– Apie ką Jūsų kolekcija, kurią jau greitai pristatysite „Mados infekcijoje“?
– Mano kolekcija – anti fast fashion, čia vyrauja lėtas procesas ir meniška išraiška. Joje derinu minkštas ir griežtas, kietas medžiagas, naudoju daug natūralaus pluošto ir, žinoma, įpinu savo išskirtinį braižą – mezginius ir siuvinėjimus. Kolekcija bus švari ir neperkrauta, o ją sujungs pasikartojantis spaudinys – Norvegijoje besimokiusios lietuvės Linos Bartkutės specialiai sukurtas raštas, įkvėptas kalnuose augančių augalų. Vadinu tai kolekcija tarp miesto ir kaimo – nesuprasi, ar labiau norisi lauke pievoje lakstyti, ar mieste vakarėlyje dalyvauti. Todėl ir pavadinau „Braidymu“.
Kolekciją įkvėpė 70-ųjų stilistika, todėl jos pristatymui ieškojau androgeniškų modelių – šis dešimtmetis pasižymi nutrintomis ribomis tarp vyriškumo ir moteriškumo. Vizualiką lėmė ir šiemetinis „Mados infekcijos“ rekordiškai ilgas podiumas be perdėtos scenografijos. Todėl ir kolekciją kūriau, ir modelius rinkausi strategiškai kaip teatro režisierius – konkrečiam drabužiui ieškojau konkretaus modelio, kuris būtų įsimintinas ir charakteringas planuojamam pasirodymui.
O dabar sukryžiavusi pirštus laukiu, kol atsiųs specialiai šiam kolekcijos pristatymui sukurtą muziką. Ją kuria Norvegijos grupė „Locult“, ne vieną kartą koncertavusi Vilniuje ir kultūros barui „Kalbys“ sukūrusi dainą „Kablys Nights“. Grupės nariai, kaip ir aš, gyvena kaimiškoje vietoje, kur susirenka ir kartu groja.
Ši kolekcija buvo ilgas ir labai apmąstytas procesas, prasidėjęs pernai birželį, kurį, kaip visad, šiek tiek koreguoja medžiagų ir kitų žaliavų tiekėjai. Pavyzdžiui, aksesuarams gaminti užsakyta žuvies oda užstrigo muitinėje, tad kolekcija dar vis keičiasi. Tačiau tai – visiškai įprasta, tad be didelio streso kursiu iki pat festivalio.
– Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas ir kuris kūrybos etapas Jums maloniausias ir įdomiausias?
– Kadangi gyvenu pakankamai izoliuotoje aplinkoje, manęs neveikia iš miesto ateinančios tendencijos – nematau, kaip gi tie žmonės rengiasi ir pan. Ten, kur gyvenu, mane veikia kaimo aplinka, o kasdienybėje dominuoja sportinė apranga, nes taip paprasčiausiai patogiau.
Labai daug inspiracijų sulaukiu iš gamtos ir sutiktų žmonių. Labai įkvepia jausmas, kad esi reikalingas, tuomet malonu padaryti kažką kitokio. Pavyzdžiui, šios kolekcijos pradinė kibirkštis – mane itin įkvepianti klientė, kuri vieną dieną atėjo su savo mėgiamiausiu paltu ir pasakė: „sukurk kažką man“. Ji atrodo panašiai kaip aš, tik aukšta ir žilais plaukais – tokia Bergeno madam. Tikiuosi, kad ji sutiks dalyvauti šios kolekcijos fotosesijoje.
Įdomu tai, kad kažkada mėginau kurti pataikaudama publikai ir klientams, bet – paradoksas – tai visiškai nepasiteisino ir vėliau net pačiai publikai mažai tereikėjo tų kūrinių. Man geriausiai sekasi tada, kai darau tik tai, ko noriu pati, o tuomet ir publika tai jaučia.
– Papasakokite apie savo gyvenimą ir kūrybą Norvegijoje. Kas Jus ten labiausiai įkvepia?
– Gyvenu mažame miestelyje, slėnyje tarp kalnų, prie ilgiausio Norvegijoje Sognės fiordo. Vos atsikrausčius į Norvegiją, porą metų gamta mane ypatingai įkvėpė – skraidžiau padangėse nuo aplinkinių vaizdų. Tačiau kai pradedi gyventi su šia stichija, romantikos kiek sumažėja. Pavyzdžiui, žiemą vyksta nuolatinė kova su atšiauria gamta, kai kartais uždaromas kalno kelias ir kasdien vis iš naujo nežinai, ar tikrai galėsi nuvažiuoti siūlų, užtrauktukų ar medžiagos. Taip ir kuri bei planuoji dalykus – taikydamasi prie gamtos.
Kartais nevertiname, kaip komfortiškai gyvename – štai Lietuvoje tiesiu, visuomet atidarytu keliu gali nuvažiuoti į parduotuvę… sekmadienį! Anksčiau nė nemaniau, koks tai komfortas. Tuomet gali koncentruotis vien į tai, ką nori daryti, mažiau planuodamas logistiką. Tačiau nors mano gyvenimas Norvegijoje – logistiškai lėtesnis, tačiau visi kiti dalykai vyksta greičiau – norvegai yra konkretūs žmonės, nevynioja į vatą, kalba apie esmę ir reikalus sprendžia greitai ir efektyviai. Nėra daug laiko kalbėjimui ir svarstymams.
– Kokia ta mada Norvegijoje? Ko mums, lietuviams, vertėtų pasimokyti iš norvegų, o ko galime pamokyti juos?
– Norvegija yra žvejų, medžiotojų ir ūkininkų šalis, tad, tiesą sakant, itin didelių mados prekės ženklų ten nėra daug. Čia taip pat nėra gausybės vietinių prekės ženklų, ypatingai palaikomų šalies gyventojų kaip, pavyzdžiui, vyksta Danijoje. Oslas, žinoma, kiek kitoks, ten jaunimas gali nešioti ir Louis Vuitton kuprines, tačiau skirtumas tarp sostinės ir likusios Norvegijos – tikrai nemažas.
Norvegijos dizaineriai išsiskiria labai stipria menine dalimi, bet štai techninė pusė – toli gražu ne tokia tvirta. Drabužių konstravimo, technologijų, siuvimo bazė kiek pamiršta. Tai – daugiau avangardinė mada, su fokusu į spaudinius, tekstūras.
Ko galėtumėme pasimokyti iš norvegų? Jie – labai drąsūs ir laisvi, savo kolekcijomis nebijo rizikuoti. Pavyzdžiui, danų ar švedų prekės ženklai labiau orientuojasi į pardavimus, todėl iškart mąsto ir kuria strategiškai ir kryptingai. Tuo tarpu norvegai rizikuoja, o jei nepavyksta, nepergyvena ir toliau veikia kažką kita. Jie nebijo mėginti ir nesvarsto, pasiseks ar ne – kuria savo malonumui.
– Šiemet „Mados infekcija“ ragina kalbėti apie tvarumą visame kame, taip pat – ir madoje. Kiek tai artima Jums?
– Man tai labai aktualu – visuomet stengiuosi kurti iš kuo natūralesnių ar perdirbtų pluoštų ir esu neperkalbama kokybės klausimu. Kokią mažą detalę bedaryčiau, darau ją kuo kokybiškiau, kad ji kuo ilgiau išsilaikytų.
Atvykusi į Lietuvą kiek nustebau, kad tiek daug žmonių vaikšto su „plastikinėmis“ striukėmis ir pamiršta vilnonius paltus, ekologiją. Žinoma, kiekvienas pasirenkame pagal savo finansines galimybes, bet kartais pamirštame, kad ir patys galime pasidaryti drabužius! Žinoma, visgi kūrybiškumas atsiranda ne iš galimybių, o iš būtinybės, o dabar, kai turime šitiek pasirinkimo parduotuvėse, esame kiek išlepę. Tačiau šviesti ir edukuoti visuomenę apie tvarią madą – būtina.
