su kašmyru – už 15 eurų, paskui mamai atidaviau, tai jis dar gyvena, šildo jau kažkelintą kūną.
Pigiausias? Gal du eurai? Bet tada jis nebuvo kažkuo išskirtinis, gal tik man ypatingas. Mėgau viską su katinais (ir tebemėgstu), tačiau kai netekau abiejų katinų, vietą netikėtai užėmė pelės, tiksliau, kultinis peliukas Mikis. Tai jei pamatau kokius laisvalaikio marškinėlius, megztuką su juo, perku. Tai marškinėliai su Disnėjaus Mikiu ir buvo už tuos kelis eurus.
Turiu baltus, juodus ir pilkus marškinėlius su Mikiu, o paskutinis džiaugsmingas pirkinys, irgi už kelis eurus ir geros būklės – juodas megztukas su išsiuvinėtu žvyneliais Mikio kontūru, o megztukas kai kuriose vietose papuoštas ciklameno spalvos bumbulais.
Jau net ir sudėties nelabai žiūrėjau, buvo grynai nuotaikos, pajautimo pirkinys. Melsvi džinsai, ciklameno spalvos lūpdažis, sportbačiai – ir į lauką gražų rudenį sveikint!
