Jei Vilniaus maratone nugalėjusiai Gitanai Akmanavičiūtei šis nuotolis nėra jokia naujiena, pernai ji čia užėmė trečią vietą, tai L. Tarasevičiui startas 42,195 km distancijoje buvo pirma pažintis su prestižine bėgimo rungtimi.
Ir debiutas neprisvilo. 27-erių lengvaatletis nuotolį įveikė per 2 val. 27:50 min., toli už nugaros paliko savo varžovus bei užtikrintai iškovojo Lietuvos maratono distancijos čempiono titulą.
Trenerių Arūno Klebausko ir Zenono Zenkevičiaus auklėtinis save vadina sąlyginai dar pakankamai jaunu atletu, aktyviau bėgioti pradėjo tik 21-erių.
Lengvaatlečio pavardę dažniausiai rasime vidutinių bėgimo nuotolių 1500 m, 3000 m ar 5000 m protokoluose.
Dėl olimpinių žaidynių neįprastas šio sezono varžybų kalendorius suteikė lengvaatlečiui galimybę jėgas išbandyti ten, kur dar nebuvo to daręs – maratone.
10-ies savaičių pasiruošimas šiam rugsėjo startui davė savo vaisių.
Debiutinio maratono rezultatas motyvuoja lengvaatletį nenumoti ranka į daug ištvermės ir jėgų reikalaujančią distanciją. Dabar bėgikas neabejoja, jog ateityje maratonas jam bus svarbiausia rungtis, kurioje sieks geriausių rezultatų. Tačiau dar ne kitąmet: liko neužbaigtų darbų stadione.
Lengvaatletis pasidalijo mintimis apie debiutinį startą Vilniaus maratone, užklupusias mintis trasoje bei ateities siekius.
– Kokią vietą trofėjų lentynoje užims Vilniaus maratono medalis bei iškovota taurė?, – paklausėme L. Tarasevičiaus.
– Na, pergalės sostinėje nelyginau dar su kitais svarbiais titulais, bet tai bus viena įsimintiniausių pergalių man, juk pirmasis maratonas bei Lietuvos čempiono titulas.
Nugalėtojo taurė ir medalis tikrai nebus numesti, noriu, kad man šie apdovanojimai primintų tą dieną. Manau, šis maratonas buvo didelis ne tik kilometrų apimtimi, bet kartu viskuo, ką gavau gyvenime besirengiant jam bei įveikiant tuos 42,195 km.
– Su kokias lūkesčiais stojote prie starto linijos, kokius tikslus kėlėte?
– Besiruošiant kėliau sau preliminarius tikslus, jau pasirengimo metu formavosi atitinkami lūkesčiai.
Stojant prie starto linijos jau daugiau mažiau žinojau, kam esu pasiruošęs ir ko noriu.
Esu sportuojantis, maratoną vieną ar kitą dieną galiu įveikti, tad lūkesčiai buvo orientuoti į rezultatą, savo pirmame maratone norėjosi gero laiko.
Be to, tai šalies maratono čempionatas, tad antrame plane buvo mintis pakovoti dėl Lietuvos čempiono titulo. Tad visa koncentracija – į rezultatą.
– Dar rugpjūčio viduryje varžėtės Baltijos šalių čempionate, birželio pabaigoje – startavote šalies pirmenybėse. Panašu, tas specialus pasiruošimas neturėjo būti labai ilgas. Kiek laiko jis truko ir kada apsisprendėte dalyvauti Vilniaus maratone?
– Tas varžybų tvarkaraštis lengvaatlečiams iki Tokijo žaidynių buvo gana įtemptas. Po žaidynių iš esmės tų startų nebeliko. Galima sakyti, sezonas po olimpiados baigėsi anksčiau.
Vilniaus maratone dalyvauju nuolat, rinkdavausi tai pusmaratonį ar kokią kitą, trumpesnę distanciją. Jaučiausi kažkiek išsisėmęs savo distancijose stadione.
Su treneriais nusprendėme pabandyti kažką naujo, o maratonas – visai kita disciplina lyginant su stadiono varžybų nuotoliais. Pasiruošimas jam truko 10 savaičių.
– Iki šiol dažniausiai startuodavote 1500 m, 3000 m ar 5000 m bėgimo nuotoliuose. Gal maratonas jau gal nuo kito sezono taps jūsų pagrindine disciplina?
– Maratonas man nebebūtų naujiena, jau turiu patirties, atlaikyčiau krūvius, bet stadione dar turiu nesuvestų sąskaitų. Jaučiu, jog dar yra potencialo, treneris manimi tiki, tad noriu kol kas toliau varžytis stadiono nuotoliuose.
Labiausiai norėčiau dėmesį sutelti 1500 m rungčiai, čia pasiekti geriausius savo rezultatus.
Ateityje lūkesčiai ir tikslai keisis, tą savo potencialą stadione, tą jėgą ir ištvermę galima išnaudoti maratone, tai duoda atitinkamus vaisius šioje rungtyje.
Tad kol kas 42 km distancija lieka ateities perspektyvoje. Kaip stajeriui, tos 1500 m ar 5000 m rungtys, vėliau – ir 10 km ar pusmaratonis yra tam tikras atsispyrimo taškas, žingsniai maratono link. Jam reikia palaipsniui ruoštis, pribresti kaip sportininkui tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Pirmasis maratonas leido pajusti jo skonį, pažinti šią rungtį, bet dar duosiu sau šansą trumpesnėse distancijose.
Tačiau neabejoju, maratonas ateityje bus rungtis, kurioje norėsiu siekti gerų rezultatų. Tai galėtų būti mano aktyvios karjeros akordas. Olimpinėse žaidynėse žinome, jog maratonas bėgamas paskutinę dieną, o prizininkai ir čempionas apdovanojamas jau žaidynių uždaryme.
Maratonas vainikuotų mano karjerą, kuri prasidėjo nuo mažų žingsnelių, keliant didesnius tikslus ir krūvius, išlaikant discipliną, nuoseklumą.
Į 42,195 km nuotolį dar grįšiu, norėsiu aukštesnio rezultato, taip pat norėsiu išbandyti užsienyje vykstančių maratonų trasas. Kol kas nėra konkrečių planų ir tikslų šioje vietoje, norisi subręsti šiai rungčiai, praplėsti savo žinias, rasti žmonių, kurie galėtų padėti man ruošiantis.
– Ar prieš startą domėjotės pagrindiniais savo konkurentais, kas tokie stos prie starto linijos, kas galėtų būti varžybų favoritais?
– Toje bėgikų bendruomenėje mes bendraujame, kalbamės kas, kam ruošiasi, kas, kur planuoja dalyvauti. Mes savo gretose jau žinojome, kas planuoja bėgti maratoną.
Artėjant startui likus kelioms savaitėms jau analizavau galimą dalyvių sąrašą, žiūrėjau, kas, kokį tempą galėtų pasiūlyti, kas ant kulnų gali lipti.
Paskutinę savaitę stengiausi atsiriboti nuo papildomos informacijos, nes visi namų darbai buvo padaryti, jau per paskutinę savaitę nieko nepakeisi, bėgsi taip, kaip esi pasiruošęs. Buvo du planai, arba bėgti rezultatai, arba vietai.
– Žvelgiant į rezultatus, nuo pagrindinių varžovų atitrūkote pirmuose kilometruose ir užtikrintai išlaikėte lyderio poziciją. Kaip sekėsi pačioje trasoje, ar buvo sunkių akimirkų?
– Prie starto linijos buvo mintis dairytis stiprių užsieniečių, kurie būtų pajėgūs įveikti trasą per 2 val. 25 min. ar greičiau, stengtis jų nepaleisti į priekį. Bet varžybų dieną buvo aišku, jog tokių nėra.
Planas buvo bėgti rezultatui kartu su mano komandos nariu, kuris startavo pusmaratonyje, tad pirmą maratono pusę bėgome kartu, taip yra žymiai lengviau įveikti distanciją.
Jau 10-ame kilometre mačiau, jog mano persvara nuo artimiausių konkurentų siekė gerus 700 metrų. Dėl pozicijos buvau ramus. Po pusmaratonio ta persvara dar labiau išaugo, o savo plano nekeičiau, norėjosi pasiekti gerą rezultatą.
Buvau pasiruošęs sunkumams, bet juos patyriau kur kas anksčiau, nei plananau, ir kitokius, nei įsivaizdavau. Labai išsigandau, ar įveiksiu maratoną, suabejojau savo jėgomis.
Krito mano greitis antroje pusėje, teko kovoti su savimi. Kita vertus, tam tikrose distancijos atkarpose, prasilenkimuose mačiau savo konkurentus, kurie nemažino mano pranašumo, jaučiausi saugus dėl pozicijos.
Bėgant kilo klausimai, kam man to reikia, kam aš čia bėgu. Vienas mano komandos narių prieš startą buvo teisus sakydamas, jog nepavyks pasiekti geresnio rezultato, nes tai pirmas maratonas, pirma patirtis. Ir nesvarbu, ką bylojo ilgų treniruočių statistika ir ten demonstruotas greitis. Jis buvo teisus, beveik idealiai nuspėjo mano laiką, nors aš pats tikėjausi maratoną įveikti kiek greičiau.
– Jūsų manymu, kodėl Vilniaus maratone nebuvo eilės Lietuvos pajėgių stajerių, tokių kaip Remigijus Kančys, Ignas Brasevičius, Valdas Dopolskas ar Mindaugas Viršilas?
– Ignas savo poziciją išreiškė pernai. Už kitus kalbėti sudėtinga, nežinau, kiek dar aktyviai sportuoja M. Viršilas, kiti tiesiog ieško tokių startų, kur galima siekti gerų rezultatų.
Esmė, jog šie maratonininkai siekia kokybės, gerai įvertintų trasų, tad jie neretai renkasi varžybas Vokietijoje, Ispanijoje ar kitose Europos šalyse.
– Beje, savo pirmąjį maratoną įveikėte greičiau, nei tą darė R. Kančys ar I. Brasevičius. Žinoma, tai nereiškia, kad ateityje bėgsite greičiau už juos, bet, visgi, toks faktas turėtų jus motyvuoti.
– Remigijus man autoritetas, pažvelkime į jo rezultatus. Jam priklauso pusmaratonio Lietuvos rekordas, prieš porą metų Frankfurto maratone pritrūko kelių dešimčių sekundžių iki Lietuvos rekordo, 2017-aisiais pasaulio čempionate pasiekė Top-25. Jam priklauso antras geriausias Lietuvos maratono rezultatas.
Tas pats I. Brasevičius, apskritai jo istorija labai motyvuojanti, tiesiog atsistojo nuo sofos ir pradėjo bėgti. Jie – pavyzdys, jog ilgi treniruočių metai, kantrus darbas gali atnešti puikių rezultatų.
Tas mano rezultatas ir faktas, kad pirmame savo maratone bėgau greičiau nei pajėgiausi Lietuvos maratonininkai, įkvepia ir motyvuoja.
– Vienoje bėgikų feisbuko grupėje dalis mėgėjų skundėsi prastais numeriais, vieniems nepatiko pusmaratonio trasa, per mažai miesto, kiti pasigedo vandens pirmuose punktuose. Kaip jūs prisiminsite pirmąjį maratono startą, kokie liko įspūdžiai iš trasos?
– Man, siekiančiam rezultato, pirmoji trasos pusė tikrai tinkama, joje gali susikoncentruoti į bėgimą, danga lygi, be didesnių įkalnių. Antroje pusėje trasa įvairesnė, sudėtingesnė, daugiau aštresnių posūkių, skirtingas miesto grindinys.
Nesinori kritikuoti organizatorių, bet yra tobulintinų vietų trasoje, tiek techniniais klausimais, tiek organizacine prasme. Manau, dabar Vilniaus maratonas turėtų kelti tą kartelę aukščiau, siekti aukštesnio trasos įvertinimo, jog į sostinę atvyktų pajėgesni bėgikai.
– Olimpinės žaidynės – kiekvieno atleto svajonė, ar save įsivaizduojate po kelerių metų svarbiausiose pasaulyje varžybose?
– Nedrąsu kalbėti apie tai, bet sportininkai turi kelti tokius tikslus. Olimpinės žaidynės – aukščiausias atleto įvertinimas. Šiai dienai normatyvai žvėriškai aukšti. Jei maratono normatyvas būtų išlikęs kaip Rio de Žaneiro olimpiadai, drąsiai svajočiau apie tai, toks rezultatas (2 val. 19 min.) man asmeniškai būtų pasiekiamas.
Bet norint pakliūti į Tokijo žaidynes, reikėjo gerinti Lietuvos rekordą. Kai kurių šalių atletams, neturintiems stipraus palaikymo, rėmėjų, profesionalios komandos, tokį rezultatą, normatyvą (2 val. 11:30 min.) pasiekti sudėtinga.
Matėme, kiek darbo įdėjo R. Kančys ir I. Brasevičius, jie liko arti to rezultato. Žvelgiant į jų treniruotes, į pastangas, man beprotiškai ilgas kelias iki jų, bet negaliu numesti tos minties, jog olimpinės žaidynės – ne man.
Neliktų skonio ir spalvų bėgime, turiu kelti aukščiausius tikslus, o pasieksiu ar nepasieksiu, laikas parodys. Dėsiu visas pastangas, o galiausiai liksiu ramus žinodamas, jog viską padariau ir pabandžiau. Giliai svajonėse ir mintyse turiu tą iškeltą tikslą.
– Neabejoju, greta sporto yra ir profesinė veikla?
– Taip, nors sportas užima labai svarbią ir didelę vietą mano gyvenime. Dirbu krašto apsaugos sistemoje, visą laiką mane domino karyba, o sportas gyvenime atsirado tik 21-erių. Pačiam jau gal nemažai metų, bet kaip sportininkas, kaip bėgikas esu gana jaunas lyginant mane su kitais stajeriais.
Esu kilęs iš Alytaus rajono, tad visada smagu grįžti į gimtinę, pabūti gamtoje, pasivažinėti motociklu, pasivaikščioti, pabėgti nuo sostinės šurmulio.
Vilniaus maratono rezultatai:
Vyrai:
1. Lukas Tarasevičius 2:27:51
2. Aurimas Rimkus 2:34:42
3. Remigijus Šnioka 2:35.23
Moterys:
1. Gitana Akmanavičiūtė 2:54:41
2. Neringa Songailaitė-Kovarskienė 3:03:00
3. Vilmantė Stašauskaitė 3:12:31
Pusmaratonyje greičiausi buvo:
Vyrai:
1. Dmitrijs Serjogins (LAT) 1:06:31
2. Modestas Dirsė 1:11:02
3. Lukas Budavičius 1:14:38.
Moterys:
1. Loreta Kančytė 1:15:15
2. Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė 1:17:57
3. Diana Banienė 1:21:23
5 km nuotolyje nugalėjo Ignas Vanagas (16:15) ir Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė (17:45), o 10 km – Sam Blake (AUS) 32:24 ir Diana Lobačevskė (35:28).
Vilniaus maratonas šiais metais vyko jau 18-ąjį kartą, jame startavo daugiau nei 7700 dalyvių.
