Praėjusią savaitę E. Kareckaitė stojo į svarbiausią gyvenimo mūšį. UFC prezidento „Dana White Contender Series 64“ turnyre ji skirtingu teisėjų sprendimu, po įspūdingos trijų raundų kovos įveikė penkeriais metais vyresnę amerikietę Carli Judice ir vėliau už tai buvo apdovanota – lietuvei įteiktas kontraktas su organizacija.
Taip ji tapo tik antrąja lietuve, kuriai pavyko tą padaryti – šiuo metu UFC varžosi kita kaunietė Julija Stoliarenko.
Tiesa, UFC šmėžuoja arba šmėžavo ir daugiau lietuviškų akcentų. Čia tarp moterų viena ryškiausių žvaigždžių yra lietuvių kilmės amerikietė Rose Namajunas, kaunasi ir Modestas Bukauskas, netoli organizacijos buvo ir Julius Anglickas. Tačiau visi jie užaugo ir kovos menų pagrindų įgavo ne Lietuvoje.
Prieš devynerius metus 25-erių E. Kareckaitė į sporto salę atėjo norėdama sustiprėti, o nuo pat pirmosios dienos ją lydintis treneris Ignas Barysas iš karto pasakė – tu būsi čempionė. Taip ir nutiko, o dabar šis tandemas žvelgia į naujus iššūkius.
„Niekada nesėdime ant laurų, viena kova praėjo, užsidėjome varnelę, pasidžiaugėme ir einame, siekiame toliau. Kaip ir paskutinė kova – ji užkelia kartelę aukščiau, tad reikės stengtis dar stipriau, dirbti dar daugiau“, – Delfi sakė E. Kareckaitė.
„Kai ji pirmą kartą kovojo prieš devynerius metus sakiau, kad atsiminkite šį vardą, nes ji kažkada garsins Lietuvą pasaulyje. Iš dalies mes jau padarėme pirmą etapą ir papuolėme ten, kur visi svajoja. Laukia dar keturi etapai, apie juos papasakosiu gal vėliau, kai padarysime antrą etapą“, – paslaptingai šypteli jis.
Kol kas nėra aišku, kada UFC sulauksime E. Kareckaitės debiuto, pati mergina viliasi naujienų sulaukti per artimiausią mėnesį.
Iš plaukimo – į kovos menus
Prieš užsidėdama kovotojos pirštines, E. Kareckaitė buvo susigyvenusi su plaukimo akiniais ir kepurėle. Mergina net dešimt metų lankė šio sporto treniruotes, buvo tapusi šalies prizininke. Nenuostabu – E. Kareckaitės mama yra buvusi olimpietė, garsi plaukimo trenerė Dita Kareckienė.
Internete atradusi I. Baryso kovų įrašus ir sudominta pažįstamų, ji nusprendė nueiti į treniruotę pas tą patį I. Barysą ir išmėginti kovos menų sportą.
„Pirmoji treniruotė taip patiko, kad supratau atradusi savo vietą ir tai, ko giliai širdyje visą laiką norėjau. Pirmą mėnesį dar stengiausi suderinti abi sporto šakas – ir plaukimą, ir kovos menus, bet norint maksimaliai atsiduoti, tai buvo neįmanoma. Nusprendžiau likti pas Igną ir dabar galiu pasakyti, kad tai buvo geriausias sprendimas gyvenime“, – pačią pradžią prisiminė ji.
Mama tam neprieštaravusi, sako E. Kareckaitė: „Ji žino, kad esu juodadarbė. Jeigu kažko imuosi, tai pasineriu visa galva. Mama – sportininkė, yra jautusi tuos jausmus, žino, ką tai reiškia. Ji palaikė mane ir palaiko iki šios dienos. Dėl to labai džiaugiuosi“.
Dieną, kai Ernesta pravėrė sporto salės duris, puikiai pamena ir I. Barysas.
„Pamenu kaip dabar. Jau pirmoje treniruotėje pasakiau, kad ji bus čempionė. Paklausiau, ar ji tiki manimi? Atsakė, kad tiki. Tikėjimas yra didžiausia galia šiame gyvenime. Nuo pirmos dienos Ernestoje pamačiau kažką specialaus ir visą laiką tikėjau, kad ji padarys tai, ko kiti negali. Ką aš pamačiau? Paprastumą, atsakingumą, discipliną. Nuo pirmos dienos pamačiau beprotišką susikaupimą, susidomėjimą, energiją iš jos pusės“, – neslepia I. Barysas.
Viskas arba nieko kova
E. Kareckaitė nuo pirmos dienos žinojo, kad atėjo ne tam, kad tiesiog sportuotų dėl savęs – ji nori varžytis.
2015 m. pergalingai debiutavusi mergina vėliau priėmė vis sunkesnius iššūkius, po truputį kopė aukštyn, o šių metų pradžioje tapo „Hexagone“ organizacijos čempione.
Netrukus iš vadybininko atskriejo nuostabi žinia – E. Kareckaitė yra kviečiame į „Dana White Contender Series“ turnyrą, kuriame galima užsidirbti UFC kontraktą.
„Labai džiaugėmės, bet vėl gi – pasidžiaugėme, nusiteikėme ir pradėjome dirbti. Kai ateina suvokimas, kad turėsi kovą ir tau praneša, kad kovosi dėl kontrakto, vizija visiškai pasikeičia, mąstymas pasikeičia, kaip arkliukas tiesiai žiūri, matai vieną tikslą ir daugiau nieko“, – šypteli E. Kareckaitė.
„Viso pasiruošimo metu buvau šlapias, pergyvenau, naktimis nemiegojome su komanda. Analizavome kovas iki paryčių. Buvome jau sudarę kovos planą, kai pasikeitė varžovė.
Tikrai buvo sunkus etapas, buvo ir įtampos, bet nenustojome vienas kitu tikėti. Žinojome, kad atiduosime visą širdį. Viskas priklauso nuo žmogaus. Jeigu yra nors mažiausias netikėjimo momentas – nepavyks“, – įsitikinęs I. Barysas.
Kova su C. Judice tapo tikru karu, kurio metu abi kovotojos atliko net 352 akcentuotus smūgius ir sužavėjo visą MMA bendruomenę, taip pat ir D. White’ą.
„Pasiruošimas pareikalavo labai daug jėgų, tai buvo viskas arba nieko kova. Turėjau atiduoti save pilnai, tuo pačiu nežinodama, ar po kovos gausiu kontraktą, ar ji patiks organizatoriams. Todėl privalėjau atiduoti dar daugiau jėgų nei kada nors anksčiau, iš paskutiniųjų stengtis parodyti save. Šis turnyras – galimybė parodyti, koks esi kovotojas. Jeigu tai padarai, tada ir gauni kontraktą“, – pasakojo kovotoja.
Davė atkirtį garsiam menininkui
Šį svarbų E. Kareckaitės pasiekimą kiek aptemdė žinomo menininko Algio Kriščiūno įrašas asmeninėje „Facebook“ anketoje, sulaukęs nemažai pasipiktinimo.
Pasidalinęs paskutinės E. Kareckaitės kovos nuotraukomis menininkas svarstė: „Niekaip nesuprantu tokio sporto. Juk tai tiesiog muštynės. Kuo jums blogiau muštynės daugiabučio kieme arba už parduotuvės, kai marozai mala viens kitam snukius?“.
Šie žodžiai pasiekė ir pačią E. Kareckaitę, kuri stebisi vis dar egzistuojančiais stereotipais apie kovinį sportą.
„Tai yra labai didelė nepagarba sportininkėms, kurios tiek daug savęs atiduoda besiruošdamos kovoms. Jis lygina kovas gatvėje su profesionaliu sportu, o tai yra labai blogai ir didelis neišmanymas, didelė nepagarba mums. Kiekvienas skirtingai išpildo savo svajones ir dėl to žmonių kritikuoti nereikėtų, tuo labiau tokiais žodžiais reikšti savo nuomonę, nežinant, kiek reikia įdėti darbo“, – nusivylimo neslėpė E. Kareckaitė.
Lietuvos sporto universitete (LSU) treniravimo sistemų bakalauro ir magistro studijas baigusios E. Kareckaitės treneris taip pat stebisi tokiu žinomo žmogaus išstojimu.
„Man buvo labai skaudu, nes jis nesupranta, kiek čia yra darbo, disciplinos. Ernesta yra išsilavinusi – baigė bakalaurą ir magistrą dešimtukais, dabar studijuos doktorantūrą. Taip, jis pareiškė savo nuomonę, bet tą padarė labai negražiai. Žmonės negali taip kalbėti, neįsigilinę į šį sportą.
Ernestai buvo skaudu. Bet pasakiau jai, kad mes judame toliau, visiems neįtiksi. Mes juk nesakome jam, kokius jis čia piešinius piešia. Kiekvienas žmogus daro tai, kas jį veža. Tai nėra galvų daužymas, tai yra sportas. Čia yra strategija kaip šachmatuose, turi žiūrėti du-tris žingsnius į priekį. Jeigu padarysi klaidą, tave pergudraus. Tai sudėtingas ir įdomus sportas. Čia yra menas. Sureagavau skaudžiai, bet yra kaip yra“, – reagavo I. Barysas.
Džiaugiasi atradę vienas kitą
E. Kareckaitė pažymi, kad ne diržai ir titulai yra svarbiausia, o didžiausias nuopelnas ir dovana – po kovų matyti trenerį laimingą. Būtent jam ji yra itin dėkinga.
„Ignas – labai griežtas, bet labai teisingas žmogus. Visą laiką atiduoda savo širdį, stengiasi tobulėti, nesavanaudiškas, niekada nepasakys, kad viską žino ar kad yra geriausias. Žingeidus, norintis mokytis vis daugiau, kitiems atiduodantis save šimtu procentų, kartais ir daugiau.
Tokio trenerio aš daugiau nesu mačiusi. Jis palaiko, tiki, dega noru pakelti savo auklėtinius į aukščiausią lygį, visiškai tam atsiduoda“, – gražių žodžių negailėjo sportininkė.
I. Barysas – ne ką mažiau dėkingas už šią pažintį.
„Nuo pirmos dienos mes – kaip brolis ir sesė. Vienas kitam padedame ne tik salėje, bet ir gyvenime. Džiaugiuosi, kad kažkas ją atsiuntė man ir galiu būti šalia, padėti kilti iki aukščiausio lygio.
Ernesta – nežmoniškai stipraus charakterio, atkakli. Jeigu padarys klaidą, ji žūtbūt ištaisys ją kitą dieną. Principinga, atkakli, ji yra pavyzdys man. Norėčiau būti ja, ji yra didžiausia mano motyvacija. Ernesta mane praaugo kaip kovotoją, o tai yra didžiausias trenerio įvertinimas ir noras. Mano noras, kad mano sportininkai pakiltų aukščiau nei aš“, – teigia jis.
Jis prisimena ir pavyzdį iš pasiruošimo kovai su C. Judice, kuris parodė E. Kareckaitės charakterį. I. Barysas sparingų metu imitavo amerikietės kovos stilių ir auklėtinei vis nesisekė prie to prisitaikyti, pasirodė ir ašaros.
Vis tik kitą dieną Ernesta grįžo kaip naujas žmogus ir atliko viską taip, kaip prašė I. Barysas.
„Ji turbūt visą naktį nemiegojo, dėliojo mintis, bet atėjo ir padarė“, – dabar šyptelėjo treneris.
Turi nuostabią komandą
Vis tik I. Barysas visų laurų sau nepriskiria ir pabrėžia, kad darbą atliko komanda. Šioje – laisvųjų imtynių čempionas Kornelijus Stulginskas, bokso treneris Rimvydas Bilius, vienas geriausių visų laikų šalies MMA kovotojų Sergejus Grecicho.
Prie komandos svajonių, kelionių ir pasiruošimo morališkai bei finansiškai prisideda ir Vytautas Lauruševičius su Renatu Griškevičiumi, aukojantys savo asmeninį laiką vardan visų bendro tikslo.
„Aš nesu geriausias, bet nenustoju mokytis. Noriu tobulėti ir būti geriausiu, kokiu įmanoma. Turiu nuostabią komandą. Vienas žmogus be komandos yra niekas. Anksčiau treneriai galvojo, kad viską gali padaryti vieni. Bet tai neįmanoma. Tu negali aprėpti visko“, – įsitikinęs jis.
Dabar I. Barysas pagalvoja, kad tokios komandos ir tokio trenerio kaip jis, galbūt pritrūko jam pačiam, siekiant aukštumų.
31-erių vyras neatsitiktinai yra pramintas Mike’u Tysonu – sprogstama jėga ir judesių arsenalu pasižymintis kaunietis yra nuskynęs ne vieną ryškią pergalę, bet karjerą pristabdė traumos ir kiti niuansai.
„Jau keturiolika metų esu treneris ir sportininkas. Žiauriai sunku tą suderinti. Nori būti ir geras treneris, ir kovoti aukščiausiame lygyje. Kai bandai tą padaryti, kenčia kiti dalykai – šeima, kurios nematai taip dažnai.
Nors ir traumos kankina, turiu tą žvėriuką viduje, neišleidžiu dar jo, noriu kovose parodyti, ko esu vertas.
Kalbant apie treniravimą, mano svajonė – būti atviru, supratingu. Ne vien treneriu, bet ir draugu, broliu, šeimos nariu. Padedu ir gyvenime, gera, kai tėvai dėkoja, kad pakeiti vaikų gyvenimą. Vieni buvo užgauliojami, kiti neturėjo pinigų – jeigu žmogus parodo norą, aš jam padedu dvigubai. Toks mano charakteris“, – kalba jis.
Šalia kovotojos kelio, trenerio batus jau matuojasi ir pati E. Kareckaitė.
„Po kovos kelias dienas pabuvau prie jūros, o dabar jau būnu salėje, vedu treniruotes, mėgaujuosi tuo. Man patinka dirbti su žmonėmis, matyti jų pastangas. Labai vertinu, kad jiems mūsų sportas yra įdomus. Visas mano laikas yra sporto salėje“, – šypteli mergina.
