„Kosmetikos DNR“ inicijuota apklausa parodė, kad pusė visų naudojančių micelinį vandenį jį nuplauna, kita pusė – palieka. Pirmoji nesupranta, kaip kita palieka ant odos „tą lipnią plėvelę“, o antroji skaito etiketes, kur rašoma „nereikia nuplauti“, ir jomis vadovaujasi. Kuri pusė daro teisingai? Abi.
Norint suvokti, kaip galima naudoti micelinį vandenį, pirmiausia būtų gerai suvokti, kaip jis veikia. Jei chemija nėra stiprioji pusė, nesijaudinkite, papasakosime vaizdžiai ir suprantamai. O visų tikrų chemikų iš karto atsiprašome, kad nenaudojame deramų terminų.
Tikriausiai žinote, kad micelinis vanduo savo vardą gavo dėl micelių. Įsivaizduokite jas kaip kamuoliukus, sudarytus iš surfaktantų molekulių. O surfaktantus įsivaizduokite tarsi mažyčius buožgalvius – galvytes su uodegėlėmis.
Jų „galvos“ yra hidrofilinės, tad pritraukia vandenį, o „uodegėlės“ lipofilinės, tad pritraukia aliejus. Tokia jų pagrindinė funkcija – surišti tarpusavyje vandenį ir aliejų. Jie yra naudojami visose valančiose ir prausiančiose formulėse, nes būtent aliejinė dalis turi gebėjimą pritraukti nešvarumus ir kitus riebalus. Prausiklis nuo micelinio vandens skiriasi tik tuo, kad naudojami surfaktantai yra švelnūs ir stipriai praskiesti vandeniu.
Paveikslėlyje pavaizduotas surfaktatas – hidrofilinė „galva“ ir lipofilinė „uodegėlė“.
Miceliniame vandenyje plaukioja surfaktantų kamuoliai, kurie sudaro tinklą vandenyje. Matome vientisą skaidrų skystį, nors jame plaukioja daugybė riebiųjų rūgščių dalelių.
Taip atrodo micelės, tarsi sukibę surfaktantų „kamuoliai“.
Svarbu paminėti, kad vatos diskelis, ant kurio pilame micelinį vandenį, atlieka labai svarbų vaidmenį. Užpylus micelinio vandens ant vatos, hidrofilinės „galvos“ prikimba prie vatos (nes hidrofilinės dalelės traukia hidrofilines), o lipofilinės uodegėlės lieka kyšoti, pasirengusios nuvalyti nešvarumus.
Nešvarumai prikimba prie „uodegėlių“, kurios sukibusios su „galvomis“. Tokiu būdu maksimalus nešvarumų kiekis lieka ant vatos, o ne ant odos. Vadinasi, naudojant micelinį vandenį nereiktų jaudintis, kad surfaktantų liks ant odos.
Paveikslėlyje pavaizduoti surfaktantai hidrofilinėmis „galvomis“ prikibę prie vatos.
Tai kas lieka po micelinio vandens tokio lipnaus, slidaus, o jei gerai išsirinkote priemonę – maloniai drėkinančio? Tai pagalbinės medžiagos, kurias naudoja gamintojas. Kiekvienas renkasi vis kitus papildomus formulės komponentus, norėdamas pagerinti micelinio vandens savybes.
Keli pavyzdžiai:
Druska. Ji yra veiksmingas rišiklis ir tirštiklis. Suteikia tekstūrai tirštumo, o valomosioms savybėms veiksmingumo, tad micelinis vanduo valys geriau. Trūkumai? Likęs lipnumo, traukimo, sausumo, net graužimo pojūtis. Norisi nuplauti? Geriau nuplauti.
Silikonai. Jie taip pat pagerina valomąsias savybes bei palieka ant odos švelnią plėvelę. Trūkumai? Švaros pojūčio gali trūkti. Problematiškai odai gali išprovokuoti spuogelių atsiradimą. Norisi nuplauti? Geriau nuplauti. Nesinori nuplauti? Galima ir nenuplauti.
Drėkikliai, raminantys ekstraktai. Jie puoselėja odą ir gerina jos funkcijas. Po tokių priemonių dažniausiai plauti odos nesinori ir nereikia.
Taigi dar kartą pradėjus nuo į buožgalvius panašių surfaktantų, prieiname išvadą, kad svarbu visai ne tai, kad priemonės pavadinimas micelinis vanduo, o tai, kas yra to micelinio vandens sudėtyje. Vieną micelinį vandenį reikės nuplauti, kito nereikės. Jei jūs neplaunate micelinio vandens, tai dar nereiškia, kad visiems nereikia plauti ir atvirkščiai. Telieka pakartoti: tikrinkite kosmetikos sudėtį.
Daugiau patarimų rasite „Kosmetikos DNR“ tinklaraštyje.
