„Normalūs metai, – šypsosi S. Krupeckaitė. – Emocingi, ryškūs. Ar sėkmingi? Iš dalies sėkmingi. Turiu daug medalių, vienintelis, kas ne visiškai buvo įvykdytas – tai olimpinis startas. Bet kalbant apie kitas varžybas, manau, daug pavyko pasiekti“.
S. Krupeckaitė 2012-aisiais pasaulio čempionate Australijoje iškovojo sidabro medalį (sprintas), Europos čempionate Lietuvoje – du aukso (keirinas, komandų sprintas) ir vieną bronzos (sprintas) medalį, o Londono olimpinėse žaidynėse užėmė penktąją (sprintas) ir septintąją (keirinas) vietas.
„Visuomet sakau, kad olimpinės žaidynės – toli gražu ne pasaulio čempionatai ar kitos varžybos. Olimpiadoje nugali ne tie, kas labai nori laimėti, o tie, kurie žvėriškai nori. O tokių yra labai daug.
Įeini į olimpinį kaimelį ir matai, kiek daug čia olimpinių čempionių. Emociškai labai sunku kovoti su jomis. Jei bent truputėlį atsipalaiduoji, jau nesi ant apdovanojimų pakylos. Susidėjo didžiulis atsakomybės jausmas ir emocinė perkrova, ir tai lėmė rezultatą“, – pasakojo S. Krupeckaitė.
2013-ųjų S.K rupeckaitės kalendoriuje – kur kas daugiau laiko numatyta poilsiui. 30-metė dviratininkė į varžybų sūkury žemyn galva nešoks.
„Praleisiu pasaulio čempionatą ir dar kelias varžybas. Aštuonis metus sportuoju, galima sakyti, be pertraukų. Ko gero ilgiausia pertrauka, kurią esu turėjusi – tai 3 savaitės. Manau, verta pataupyti jėgas ateičiai. Organizmas nėra beribis. Norint išlikti lyderių pozicijose, būtina stabtelti ir pailsėti“, – sakė S. Krupeckaitė.
