Be traumų baimės
- Artimiau pažįstantys sunkiai Jus įsivaizduoja be trijų dalykų – pypkės, spiningo ir teniso. Ką iš jų iškeltumėte į pirmą vieta?
- Tenisą, nors žvejoju kur kas seniau - gal apie penkiasdešimt metų, o tenisą žaidžiu apie 15-16 . Mečiausi į šį sportą, kai supratau, kad sulaukus mano amžiaus toliau žaisti futbolą ar krepšinį tampa sunkiau, padažnėja traumos. Pavyzdys – mano kolega Juozas Olekas, kuriam po vienerių futbolo rungtynių prireikė ramentų. Ne sykį traumų buvau patyręs ir aš. Tenisas - sporto šaka, kuria nebijodamas susižeisti gali užsiminėti ir vyresniame amžiuje, susirasti partnerių, klubą.
- Kokiuose klubuose Jūs dalyvaujate?
- Jau daug metų esu "Excellence LT" klubo narys. Čia, beje žaidžia, treniruojasi nemažai socialdemokratų, žinomų politikų - europarlamentarai Justas Paleckis ir Zigmantas Balčytis, Nerijus Germanas. Neseniai į klubą įsijungė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Žaidžiame tarpusavyje, dalyvaujame įvairiose varžybose, pažymime gimtadienius. Daugiau kaip dešimt metų bendraujame su panašiu Latvijos prezidento Gunčio Ulmanio lauko teniso klubu. Vieną kartą varžomės Lietuvoje, kitą – Latvijoje, susitinkame du kartus per metus. Esu taip pat ir Lietuvos gydytojų teniso sąjungos, kurioje yra daug labai stiprių varžovų, garbės narys. Prisidėjau organizuojant kai kuriuos jos turnyrus, viename iš jų esu laimėjęs antrąją vietą.
Nustebino anglus
- Latviai tikriausiai ne vieninteliai Jūsų tarptautiniai varžovai?
- Kai prieš keletą metų Deviso taurės varžybose Lietuva 3: 2 įveikė Angliją, mus per interneto svetainę susirado panašus klubas iš Londono. Prieš tą mačą anglai juokavo, kad užmėtys Lietuvą kepurėmis, nes atseit ji turi tik vieną teniso raketę. Vėliau, mūsų kvietimu šio klubo nariai, kurių dauguma žaisti yra pradėję dar teniso mokyklose, atvykę į Vilnių pasivaržyti, stebėjosi mūsiškių žaidimo lygiu. Mes, visiški mėgėjai, sutvarkėme juos kaip šiltą vilną. Iki tol britų klubo nariai manė, kad pas mus lauko teniso apskritai beveik niekas nežaidžia, gal vienas kitas pradedantysis. Tai privertė juos pasidomėti, kas yra ta Lietuva. Tada to britų klubo nariai ir sužinojo, kad Lietuva turi ir Vitą Gerulaitį, ir Teniso akademiją, ir daugybę šio žaidimo entuziastų.
- Kiek tieko girdėti, galynėjatės ir su žurnalistais?
- Kasmet rengiamas teniso turnyras „Purpurinė rožė“ , kuriame varžosi politikai, dažniausiai kažkodėl socialdemokratai, ir žurnalistai. Visus tuos septynerius metus laimėjome mes, politikai, nors žurnalistų komanda būdavo ir jaunesnė. Patirtis kartais būna stipresnė už jaunystę.
Iš pradžių pradėk sportuoti
- Tenisas – sveikata, pypkė, atrodo, nelabai suderinami dalykai. Ar Jums netrukdo toks derinys?
- Aš laikausi garsaus australų bėgiko, keturis kartus olimpinio čempiono Artūro Lidjardo pozicijos. Savo knygoje „Bėgioti sveika“ jis retoriškai klausė: kuo mano siūloma sistema skiriasi nuo tarybinės sveiko gyvenimo būdo sistemos? Tarybinė sako: iš pradžių mesk rūkyti, gerti, atsisakyk žalingų įpročių ir tik tada pradėk sportuoti. O aš sakau: pirma pradėk sportuoti, o paskui bandyk atsisakyti žalingų įpročių. Bet kuriuo atveju geriau sportuoti net ir turint žalingų įpročių, negu nesportuoti ir toliau neatsisakyti tų įpročių. Beje, tas pats Artūras Lidjardas mėgdavo išlenkti ir ne vieną alaus bokalą ir tai jam nesutrukdė kelis kartus laimėti olimpines žaidynes.
- O kas Jus paskayino žaisti lauko tenisą? Kaip viskas prasidėjo?
- Mane pakvietė partijos bičiulis Romanas Paulauskas. Po eilinės mano traumos krepšinio aikštelėje jis man pasakė: „Atėjo laikas tau baigti kontaktinį sportą, kuo toliau, tuo dažniau teks gydytis. Geriau ateik pas mus žaisti lauko tenisą.“ Ir padovanojo man raketę. Kokius metus ji kabojo ant sienos. Po dar vienos traumos susimąsčiau: gal iš tiesų jau reikia baigti su futbolu ir krepšiniu ir imtis lengvesnės sporto šakos. Nusprendžiau pamėginti. Patiko iš karto. Tai buvo kaip meilė iš pirmo žvilgsnio.
Treniravo daugkartinis šalies čempionas
- Pradėjote nuo kamuoliuko daužymo į sieną ar kas nors rimčiau mokė šio žaidimo paslapčių?
- Pirmasis mano treneris buvo tas pats mane žaisti pakvietęs Romanas Paulauskas, vėliau paprašiau, kad mane patreniruotų daugkartinis Lietuvos čempionas Vytautas Mažeika. Jo pamokos buvo labai svarbios, iš jo daug ko išmokau ir esu jam už tai dėkingas. Tačiau nemažai dirbau ir pats, daužydamas kamuoliuką į sienelę. Sienelė - labai geras treneris, tik reikia netingėti. Labiau patyrę klubo nariai po to man patarė: pradėk dalyvauti turnyruose, tik tada pamatysi, ko jau esi išmokęs ir ką sugebi, nes treniruotės - viena, o varžybos - visai kas kita. Paklausiau, vis dažniau pradėjau dalyvauti įvairiuose turnyruose, iš pradžių dažnai pralaimėdavau, paskui įgijau žaidimo patirties, sekėsi jau geriau. Prieš dešimt metų įsteigėme „Socialdemokratų taurę“ , pirmąsias jos varžybas atidarė Prezidentas Algirdas Brazauskas. Kasmet sulaukiame vis daugiau dalyvių.
- Su kuo Jūs dažniausiai varžotės, ar dažnai treniruojatės?
- Viskas priklauso nuo užimtumo, nuo to, kiek turi laisvalaikio. Būnant Seimo opozicijoje jo buvo daugiau negu dabar. Žiemą žaidžiame du tris kartus, vasarą – tris keturis kartus per savaitę, kartais ir daugiau. Turnyrai paprastai vyksta savaitgaliais. Mūsų klube dabar yra 18 narių, išsiperkame 4 aikšteles ir dažniausiai žaidžiame poromis.
Žaidėjų pajėgumas skirtingas – vieni, pavyzdžiui, kaip kardiochirurgas Tadas Tarasevičius, turintis tarptautinį reitingą, gerokai stipresni. Kartu su juo esame laimėję turnyrą „Nida Jazz Tennis Cupti“. Dažnai teniso kortuose susitinkame tenisą žaidžiančiais Seimo nariais, esu žaidęs su ir su krepšinio žvaigžde Šarūnu Marčiulioniu, ir su verslininku Dariumi Mockumi. Pasiskirstome pagal panašų pajėgumą, kad visi smūgiai nesibaigtų vienoje aikštelės pusėje, ir žaidžiame. Net atostogaudamas stengiuosi neužmesti teniso.
Slaptų susitarimų nebūna
- Sakoma, kad iš mišką išėję medžiotojai neretai aptaria ir kur kas svarbesnius dalykus negu medžioklė, kartais netgi valstybinius. Ar taip nebūna teniso kortuose?
- Pačiuose kortuose to nebūna, tačiau po varžybų ar treniruočių visko būna, daug ką aptarime, bet dažniausiai tai, kas yra susiję su tenisu – būsimas varžybas, dalyvius, organizacinius, kitus dalykus , nėra jokių uždraustų temų. Tačiau kokių nors slaptų susitarimų nebūna.
- Ar nebijote, kad kas nors Jums prikiš, jog žaidžiate tenisą su kokiu nors prieštaringai vertinamu žmogumi, apkaltins supainiojus interesus ar dar kažką? Juk buvo kažkokių kalbų, kodėl žaidžiate su „Lietuvos dujų“ generaliniu direktoriumi Viktoru Valentukevičiumi...
- Pas mus teniso klube yra įvairių žmonių. Viktoras Valentukevičius klubo narys, vienas iš jos steigėjų dar nuo tų laikų, kai jis nebuvo šios bendrovės vadovas. Ne vieną kartą man yra bandę prikišti įvairiausių dalykų, nes žaidžiau tenisą su įtakingais verslininkais, kai kuriais aukšto rango politikais iš kitų partijų ar net šalių, pavyzdžiui, su Izraelio užsienio reikalų ministru. Na, ir kas, kokią tai turi reikšmę? Juk tai sportas teniso aikštelėje ir daugiau nieko.
Geriausia ekspremjero investicija
- Ar tiesa, kad kažkada, kai dabartinė teniso žvaigždė Ričardas Berankis dar beveik niekam nebuvo žinomas, padėjote jam žengti į didįjį sportą?
- Tada jam buvo gal keturiolika metų. Tuometinis Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Liutauras Radzevičius įtikinėjo mane, tada premjerą, priimti talentingą vaikiną iš Šiaulių, kuris visai netolimoje ateityje gali tapti lauko teniso pasaulio čempionu. Laiko tuo metu tikrai buvo mažai, bet vieną dieną vis dėlto jį priėmiau. Kartu atėjo tėvai ir Ričardo treneris Remigijus Balžekas, jie pristatė man savo planus, paprašė Vyriausybės paramos.
Lauko tenisas – brangi sporto šaka ir nei tėvai, nei federacija jau nepajėgė sudaryti sąlygų deramai treniruotis, dalyvauti rimtesnėse varžybose. Patikėjau tada to vaikino talentu, iš Vyriausybės rezervo fondo skyriau teniso federacijai apie pustrečio šimto tūkstančių litų. Džiaugiuosi, kad tikrai neapsirikau. Jis pateisino mūsų viltis, tapo jaunimo pasaulio čempionu, rimtu teniso profesionalu. Kartais pajuokauju: tai buvo viena iš geriausių mano investicijų.
R. Berankis politiko žaidimo neišpeikė
- Vėliau kartu su juo rungtyniavote poroje?
-Tai buvo jo sumanymas. Ričardas man pasiūlė sužaisti su juo poroje prieš Liutaurą Radzevičių ir trenerį Remigijų Balžeką. Mačas tikrai buvo labai įdomus ir permainingas, bet mes tada laimėjome. Greičiai, kokias jis žaidžia, įspūdingi. Televizoriuje to nepastebėsi.
- O kaip jis tada įvertino Jūsų žaidimą?
- Jis diplomatiškai pasakė, kad pagal savo amžių žaidžiu visai nieko. Iš tiesų didelių klaidų tuomet ir nepadariau.
- Sako, į treniruotes ir varžybas Jūs visada vežiojatės ne vieną, o dvi raketes. Kodėl? Koks nors prietaras ar tikitės sutikti kokį netikėtą varžovą neturintį raketės?
- Dauguma žaidėjų vežiojasi po vieną raketę. Bet juk po stipresnio smūgio gali sutrūkti jos stygos, tada paėmęs kitokią greitai neprisitaikysi. Tai man kažkada patarė treneris Vytautas Mažeika. Kita vertus, iš tiesų gali kai kam prireikus ir paskolinti.
Jaunesni – greitesni, vyresni – ištvermingesni
- Ką Jums kaip politikui duoda tenisas?
- Pirmiausia tai labai gera sporto šaka mano amžiui. Politikams būtina sportuoti, nes jų užsiėmimas – stresinis. Jei neturi galimybės aikštelėje palaikyti fizinę formą, negerai. Visai kas kita, kai žinai, kad po įtemptos darbotvarkės, daugybės susitikimų, sunkių sprendimų tavęs laukia tenisas. Aš net vykdamas į komandiruotes kartais veždavaisi raketes. Kažkada NATO būstinėje Briuselyje vakariais žaisdavau su tuo metu ten dirbusiu ambasadoriumi Linu Linkevičiumi. Šis žaidimas ugdo reakciją ir ištvermę. Tai vėliau praverčia diskusijose ir derybose, kai tenka numatyti oponentų žingsnius ir per anksti nesudėti ginklų. Jaunesni žaidėjai – greitesni, turi daugiau jėgos, tačiau vyresni – ištvermingesni. Tai galioja ir politikoje. Joje beveik nuolat tvyro didelė įtampa, o sportas suteikia galimybę atsipalaiduoti, pailsėti
- O šeimą taip pat užkrėtėte šia liga?
- Vaikai bando, žaidžia mėgėjiškai, bet į šio sporto aukštumas nesiveržia, kokiuose nors turnyruose nedalyvauja.
Parengė Stasys Jokūbaitis
