39-erių metų sportininkė paskutinę – bėgimo ir šaudymo – rungtį pradėjo tik 14-a, bet, kaip jai jau tapo įprasta, ėmė lenkti vieną varžovę po kitos, kol skuosdama rekordiniu greičiu prisikasė net iki ketvirtos pozicijos.
Rinktinės lyderei iki podiumo pritrūko tik 8 sekundžių.
Užikrintai nugalėjo italė Alice Sotero. Antra buvo ispanė Laura Heredia, trečia – britė Olivia Green.
Jojimo, fechtavimo, plaukimo ir bėgimo bei šaudymo rungtyse pasirodė ir dar dvi lietuvės: Gintarė Venčkauskaitė liko devinta, o Ieva Serapinaitė – 15-a.
Bendroje komandų įskaitoje Lietuvos trijulė (4202 tšk.) praleido į priekį tik Vokietijos atstoves (4216 tšk.) ir užėmė antrą vietą bei pasidabino sidabro medaliais. Bronziniai apdovanojimai atiteko vengrėms (4170 tšk.).
Lietuvės iš Krokuvos parsiveža ir vieną nevardinį kelialapį į 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes. Su juo linksmai pozavo L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Iš viso kiekvienai valstybei šiuolaikinės penkiakovės olimpinėse varžybose galės atstovauti daugiausia po dvi moteris ir du vyrus.
„Labai norėjau prizinės vietos, nors varžovių atitrūkimas ir buvo didelis. Bėgimui buvau pasiruošusi gerai, nors pati savijauta ir nebuvo gera. Bandysime išsiaiškinti kodėl, bet manau, kad nelabai gerai pataikiau su sportine forma. Todėl galbūt ir tikėjausi medalio, bet jo nėra, yra ketvirta vieta. Yra kaip yra. Užtat džiaugiamės, kad tarp komandų iškovojome sidabrą ir vieną kelialapį į Paryžių“, – sakė Laura.
Pačiai L. Asadauskaitei-Zadneprovskienei tai būtų jau penktosios olimpinės žaidynės karjeroje ir į jas ji yra nusitaikiusi.
„Manau, kad bus, jeigu aš to norėsiu. Startas po starto yra pasižiūrėjimas, kaip veikia tas naujas formatas, ar užtenka laiko atsigauti, kada pailsėti ir panašiai“, – pasakojo ji.
Įdomu, kad jojimo rungtyje Laurai teko žirgas vardu Rasputinas.
„Sakiau, kad kažkur jis man labai girdėtas. O paskui supratau kodėl. Bet šiaip burtai man lėmė gerą žirgą, aš tik pati gal šiek tiek suklydau ir užkliudėme vieną kliūtį. Tai mano kaltė, o pats žirgas buvo tikrai puikus“, – šypsojosi tituluotoji mūsiškė.
2012-ųjų Londono žaidynių čempionė ir 2020-ųjų vicečempionė Tokijuje atsargiai vertina finalinių varžybų formato pokyčius, kai viena rungtis veją kitą ir viskas įvyksta per porą valandų.
„Atsistatyti yra sunkiau, norėtųsi daugiau to laiko. Galbūt tai ir turėjo įtakos, kad ir plaukime sekunde buvau lėtesnė, ir bėgime nesijaučiau taip gerai. Gal ir dėl nuovargio, ir dėl didelio karščio. Kažko ir pritrūko“, – teigė patyrusi atletė.
Savo ruožtu beveik dešimt metų jaunesnė G. Venčkauskaitė formato permainas priėmė palankiai.
„Naujas formatas man žiauriai patinka. Nėra laiko, kada galvoti, save mušti ir graužti. Jeigu blogai sustartavai, tiesiog tai palieki ir eini toliau, nes žinai, kad nėra laiko daugiau diskutuoti ir svarstyti, ką daryti. Man asmeniškai labai patinka. Viskas greitai baigiasi.
Šiandien kaip prasidėjo viskas nuo jojimo blogai, taip ir tęsėsi. Stengiausi save labai motyvuoti ir palikti buvusią rungtį praeityje. Bėgime jau atidaviau viską, ką galėjau. Neatsimenu, kada paskutinį kartą buvau taip išsikrovusi. Tik Laura man užmetė porą sekundžių“, – pripažino Gintarė.
Paklausta, ar ir jos svajonė išlieka Paryžiaus olimpinės žaidynės, G. Venčkauskaitė nė nedvejojo. Tiesa, dėl vietos jose jai teks konkuruoti ne tik su kitų šalių penkiakovininkėmis, bet ir su saviškėmis.
„Be abejo, kad taip. Bet konkurencija yra labai gerai, nes verčia tobulėti, o tobulėjimas atneša gerus rezultatus. Aš džiaugiuosi, kad mes esame net keturios, ko anksčiau nebūdavo“, – atviravo ji.
Krokuvos fizinio lavinimo akademijos sporto bazėje penkiakovininkės. kovojo dėl Europos žaidynių ir, tuo pačiu, Europos čempionato apdovanojimų.
Europos žaidynių pusfinalyje geriausiai pasirodė antrą geriausią rezultatą pasiekusi G. Venčkauskaitė (1123 tšk.), nusileidusi tik italei Elenai Micheli (1127 tšk.). L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė (1109) pasidalino 11-12, o I. Serapinaitė (1107) – 13-14 vietas.
Primename, kad L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė yra net dviejų olimpinių medalių laimėtoja – Londone ji užsikabino auksą, o Tokijuje pelnė sidabrą ir taip apskritai išgelbėjo Lietuvą nuo tuščio kraičio.
