Metai vidutinių nuotolių bėgikui išties puikūs: planetos pirmenybėse Budapešte iškovotas aukso medalis 5000 m distancijoje, Europos uždarų patalpų čempionate Stambule tapo čempionu 1500 m ir 3000 m bėgimo rungtyse, Deimantinėje lygoje gerintas 2 mylių pasaulio rekordas, serija varžybų uždaryta pergalėmis (mylios ir 3000 m rungtyse) JAV Deimantinės lygos finale.
Sezoną būtų galima vadinti fantastišku, jei Vengrijoje J. Ingebrigtsenas būtų triumfavęs ir 1500 m bėgimo rungtyje.
Čia finale favoritu laikytas norvegas netikėtai į priekį praleido škotą Joshą Kerrą, tad kaip ir 2022 m. Judžine, 1500 m distancijoje liko antras.
Po įtempto sezono 23-ejų stajeris rugsėjo pabaigoje tėvynėje vedė savo išrinktąją Elisabeth Asserson.
Šventės svečių sąraše – abu broliai Henrikas ir Filipas, gausybė draugų, tačiau vestuvėse nebuvo tėvo Gjerto Ingebrigtseno, treniravusio visus tris sūnus.
Prieš pusantrų metų teigta, jog Gjertas dėl sveikatos problemų daro pertrauką treniravimo veikloje, tačiau netrukus paaiškėjo, jog lengvosios atletikos specialistas nuo sporto toli gražu nenutolo.
G. Ingebrigtsenas ir toliau treniravo atletus, bet jų sąraše neliko nė vieno sūnaus.
Gjerto treniruojamas norvegas Narve’as Gilje Nordas rugpjūtį Budapešte 1500 m bėgimo rungties finale vos 0,24 sek. atsiliko nuo Jakobo ir pasidabino bronzos medaliu.
Nėra namų be dūmų, bet serija detalių išdavė, jog Ingebrigtsenų šeimynoje įtampos netrūksta.
Sukrečianti išpažintis
Lūžiu garsios šeimos dramoje tapo brolių išpažintis: spalio 19-ąją Norvegijos leidinys „Verdens Gang“ (VG) publikavo brolių Ingebrigtsenų sensacingą ir atvirą pasakojimą apie tai, kad jų santykiai su tėvu buvo grįsti psichologiniu ir fiziniu smurtu.
„Tai mūsų istorija“, – taip pavadinta publikacija, kurioje trijulė atskleidžia dramatišką ir skaudžią patirtį augant su tėvu.
„Niekada nenorėjome, kad Norvegijos žiniasklaidoje būtų skelbiamos privačios mūsų šeimos detalės. [...] Dabar norime taikos. Štai kodėl mes pasakojame savo istoriją. Skaudu, bet kitos išeities nematome“, – tvirtinama publikacijos pradžioje, kurios autoriais nurodyti Henrikas, Jakobas ir Filipas Ingebrigtsenai.
„Iš pagarbos visai šeimai nenorėjome leistis į smulkmenas. Daugeliui, įskaitant mus pačius, buvo labai sunku“, – prisipažįstama brolių pasakojime.
Anot jų, tikėtasi viską išspręsti tyliai „nenurodant pagrindinių aplinkybių“.
„Dabar suprantame, tai neįmanoma. Šis reikalas taip įsiplieskė ir turėjo tokių didelių pasekmių, jog jaučiame atsakomybę ją paaiškinti. Tai galime padaryti tik papasakodami savo istoriją.
Rašyti tai daugeliu atžvilgių skaudu. Skaudu, nes tai paliečia žmogų, kuris mums ir mūsų karjerai tiek daug reiškė. Tai paliečia mums artimus žmones. Ir tai paliečia asmenis, kurie niekada neprašė įtraukti juos į viešą konfliktą“, – dėstoma brolių išpažintyje.
„Mes užaugome su tėvu, kuris buvo labai agresyvus ir kontroliuojantis, o auklėdamas naudojo fizinį smurtą ir grasinimus. Vis dar jaučiame diskomfortą ir baimę, kuri mus lydėjo nuo vaikystės.
Kažkaip su tuo susitaikėme ir susigyvenome, o užaugę judėjome toliau. Bent jau mes taip manėme. Žvelgdami atgal, suprantame, kad tai buvo naivu. Tačiau prieš dvejus metus vėl buvo patirta ta pati agresija ir fizinės bausmės.
