20-mečiui Artūrui Liepai startai Lietuvoje kelia gerus prisiminimus. Latvis triumfavo 2022 m. Panevėžyje vykusiame Europos jaunimo taurės etape (super sprinto nuotolyje), šiemet jis nugalėjo Trakuose (olimpinėje distancijoje, 1500 m plaukimas/ 40 km dviračiu/ 10 km bėgimas), nors jose prakaitą liejo prabėgus vos kelioms paroms po Europos žaidynių.
Lietuvos triatlono federacija pajėgiausius atletus į atvirą šalies čempionatą rugsėjį viliojo piniginiais prizais. Progos pakovoti ir dėl pergalės, ir dėl prizų rugsėjo antrą sekmadienį nepraleido būrys latvių, kurių gretose atvyko ir A. Liepa.
Didelės konkurencijos nesulaukęs pajėgiausias Latvijos triatlonininkas olimpinę distanciją įveikė per 1 val. 57:36 min. ir užtikrintai iškovojo pergalę.
Antrą vietą užėmęs Lukas Prokopavičius trasą įveikė per 2 val. 3:05 min., trečias – Mantas Jablonskis (2:06:12 val.).
Panašia persvara latvis nugalėjo ir Trakuose, kur liepos pirmą sekmadienį olimpinį nuotolį įveikė per 1 val. 58:09 min. bei L. Prokopavičių lenkė beveik 5 minutėmis (2:02:57 val.).
Kartu šalies čempionatu Panevėžyje paminėta 40-ies metų sukaktis nuo pirmųjų triatlono varžybų, surengtų Aukštaitijos sostinėje. Lietuva buvo vos 5-oji šalis pasaulyje, surengusi triatlono varžybas. Startavusiųjų būryje buvo ir 25-erių Vidmantas Urbonas, vėliau stebinęs pasaulį ultra nuotoliuose.
Jam iki šiol tebepriklauso dvidešimtgubo ultratriatlono (76 km plaukimas/ 3600 km dviračiu/ 844 km bėgimas) planetos rekordas, pasiektas dar 1998 m. Meksikoje. Po dešimtmečio iš jo estafetę perėmė jo auklėtinė Alina Ranceva, ne kartą po pasaulio dvigubo ultratriatlono taurės varžybų ar planetos čempionatų lipusi ant prizininkių pakylos.
Šiemet ji tapo pirmąja lietuve, įveikusia trigubą ultratriatloną. Solidžiais rezultatais „Ironman“ (3,6 km/ 180 km/ 42 km) varžybose šalies triatlono bendruomenę džiugina Tomas Burbulis, Marijus Butrimavičius ar Edgaras Deduchovas.
Tačiau per 40-metį Lietuva neturėjo savo stipraus atstovo olimpinės distancijos (1,5 km/ 40 km/ 10 km) elito gretose: eilę metų lietuviai – ypač kuklūs tarptautinėse trasose. Šie metai – ne išimtis: Europos žaidynėse startavę L. Prokopavičius ir Igoris Kozlovskij dviračių rungtyje lyderių buvo aplenkti ratu ir pagal taisykles turėjo trauktis iš varžybų trasos. Toks pat likimas ištiko ir Unę Narkūnaitę.
Po Panevėžyje uždaryto triatlono sezono vienas varžybų organizatorių V. Urbonas pasidalino mintimis apie šalies triatlono situaciją, bet pokalbis pradėtas nuo Tautvydo Grabausko pasiekimo: jis antrasis po V. Urbono lietuvis, kuris rugsėjo viduryje įveikė dvidešimtgubą ultratriatloną.
– Ar nebuvo baimės, jog T. Grabauskas ar kuris kitas dalyvis pagerins jūsų 1998-aisiais pasiektą pasaulio rekordą?, – Delfi paklausė V. Urbono.
– Jau laikas būtų tą padaryti. Per ketvirtį amžiaus dviračių technika šuoliavo septinmyliais žingsniais pirmyn. Sunku lyginti dviračius, kuriais riedėjome 1998-aisias ir kokiais dabar varžosi atletai. Lygiai taip pat ir su bėgimo bateliais ar hidrokostiumais.
Pirmiausia, džiugu už Tautvydą, kuris įveikė tą distanciją.
Užmesdavau akį į rezultatus, mačiau, jog austrė Alexandra Meixner demonstravo gerą tempą. Iki bėgimo rungties atrodė, jog ji galėtų kėsintis į pasaulio rekordą. Man atrodo, jog ji dviračių rungtį įveikė net geriau nei aš.
Jei ji būtų bėgusi taip, kaip aš Meksikoje – po tris maratonus per dieną, tada būtų realu gerinti mano rezultatą.
Bet triatlonas susideda iš trijų rungčių ir bėgime austrė susidūrė su problemomis.
Mačiau, jog prancūzas Goulwennas Tristantas nuo mano rezultato atsiliko daugiau nei pusę savaitės, apie 4-ias paras, Tautvydas – apie 5 paras.
Sakyčiau, dabartiniai dalyviai neturėjo tokio griežto grafiko, kurio laikiausi aš: vidurnaktį ėjau miegot, o antrą nakties keldavausi toliau minti ar bėgt. Dvi valandos poilsio ir nė minutės ilgiau. Tai gal ir padėjo pasiekti tą rekordą.
Ta mano taktika – jokia paslaptis, daug kartų pasakota ir ne kartą aprašyta, tik įgyvendinimas yra kitas klausimas.
– Lietuva prieš keturis dešimtmečius buvo viena pirmųjų šalių, kurioje pradėtos rengti triatlono varžybos, mūsų šalies atletai pradedant jumis turi įspūdingų pasiekimų ultratriatlono nuotoliuose, o kodėl kuklūs rezultatai – olimpinėje ir sprinto distancijose, kodėl nėra jaunuolių, galinčių pretenduoti į olimpines žaidynes?
– Pirmiausia, tai labai populiari sporto šaka, kurioje vyrauja milžiniška konkurencija.
Žiūrint į geriausiųjų rezultatus, kažkoks kosmosas, nesuvokiama. Pasaulio elitas po plaukimo ir dviračio rungties bėga tokiais greičiais, kurie yra siekiamybė pajėgiausiems Lietuvos lengvaatlečiams. Plaukime nenusileidžia stipriausiems Lietuvos plaukikams.
Galbūt Lietuvoje trūksta tos konkurencijos, trūksta daugiau tokio lygio atletų, kaip L. Prokopavičius. Beje, Lukas šiemet buvo įveikęs tą patį A. Liepą.
Kalbėjau su L. Prokopavičiumi, sakė, vasarą turėjo darbą, mažiau laiko skyrė treniruotėms, dėl to nepavyko sudaryti didesnės konkurencijos A. Liepai.
– Masiškumo prasme, prisimenant 2015, 2016 metus, mėgėjų gretos triatlone ūgtelėjo kartais, kodėl kiekybė nelemia kokybės?
– Matau vieną didelę problemą. Triatlono treneriai Lietuvoje mieliau dirba su mėgėjais, bet ne su vaikais ar paaugliais.
Vienetai trenerių, kurie renkasi ugdyti vaikus ar perspektyvų jaunimą.
Kitas dalykas, Panevėžio R. Sargūno gimnazijoje yra puikios galimybės moksleiviams sportuoti triatloną ir tą derinti su pamokomis, bet nėra auklėtinių. Turiu omeny, kad sportuojančių jaunuolių yra, tačiau ne trenerio reikalas lakstyti po Lietuvą ir ieškoti moksleivių gimnazijai. Manau, tai federacijos užduotis.
Nežinau, kokios priežastys neleidžia užpildyti gimnazijoje esančias vietas triatlono grupėje.
Yra numatytos 8-ios vietos, 4 mergaitėms ir 4 berniukams, nes į olimpines žaidynes yra įtraukta mišri triatlono estafetė. Bet užimtos vos dvi vietos. Yra perspektyvių vaikų, tačiau kaip vieniems sportuoti?
Jie lyderiai Lietuvoje, bet per silpni Europai. Be tarptautinių rezultatų negali pretenduoti į LTOK ar Nacionalinės sporto agentūros stipendiją. Tai dar viena didelė problema.
Baigę gimnaziją jaunuoliai išvažiuoja studijuoti ir neturėdami palaikymo priversti apleisti sportą, daugiau dėmesio skirti studijoms ar darbui.
Nėra tarpinės grandies jaunimui, norinčiam žengti į profesionalų gretas. Tai irgi federacijos užduotis. Kitu atveju mes nieko nepasieksime.
Pats triatlono renginių masiškumas Lietuvoje džiuginantis, turiu omeny triatlono taurės etapus, Trakų triatloną, bet eilę metų Lietuvos triatlono taurė ir federacija neranda susitarimo dėl bendrų renginių. Nesuprantu, kodėl. Taurės varžybose dalyvauja 500 žmonių, federacijos varžybose Telšiuose – 50 žmonių, čia Panevėžyje – 60 žmonių.
– Per pastaruosius metus yra naujų veidų federacijoje, rinktinės trenerių kolektyve, tas pats triatlono rinktinių vyr. treneris Jonas Žakaitis. Matote šviesą tunelio gale: ar po kelerių metų galime tikėtis progreso ir geresnių rezultatų aukščiausio rango varžybose?
– Šiaip aš ne ta kryptimi eičiau. Naujas žmogus (red. – Jonas Žakaitis), kuris atėjo į federaciją, turi savo akademiją, ką jis turi bendro su triatlonu?
Taip, suprantu, mokslo atstovas, turi išsilavinimą, nuovoką, bet ką bendro su triatlonu? Igoris Kozlovskij – kita tema, taip, tai triatlono ragavęs žmogus.
Aš eičiau visai kita kryptimi. Federacijai pasiūlyčiau paprastą dalyką. Dabar mūsų mentoriai – prancūzai.
Tad paimkime Prancūziją, kiek yra šios šalies triatlono rinktinių trenerių, galbūt 10, gal 15 specialistų. Yra treneriai, kurie lieka pirmi už brūkšnio, nepatenka į rinktinių gretas, bet yra greta nacionalinių komandų, aukštos kvalifikacijos specialistai, dirbantys klubuose.
Aš susisiekčiau su jais, susibendraučiau, pakviesčiau treniruoti Lietuvos rinktinę, tas prancūzas bus suinteresuotas pasiekti gerą rezultatą su lietuviais, jog galėtų kilti aukščiau.
Taip, toks treneris už „ačiū“ nedirbs, tai būtų investicija. Yra gerų pavyzdžių. Pavyzdžiui,Valerijaus Konovalovo merginos, visa ta plejada, taip ir dirbo: paimdavo italų trenerį ir prašau, kokie rezultatai buvo. Tam italui buvo noras kilti aukščiau, patekti į savo šalies rinktinę.
Toks būtų mano pasiūlymas.
– Kodėl iš Panevėžio sporto renginių dingo dvigubo ultratriatlono varžybos, vykdavusios paskutinį rugpjūčio savaitgalį?
– Yra mintis sugrąžinti, viskas priklauso nuo finansavimo, nuo savivaldybės indėlio.
Panevėžyje vyko 9 pasaulio čempionatai ir 7 planetos taurės etapai. Tai gvildenu mintį padaryti 10-ą pasaulio čempionatą.
Sprendimas dėl tokio renginio paaiškėtų po miesto savivaldybės žingsnių biudžeto klausimais.
Ar palaikytų tokią idėją ir numatytų tam lėšų. Viso finansavimo tikrai niekas neduos, bet jei bent 30-40 proc. skirtų reikiamo biudžeto, būtų galima organizuoti.
– Ar sunku sudominti jaunimą triatlonu, kai greta sporto – išmaniosios technologijos, kompiuteriniai žaidimai, socialiniai tinklai?
– Nesunku. Man per 25-erius trenerio darbo metus nebuvo jokių problemų.
Sudominti nesunku, svarbu, kad ateitų. Po didesnių triatlono renginių skambina tėvai, domisi, nori užrašyti savo atžalas. Ypač jaunų nepriimu, yra kiti treneriai, kurie gali išmokyti plaukti ar važiuoti dviračiu.
Pastebiu, auga nauja karta. Paprastai treniruočių stovykloje patys ir valgyt gaminamės, ir indus plauname.
Pirmą kartą per 25-erius metus man pavasarį treniruočių stovykloje Ispanijoje, pasiūlius susitvarkyti indus, auklėtinis atšovė – nepriversite. Žado netekau, man pirmą kartą per ketvirtį amžiaus vaikas pasakė, jog kažko nedarys. Apėmė nuostaba. Gal toks jo charakteris, vaikinas – vienturtis.
Aš neturėjau, ką atsakyti. Taip, kartais sunku, po krūvių nieko nesinori, bet dar niekada neteko to išgirsti. Vėliau jaunuolis paliko mano grupę, jau pakeitė 4-ą trenerį, dabar kažkur kitur sportuoja. Duok dieve jam sveikatos ir sėkmės.
Paprastai nėra sunku su vaikais, galima su jais rasti kartu geriausių sprendimų.
– Jūsų klubo atstovams, kurie lipo ant podiumo, įteikėte papildomus piniginius prizus. Dalis jūsų auklėtinių, užėmusių prizines vietas, atstovauja kitų miestų klubams. Ar skaudu, kai jūsų treniruotas jaunuolis ar jaunuolė palieka „Panevėžio triatlono klubą“?
– Skaudu tada, kai jau toks ar tokia nebeprisimena savo pirmojo trenerio, kuris atvedė jį į sportą ir padarė tokį, jog liptų ant prizininkų pakylos.
Pirmiausia namas statomas nuo pamatų, tada sienos, stogas. Kai reikia įrengti vidų, pakabinti paveikslą, tada tas paveikslas tampa svarbesnis už visą namą.
Ketvirtį amžiaus esu pasaulio rekordininkas, visada prisimenu savo pirmuosius trenerius ir jiems tariu „ačiū“.
Tai plaukimo trenerė Rita Kondrotaitė, dviračių treneris Aleksandras Mitunevičius, amžinąjį atilsį lengvosios atletikos treneris Algimantas Sniečkus, Alfonsas Puišys, apskritai suteikęs plaukimo pagrindus, išmokė plaukti sporto rūmų baseine.
Tokių dalykų negalima pamiršti. Kažkokia nuoskauda yra, kai esi pamirštas, bet nieko aš nepadarysiu, yra, kaip yra.