„Tiesą pasakius, pats nežinau, kas tiksliai nutiko... Tiesiog organizmas neleido bėgti toliau, – sakė A. Sorokinas. – Jis pradėjo atsijunginėti po 130-ojo kilometro. Supratau, kad nieko gero nebus. Pritempiau iki 12 valandų. Žinojau, jei kentėsiu iki pabaigos, nubėgsiu 270-280 kilometrų. Bet tikslai buvo kiek kitokie. Nusprendžiau save pasaugoti, nes gruodį dar laukia pasaulio 24 valandų bėgimo čempionatas“.
Bėgikas nenorėjo rizikuoti gauti traumą. „Tai yra viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau sustoti, – sakė A. Sorokinas. – Nuo pat pradžių jaučiau, kad kažkas yra ne taip. Bėgdamas vis labiau jutau, kad nėra to, kas buvo prieš metus Europos čempionate, kuomet galėjau bėgti ir bėgti. Šįkart organizmas tiesiog pradėjo atjunginėti kojas. Ir viskas“.
Tuoj pat A. Sorokinas pajuokavo: „Įrodžiau, kad tikrai esu žmogus“.
„Visada sakydavau, kad svarbiausia yra turėti noro ir motyvacijos, kad kas antras žmogus gali padaryti tai, ką esu padaręs aš, – šypsojosi A. Sorokinas. – Suprantu, dabar žmonės sakys, kad galėjau pakentėti iki pabaigos, sakys, kad man tik rekordai rūpi... Gal ir taip, gal čia yra tiesos. Jeigu tai būtų mano paskutinės varžybos, manau, būčiau tempęs iki pabaigos, būčiau nubėgęs tuos 270 kilometrų... Bet manęs laukia pasaulio čempionatas. Jei organizmas atsigaus, jei nebus psichologinio lūžio, bandysiu atsigriebti ten“.
Pasak pasaulio rekordininko, Vilniaus Vingio parke vykęs „322km per 24 val. su Vytautas mineralais“ tapo gera patirtimi.
„Gal jau man reikėjo nusileisti ant žemės, – sakė A. Sorokinas. – Kartais reikia nukristi. Tai – gera patirtis, iš kurios galima pasimokyti“.
Beje, lenktynių nebaigė ir Lenkijos bėgikas Andžejus Piotrowskis, kuriam priklauso antras 24 valandų bėgimo rezultatas. Priežastis – lygiai tokia pati, kokią įvardijo ir A. Sorokinas.
Priminsime, kad 24 valandų bėgimo rekordas priklauso pačiam A. Sorokinui – 319,614 kilometrų.
