Sužlugdė patirties stygius
Vos prieš kelias dienas kalbėdamas su DELFI A. Ščekočichinas ragino mesti iš galvos nerealias iliuzijas.
„Mėgėjų lėktuvėliui juk neįmanoma aplenkti reaktyvinio lėktuvo. Tik nereikia svajoti, kad mūsiškiai atsidurs pirmame dešimtuke. Tai – utopija“, – tuomet įsitikinęs buvo treneris iš Ignalinos.
Bet ketvirtadienio pavakarę vyrų 20 km asmeninėse lenktynėse T. Kaukėnas buvo tarsi galingas laineris, šaunantis tiesiai į Lietuvai dar neregėtas padanges.
Po antros ir trečios ugnies linijų nė karto neprašovęs ignalinietis diktavo tempą visam biatlono pasaulio žvaigždynui. Vienintelis prancūzas Jeanas Guillaume Beatrixas, startavęs 5 minutėmis vėliau, sugebėjo aplenkti mažai kam girdėtą lietuvį.
Pasaka baigėsi ketvirtą ir paskutinį kartą atšliuožus į šaudyklą, kurioje T. Kaukėnas kliudė tik du taikinius iš penkių. Jei ne trys baudos minutės, finiše Lietuvos sportininko būtų laukęs sidabrinis apdovanojimas. Tačiau biatlono žodyne žodis „jeigu“ paprasčiausiai neegzistuoja.
T. Kaukėno nesėkmę paskutiniame ugnies ruože lengva paaiškinti. Prancūzas Martinas Fourcade'as ar norvegas Emilis Hegle Svendsenas medalių likimą šaudykloje sprendžia bent po keliolika kartų per sezoną. Lietuvis tokioje situacijoje atsidūrė pirmą sykį gyvenime.
„Neįmanoma įlįsti į sportininko galvą, bet iš savo praktikos galiu pasakyti: labai dažnai ketvirta ugnies linija būna lemtinga. Visų pirma, ateina didžiulis nuovargis, antra, užgula emocijos. Netikėkite, jei sportininkai sako, jog šaudydami negalvoja apie vietą, kurią gali užimti finiše. Bent jau pasąmonėje ta mintis visada šmėkščioja, ir jos atsikratyti labai sudėtinga“, – DELFI teigė A. Ščekočichinas.
Privertė sudrebėti
Nors asmeninių lenktynių atomazga pravirkdė patį T. Kaukėną, trijų netaiklių šūvių apjuodintas jo pasirodymas liko vertas pagarbos.
Ignalinietis užėmė 23-ią vietą – aukščiau olimpinių žaidynių rikiuotėje per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją buvo palypėję tik du biatlonininkai. 1992 metais Albervilyje Gintaras Jasinskas buvo 19-as tose pačiose asmeninėse lenktynėse, o 2006 metais Turine Diana Rasimovičiūtė 7,5 km sprinto rungtį baigė 18-a.
„Aišku, Tomas dabar jaučia nusivylimą, apmaudą, bet jo rezultatas iš principo – fantastiškas“, – kalbėdamas su DELFI, sportininką guodė Lietuvos biatlono federacijos (LBF) generalinis sekretorius Ričardas Griaznovas.
„Aš visas dar ir dabar drebu. Transliaciją mes, treneriai, Ignalinoje žiūrėjome visi kartu, emocijos liejosi per kraštus. Visam pasauliui buvo rodoma, kaip pirmauja Kaukėnas iš Lietuvos, ir tokios žvaigždės jam už nugaros. Fantastika, ką čia kalbėti“, – kunkuliavusias aistras sunkiai tramdė ir A. Ščekočichinas.
Dar įspūdingiau nei galutinė vieta atrodo T. Kaukėno rezultatai techniniame protokole. Ypatingu greičiu trasoje paprastai nepasižymėdavęs lietuvis šįkart šliuožimo tempu nusileido vos dešimčiai konkurentų. Kiek lėtesnis už kitus buvo tik paskutinis T. Kaukėno ratas, kurį jis įveikė jau suprasdamas, jog sensacijos pateikti nebepavyks.
Eiklios kojos Lietuvos olimpiečiui leido finiše aplenkti ne tik prasčiau šaudžiusius 12-os olimpinių medalių savininką iš Norvegijos Ole Einarą Bjoerndaleną (34 vieta), buvusį pasaulio čempioną iš Slovėnijos Jakovą Faką (32) ar Sočyje jau sužibėjusį latvį Andrejų Rastorgujevą (33).
Taip pat tris baudos minutes gavo, bet T. Kaukėnui už nugaros liko ir tokie pripažinti meistrai kaip švedas Carlas Johanas Bergmanas (37), rusas Jevgenijus Ustiugovas (38), austras Danielis Mesotitschas (40).
Septynis pasaulio čempionatų aukso medalius, skaičiuojant ir pelnytus estafetėse, turintis norvegas Tarjei Boe (26) neužvertė dviejų taikinių, o Austrijos rinktinės veteranas Christophas Sumannas (24) – tik vieno, bet vis tiek neprilygo lietuviui.
„Konkurencija dabar visai kita nei būdavo anksčiau. Jei pavedžiosime pirštu per finišo protokolą aplink Tomą, kiekviena pavardė kažką reiškia: ar pasaulio taurės etapo, ar planetos pirmenybių medalį. O Tomas toks iki šiol kažką laimėjo tik jaunimo čempionate“, – buvusio auklėtinio rezultatu didžiavosi A. Ščekočichinas.
Išlaikyti sporte – sunkus uždavinys
Ketvirtadienį T. Kaukėnas užbaigė savo debiutinį pasirodymą olimpinėse žaidynėse, kadangi tarp 30-ies biatlonininkų, sekmadienį dalyvausiančių masinio starto lenktynėse, jis nepateko.
„Laura“ slidinėjimo ir biatlono centre T. Kaukėnui kiekviena diena buvo vis geresnė: 10 km sprinto rungtyje lietuvis buvo 48-as, 12,5 km persekiojimo lenktynėse – 40-as, o asmeninėse lenktynėse galiausiai užėmė 23-ią vietą.
Kokia ateitis laukia T. Kaukėno po Sočio olimpinių žaidynių?
„Į šį klausimą turi atsakyti pats Tomas. Jei jis pasiryš sportuoti dar vieną olimpinį ciklą, rezervų gerinti savo rezultatą tikrai yra. Bet tam reikalingas atitinkamas finansavimas, o jo Lietuvoje, kaip žinome, nėra.
Olimpiada Tomui buvo kaip tarpinis finišas, po kurio galima susidėlioti tolesnius gyvenimo planus. Jei rezultatai Sočyje būtų buvę labai prasti, kažin, kaip Tomas žiūrėtų į savo karjerą. Bet viskas susiklostė laimingai. Būtų labai gerai, jei tai paskatintų Tomą nepalikti biatlono – mažoka pas mus tokių, kurie profesionaliame sporte turėtų aukščiausių tikslų“, – svarstė A. Ščekočichinas.
Keturis dešimtmečius Ignalinoje dirbančiam specialistui, treniravusiam ir 1984 metų Sarajevo olimpinį čempioną Algimantą Šalną, kasdien tenka spręsti galvosūkį, kaip išlaikyti sporte gabiausius jaunuolius.
Pasirinkti turės ir T. Kaukėnas: Lietuvos edukologijos universitete magistro diplomo siekiantis biatlonininkas anksčiau yra prisipažinęs, jog norėtų dirbti dėstytoju aukštojoje mokykloje.
T. Kaukėno bendražygiai, drauge nesėkmingai mėginę patekti į Sočio estafečių varžybas, jau atsisveikino su biatlonu: Lietuvos rinktinę paliko ir 22-ejų Karolis Dombrovskis, ir 31-erių Aleksandras Lavrinovičius, o 28-erių Karoliui Zlatkauskui dilemą išsprendė teigiamas dopingo testas ir gresianti diskvalifikacija.
Tiesa, iš lietuvių kvarteto mesti pirštinę elito atstovams individualiose rungtyse buvo pajėgus vienintelis T. Kaukėnas.
Olimpietį puikiai pažįstantis jo kraštietis R. Griaznovas neabejoja, jog sportininkas niekur nedings ir treniruosis bent iki 2018 metų Pjongčango žaidynių.
„Tomui pasitraukti dabar būtų labai neprotinga. Per visą biatlono istoriją pasitaikė tik keli išimtiniai atvejai, kai sportininkai pasiekė aukščiausią lygį būdami labai jauni. O visi kiti turėjo nueiti ilgą ir sunkų kelią. Turi praeiti mažiausiai du olimpiniai ciklai, kol sportininkai parodo savo tikrąjį veidą“, – tvirtino vienas LBF vadovų.
Laukia ant nugalėtojų pakylos
Ar T. Kaukėno veidas finiše po ketverių metų galėtų būti linksmesnis nei ketvirtadienį, kai biatlonininkas susiėmęs už galvos kovojo su ašaromis ir apmaudu dėl trijų netaiklių šūvių?
R. Griaznovas įsitikinęs, kad atleto perspektyvos yra šviesios.
Pasiūlyti T. Kaukėnui tokią priežiūrą, kokia padeda lyderiams kautis dėl aukščiausių vietų pasaulio taurės varžybose visą sezoną, Lietuvai būtų per didelė prabanga. Bet specialistai pastebi, jog T. Kaukėnas pasižymi gebėjimu „pagauti“ sportinės formos bangą būtent tada, kai reikia labiausiai.
„Tomas gali būti etatiniu pasaulio taurės elitinio trisdešimtuko atstovu. Jau šiandien jis yra viena koja ten. Klausimas tik toks, kada ir kokio rango varžybose sulauksime jo medalio. Gal mano lūkesčiai labai optimistiniai, bet aš Tomu tikiu, nes pažįstu jį nuo mokyklos suolo“, – sakė LBF generalinis sekretorius.
Iki Sočio žaidynių sėkmingiausias T. Kaukėnui buvo praėjusių metų pasaulio čempionatas. Čekijoje sprinto distancijoje jis užėmė 22-ą vietą, o 20 km individualiose lenktynėse finišavo viena pozicija žemiau.
2009-ais lietuvis pasaulio jaunių čempionate užėmė ketvirtą vietą persekiojimo rungtyje.
Primename, kad penktadienį Lietuvos biatlonininkų pasirodymą Sočio žaidynėse veikiausiai užbaigs D. Rasimovičiūtė, nuo 16 val. dalyvausianti moterų 15 km asmeninėse lenktynėse.
