Užuominos, kad žili plaukai gali savaime atgauti spalvą, mokslinėje literatūroje kaip pavieniai atvejai egzistavo dešimtmečius. Viename 1972 m. paskelbtame straipsnyje dermatologas Stanley Comaishas pranešė apie 38 metų vyrą, kuris turėjo, kaip jis apibūdino, „labai neįprastą bruožą“. Nors didžioji dalis šio žmogaus plaukų buvo arba juodi, arba visi balti, trys plaukų sruogos buvo šviesios prie galų, bet tamsios prie šaknų. Tai reiškė, kad įprastinis žilėjimo procesas, kuris prasideda nuo šaknų, buvo atvirkštinis, rašoma „Scientificamerican“ internetiniame žurnale.
Žurnale „eLife“ paskelbtame tyrime mokslininkų grupė pateikė kol kas patikimiausius šio reiškinio įrodymus, gautus iš maždaug dešimties įvairaus amžiaus, tautybės ir lyties žmonių plaukų. Be to, žilimas ir žilimo atsinaujinimas siejamas su streso laikotarpiais, o tai reiškia, kad šis senėjimo procesas glaudžiai susijęs su mūsų psichologine savijauta.
Šios išvados rodo, kad „yra tam tikras laiko tarpas, per kurį žilimas tikriausiai yra daug labiau įmanomas sustabdyti/grąžinti atgal, nei buvo manoma ilgą laiką“, – sako tyrimo bendraautorius Ralfas Pausas, Majamio universiteto dermatologas.
Neįtikėtinas tyrimas
Maždaug prieš ketverius metus Kolumbijos universiteto mitochondrijų psichobiologas Martinas Picardas svarstė, kad mūsų ląstelės sensta keliais etapais, kai vienose jų senėjimo požymiai pasireiškia daug anksčiau nei kitose. Jis suprato, kad šis mozaikinis procesas aiškiai matomas mūsų galvoje, kur ne visi plaukai žilsta vienu metu.
„Atrodė, kad plaukai tam tikra prasme atkartoja tai, kas, kaip žinome, vyksta ląstelių lygmeniu, – sakė Picardas. – Galbūt čia yra ko pasimokyti. Galbūt plaukai, kurie žilsta pirmieji, yra labiau pažeidžiami arba mažiausiai atsparūs.“
Aptardamas šias idėjas su savo partneriu, Pikardas užsiminė: jei pavyktų rasti plauką, kuris būtų tik iš dalies žilas, ir apskaičiuoti, kaip greitai tas plaukas augo, būtų galima tiksliai nustatyti laikotarpį, kai plaukas pradėjo senti, ir taip atsakyti į klausimą, kas nutiko žmogaus gyvenime, kad prasidėjo šie pokyčiai.
„Apie tai galvojau beveik kaip apie išgalvotą idėją, – prisimena Picardas. Tačiau netikėtai į jį kreipėsi partnerė ir pasakė, kad matė tokius dviejų spalvų plaukus ant savo galvos. – Ji nuėjo į vonios kambarį ir iš tikrųjų nusiskuto porą plaukų – tada ir prasidėjo šis projektas.“
Picardas ir jo komanda pradėjo ieškoti kitų žmonių, turinčių dviejų spalvų plaukų: per vietinius skelbimus, socialinę žiniasklaidą ir iš lūpų į lūpas. Galiausiai jiems pavyko rasti 14 žmonių – vyrų ir moterų nuo 9 iki 65 metų amžiaus, įvairių tautybių (nors dauguma buvo baltaodžiai). Šie asmenys pateikė tiek vienspalvių, tiek dvispalvių plaukų sruogų iš įvairių kūno vietų, įskaitant galvos odą, veidą ir gaktos sritį.
Tuomet mokslininkai sukūrė metodą, leidžiantį skaitmenizuoti ir kiekybiškai įvertinti subtilius spalvos pokyčius, kuriuos jie pavadino plaukų pigmentacijos modeliais, kiekvienoje sruogoje. Šie modeliai atskleidė kai ką stebinančio: dešimties dalyvių, kurių amžius buvo nuo 9 iki 39 metų, kai kurie žilstantys plaukai atgavo spalvą. Komanda taip pat nustatė, kad tai įvyko ne tik galvoje, bet ir kitose kūno vietose.
„Kai tai pamatėme gaktos plaukuose, pagalvojome: „Gerai, tai tikra.“ Tai vyksta ne tik viename žmoguje ar ant galvos, bet ir visame kūne“, – konstatavo Picardas.
Tačiau jis pridūrė, kad kadangi grįžtamumas pasireiškė tik kai kuriuose plaukų folikuluose, greičiausiai jis apsiriboja tik tam tikrais laikotarpiais, kai pokyčiai dar gali įvykti.
Didžiulė streso įtaka
Dauguma žmonių pirmuosius žilus plaukus pradeda pastebėti sulaukę 30-ies, nors kai kurie juos gali pastebėti ir sulaukę 20-ies.Paus teigimu, šiuo laikotarpiu, kai žilumas dar tik prasideda, šis procesas greičiausiai yra labiausiai grįžtamas. Tų, kurių galva jau žilų plaukų pilna, dauguma sruogų tikriausiai pasiekė „negrįžimo tašką“, tačiau išlieka galimybė, kad kai kurie plaukų folikulai vis dar gali būti paslankūs ir keistis, mano mokslininkas.
„Įspūdingiausia buvo tai, kad jiems pavyko įtikinamai parodyti, jog atskirų plaukų lygiu žilimas iš tikrųjų yra grįžtamas, – sakė Vašingtono universiteto biogerontologas Mattas Kaeberleinas, kuris buvo vienas iš naujojo dokumento redaktorių, bet šiame darbe nedalyvavo. – Mes sužinojome, kad ne tik plaukų, bet ir įvairių audinių biologiniai pokyčiai, vykstantys su amžiumi, daugeliu atvejų yra grįžtami – tai gražus to pavyzdys.“
Komanda taip pat tyrė plaukų žilimo ir psichologinio streso ryšį, nes ankstesniuose tyrimuose buvo užsiminta, kad tokie veiksniai gali pagreitinti plaukų senėjimo procesą. Anekdotų apie tokį ryšį galima rasti ir istorijoje: pasak legendos, XVIII a. Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės plaukai per naktį tapo balti prieš pat jos egzekuciją giljotinoje.
Nedideliame dalyvių pogrupyje tyrėjai tiksliai nustatė atskirų plaukų segmentus, kuriuose pasikeitė pigmentacijos modelių spalva. Tada jie apskaičiavo, kada įvyko pokytis, remdamiesi žinomu vidutiniu žmogaus plaukų augimo greičiu: maždaug vienas centimetras per mėnesį. Šie dalyviai taip pat pateikė labiausiai stresą keliančių įvykių, kuriuos jie patyrė per metus, istoriją.
Ši analizė atskleidė, kad pilkėjimo ar atsinaujinimo laikotarpiai sutapo su didelio streso ar atsipalaidavimo laikotarpiais. Vieno asmens, 35 metų vyro, turinčio rusvus plaukus, penkios plaukų sruogos per tą patį laikotarpį, kuris sutapo su dviejų savaičių atostogomis, pradėjo žilti. Kitam tiriamajam, 30 metų juodų plaukų moteriai, vienoje sruogoje buvo baltas segmentas, kuris atitiko du mėnesius, kai ji išgyveno santuokinį išsiskyrimą ir persikraustymą – didžiausią stresą patyrusį laikotarpį per metus.
Šiame darbe nedalyvavusi Gyseno ir Marburgo universitetinės ligoninės Vokietijoje psichoneuroimunologė Eva Peters mano, kad tai „labai kūrybiškas ir gerai konceptualizuotas tyrimas“. Tačiau, priduria ji, kadangi atvejų, kuriuos tyrėjai galėjo išnagrinėti, buvo palyginti nedaug – ypač su stresu susijusioje tyrimo dalyje – šiems rezultatams patvirtinti reikalingi tolesni tyrimai.
Kol kas kitas žingsnis – atidžiau išnagrinėti ryšį tarp streso ir pilkėjimo. Picardas, Pausas ir jų kolegos šiuo metu rengia dotaciją kitam tyrimui, kurio metu plaukų ir streso lygio pokyčiai būtų tiriami perspektyviai, t. y. dalyviai būtų stebimi tam tikrą laikotarpį, o ne prašomi prisiminti praeities gyvenimo įvykius.
Picardas sako, kad ilgainiui plaukus būtų galima įsivaizduoti kaip galingą įrankį ankstesnių gyvenimo įvykių poveikiui senėjimui įvertinti, nes plaukai, panašiai kaip medžio žiedai, yra savotiškas fizinis praėjusių įvykių įrašas.
„Visiškai aišku, kad plaukuose tam tikru būdu užkoduota dalis jūsų biologinės istorijos, – sakė jis. – Plaukai išauga iš kūno, o paskui kristalizuojasi į kietą, stabilią struktūrą, kurioje saugoma jūsų praeities atmintis.“
