Lietuva praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmetyje buvo vos 5-oji šalis pasaulyje, surengusi triatlono varžybas. Startavusiųjų būryje buvo ir 25-erių Vidmantas Urbonas, vėliau stebinęs pasaulį ultra nuotoliuose.
Jam iki šiol tebepriklauso dvidešimtgubo ultratriatlono (76 km plaukimas/ 3600 km dviračiu/ 844 km bėgimas) planetos rekordas, pasiektas dar 1998 m. Meksikoje. Po dešimtmečio iš jo estafetę perėmė jo auklėtinė Alina Ranceva, ne kartą pasaulio dvigubo ultratriatlono taurės etapuose ar planetos čempionate lipusi ant prizininkių pakylos.
Šiemet ji tapo pirmąja lietuve, įveikusia trigubą ultratriatloną. Solidžiais ir stabiliais rezultatais „Ironman“ (3,6 km/ 180 km/ 42 km) varžybose šalies triatlono bendruomenę džiugina Tomas Burbulis, Marijus Butrimavičius ar Edgaras Deduchovas.
Tačiau per 40-metį Lietuva neturėjo savo stipraus atleto olimpinės distancijos (1,5 km/ 40 km/ 10 km) elito gretose: eilę metų lietuviai – ypač kuklūs tarptautinėse trasose. 2023-ieji – ne išimtis: Europos žaidynėse startavę Lukas Prokopavičius ir Igoris Kozlovskij dviračių rungtyje lyderių buvo aplenkti ratu ir pagal taisykles turėjo trauktis iš varžybų trasos. Toks pat likimas ištiko ir Unę Narkūnaitę.
Net Lietuvoje šiemet vykusiose varžybose tempą diktavo svečias iš Latvijos Artūras Liepa, nugalėjęs olimpinės distancijos Trakų triatlone bei triumfavęs Panevėžyje vykusiame atvirame šalies čempionate.
Ir tai jokia staigmena, 20-mečio latvio pajėgumą išduoda pasaulinis triatlonininkų reitingas. Jame A. Liepą (357-as) nuo aukščiausią vietą reitinge užimančio lietuvio skiria daugiau nei pora šimtų pozicijų (I. Kozlovskij – 613 v.).
„Aukšto meistriškumo triatlono situacija Lietuvoje, sakykime, yra gemalo stadijoje“, – žodžių į vatą nevynioja Jonas Žakaitis, kuris jau metus laiko užima šalies triatlono rinktinių vyr. trenerio pareigas.
Sprendimas jungtis prie šios sporto šakos federacijos buvo dar vienas naujas posūkis J. Žakaičio gyvenime, kuriame – prieš beveik du dešimtmečius baigtos filosofijos studijos, keleri metai meno ir galerijų versle, galiausiai – sporto etapas.
„Nesu žmogus iš triatlono, jokiu būdu negalėčiau savęs vadinti triatlono ekspertu, bet turiu kitų kompetencijų, žinių bei galimybių.
Tikiu, kad per kelerius ateinančius metus galime pakeisti aukšto meistriškumo lygį ir tame jaučiu sportinį azartą“, – pokalbio pradžioje prisipažino bėgimo klubo „Love streams running“ įkūrėjas, pasidalinęs mintimis apie savo misiją ir tikslus šalies triatlono federacijoje.
– Paprastai po sezono trenerio klausiama, kaip jis vertina prabėgusius metus ir pasiektus rezultatus, tad kokie jūsų pirmieji metai užimant rinktinių trenerio pareigas?
– Pradėsiu nuo to, kaip aš prisijungiau prie triatlono federacijos ir kokia mano misija šiame sporte. Šiemet noras buvo atlikti tam tikrą sportininkų treniruočių auditą, tyrimą, kaip jie šiuo metu sportuoja.
Kaip tik su komanda apdorojame duomenis ir rengiame ataskaitą. Pagrindinė misija – įvertinti ir surinkti visus duomenis iš treniruočių, padaryti testus, nes tai anksčiau nebuvo sistemingai daroma, o turimus duomenis palyginti su varžybų rezultatais.
Tad tai tam tikras auditas, ką mes darome ir kokius turime rezultatus.
Tai pagrindinis projektas ir esminis darbas, greta jo buvo kitų uždavinių: bandymas suprasti kaip veikia sistema, kaip funkcionuoja federacija, kokie supa žmonės, taip pat dalyvavimas varžybose, komunikacija su sportininkais.
Tad šie metai – mano apšilimo, pažinimo metai. Tą reikia turėti omeny. Tačiau tai ir nėra kažkokia savigyna ir pasiteisinimas, esu linkęs tiesmukai kalbėti apie tai, ką aš dabar matau.
Tai nebuvo kažkokia paslaptis: aukšto meistriškumo triatlono situacija Lietuvoje yra, sakykime, gemalo stadijoje. Tarptautinėse varžybose, pasaulio čempionatuose, Europos žaidynėse esame tarsi su savadarbiais kartingais atvykę į „Formulė-1“ lenktynes. Toks jausmas apima tarptautiniuose startuose, kuriuose neturime jokių galimybių varžytis net dėl pirmo dešimtuko.
Dviprasmiškas jausmas, viena vertus suprantame, kad atsiliekame ir nesame konkurencingi šiuo metu, tai liūdnoji situacijos pusė. Geroji ta, kad dabar jaučiasi besiformuojanti kritinė jaunosios kartos masė, kuri labai myli šį sportą ir juo tikrai gyvena, nori keisti ir transformuoti turimą situaciją.
Yra tokia nuojauta, kad gal mes galime kažką nuveikti ir tai pakeisti. Pastaraisiais metais jaučiamas tas sujudimas ir norėjau šiame procese dalyvauti.
– Lyginant dabartinį šios sporto šakos masiškumą su situacija prieš dešimtmetį, ji buvo dar prastesnė. Su Lietuvos triatlono taure dalyvių ir mėgėjų gretos augo kartais. Tą įrodo Trakų triatlono, kitų varžybų dalyvių gretos. Bet kol kas nepanašu, kad kiekybė šioje vietoje koreliuotų su kokybe. Kurioje vietoje jūs matote esmines problemas, jog kol kas lietuviai nėra konkurencingi tarptautiniu mastu?
– Sakyčiau, reikia atskirti triatlono mėgėjus nuo aukšto meistriškumo, elito sporto. Būtent apie tai ir noriu kalbėti.
Tai ir yra mano projektas triatlono federacijoje, ir pačios federacijos tikslas – vystyti aukšto meistriškumo sportą, o ne rūpintis mėgėjais. Skirtingai nuo kai kurių lengvosios atletikos šakų, pavyzdžiui, vidutinių ar ilgų bėgimo rungčių, triatlone reikia ankstyvo ir kryptingo ugdymo, panašiai kaip plaukime.
16-os metų pradėti mokytis plaukti yra per vėlu, net jei labai talentingas. Turbūt nėra tokių atvejų, kai kažkas pradėjęs plaukti 16-os pasiekė elitinių rezultatų.
Triatlone taip pat panašiai. Grįžtant prie pagrindinio klausimo, kur slypi esminė problema, reikia labai nuoseklios jaunimo, vaikų ugdymo sistemos bei turėti aiškų kelią, kaip nuo vaikų pasiekti elitinį sportą.
Kitos sporto šakos turi tą sėkmingą kelią, tuo metu triatlone to nėra. Dabar viskas remiasi į pavienių žmonių atskiras iniciatyvas, nėra centralizuotos sistemos. Manau, čia yra pagrindinė problema.
– Ką daro geriau latviai ir estai, kurių sportininkai lenkia lietuvius tarptautiniuose startuose ir užima aukštesnes pozicijas pasauliniame reitinge?
– Tiek Latvijoje, tiek Estijoje yra treneriai, kurie jau anksčiau pradėjo taikyti aukšto meistriškumo triatlono programas. Renka sportininkų komandas, nuosekliai ugdo pamainą nuo jaunučių amžiaus grupių.
Galima sakyti, jie kiek anksčiau modernizavo savo metodiką ir aukšto meistriškumo grupes. Jau galiu oficialiai pasakyti, jog kitais metais Igoris Kozlovskij, buvęs Lietuvos čempionas ir vienas stipriausių šalies triatlonininkų, dirbs kartu su manimi komandoje.
Jis užims jaunimo rinktinių vadovo pareigas ir bus tas žmogus, kuris šioje fronto linijoje dirbs su jaunaisiais triatlonininkais.
Daugelyje Europos rinktinių yra aukšto meistriškumo komandos, rinktinės treneris ir aplink jį buriasi ir sporto mokslas, testavimas, mitybos specialistai, psichologas, sporto technologijos ir visi kiti elementai, kurie svarbūs rezultatams.
Iš suaugusiųjų gretų neturime realių pretendentų, galinčių varžytis aukščiausio lygio triatlone, tą reikia atvirai pasakyti, tad jaunimas yra vienintelė mūsų tikroji viltis.
Kalba eina apie vaikus ir paauglius, kurie, viliamės, gali tapti išties pajėgiais sportininkais.
– Ar yra perspektyvių jaunuolių, kurie po penkmečio ar dešimtmečio galėtų stebinti aukštais rezultatais?
– Yra. Triatlono geroji dalis yra ta, kad tai yra ištvermės sportas. Talentas – labai svarbu, bet nemažiau aktualus įdirbis ir teisingos treniruotės bei ilgas darbas.
Būtų neprotinga šūkauti apie kažkokius olimpinius medalius, nes mes dabar nuo jų esame taip pat toli, kaip nuo Marso.
Bet pagrindo, kad mes pereisime į kitą lygį, yra. Bent jau kilti į elitinių varžybų rezultatų lentelės pirmą pusę, o ne likti paskutiniais. Tą mes tikrai galime pasiekti.
– Olimpietis Danas Rapšys skundėsi, jog Vilniuje Lazdynų 50 m baseine nelengva treniruotis, jis priverstas plaukimo takeliu dalintis su Andriumi Šidlausku. Kiek aktualus infrastruktūros klausimas triatlonui?
– Šioje vietoje pabūsiu kontraversiškas. Vilniuje uždavus su sportu dirbančiam žmogui klausimą apie infrastruktūrą, išgirstum daug keiksmažodžių.
Visi žinome, kad yra problemų, kai kas sakys, kad visko trūksta. Bet mano giliu įsitikinimu, tai nėra ribojantis faktorius. Tikiu, gali būti geriau ir bus geriau, bet mes patys galime krūvą dalykų padaryti ir labai stipriai patobulėti ir su tuo, ką šiuo metu turime.
Manau, tiek triatlone, tiek ir kitose sporto šakose, mes turime neblogų atskirų ingredientų: pakankamai kvalifikuotų trenerių, gerų sveikatos priežiūros specialistų, kineziterapeutų, sporto medikų, pusėtinos infrastruktūros, galų gale turime ir privataus finansavimo.
Negalime skųstis, jog dabar nėra pinigų, nes jų tikrai yra. Pavieniui daug dalykų turime, iššūkis – kaip viską sujungti į veikiančią sistemą, jog sėkmingai funkcionuotų visas sportininko ugdymo procesas.
