Anot jos, parasparnių sportas nėra pigi sporto šaka, todėl norintieji įsigyti reikiamą įrangą turi pakloti nemenką sumą. Priklausomai nuo to, naują ar naudotą įrangą įsigijo šio sporto entuziastas, norint saugiai užsiiminėti šia sporto šaka, reikės pakloti nuo 6 iki 10 tūkst. Lt.
Norint pakilti nuo žemės reikalingas sparnas, vadinamoji piloto kėdutė, atsarginis parašiutas, šalmas bei speciali apranga. „Už aprangą svarbiau yra tinkami batai, saugantys čiurnos sąnarį, nes leidžiantis ant žemės galima patirti sunkias traumas, – pasakoja V. Grigoraitienė. – Parasparnių entuziastai taip pat turi įsigyti aukščio matavimo prietaisus bei racijas, nes pasitaiko atvejų, kai žmogus pasiklysta, todėl be radijo ryšio galima ilgai klaidžioti po nežinomas apylinkes“.
Šis sportas sulaukia vis daugiau entuziastų, todėl ateityje planuojama treniruoti ir vaikus. Dabar vaikai sportuoti ateina kartu su savo tėvais. „Šiuo metu jauniausiam parasparnių sportininkui yra dvylika metų, o vyriausiam – daugiau kaip šešiasdešimt, – teigia V. Grigoraitienė. – Parasparnių federacija, kaip organizacija, vienija vienuolika klubų visoje Lietuvoje, o tai – daugiau kaip šimtas entuziastų. Gausiausias yra Vilniaus parasparnių klubas“.
Parašiutizmo atmaina
Pasak V. Grigoraitienės, pasaulyje parasparnių sportas propaguojamas daugiau kaip dvidešimt metų, jį išrado prancūzai septintojo dešimtmečio pradžioje eksperimentuodami su parašiutais. „Ši sporto šaka atsirado tuomet, kai buvo pagamintos specialios vėjo neperpučiamos medžiagos, iš kurių tapo įmanoma pagaminti šios skraidyklės sparną, – parasparnių atsiradimo istoriją pasakoja V. Grigoraitienė. – Po kelių skrydžių Prancūzijos Alpėse atsirado galimybė sukurti tokį skraidymo įrenginį, kuris sklandytų. Po daugybės bandymų aparatas buvo ištobulintas iki dabartinio parasparnio“.
Parasparnių sporto entuziastė teigia, kad Lietuvoje populiarus paprastų ir motorizuotų parasparnių sportas. Parasparnių sporte išskiriamos trys skrydžių rūšys. Maršrutinių skrydžių esmė yra kuo toliau nuskristi iš vieno taško į kitą ir su specialiomis užduotimis įveikiant tam tikrus skrydžio kampus. Kita rūšis yra taiklus nusileidimas, kuris yra artimiausias parašiutizmui – skrendant reikia pataikyti į reikiamą žemės tašką. Pavyzdžiui, pilotai turi ant kojų nusileisti į taikinį, kurio centras 10 cm.
Skirtingai nei parašiutizme, pakilti parasparniu nėra būtinas lėktuvas. Parasparnių pilotai į reikiamą aukštį pakeliami užtempiant trosų pagalba, sukant specialų būgną.
Viena iš ekstremaliausių parasparnių sporto rūšių yra akrobatika, kurios entuziastų Lietuvoje yra mažiausiai. „Šios parasparnių krypties meistrų profesionalumo lygis yra aukščiausias, – tikina V. Grigoraitienė. – Akrobatikai reikia daug patirties, o norint profesionaliai užsiimti šia sporto šaka reikalingi kalnai. Tai viena iš priežasčių, kodėl akrobatika Lietuvoje nėra taip intensyviai vystoma“.
V. Grigoraitienė tikina, kad kalnuotoje vietovėje yra visos sąlygos propaguoti šią sporto šaką, nes galima pakilti į reikiamą kilometro bei didesnį aukštį. Tuo būdu sportininkas gali atlikti sudėtingesnius akrobatinius triukus, tuo tarpu Lietuvoje keltuvas, priklausomai nuo oro sąlygų, pakelia 300–500 metrų. „Lietuviai, norintys pasiekti aukštesnį profesionalumo lygį, važiuoja treniruotis į kalnus. Suprantama, tai kainuoja nemažai pinigų bei laiko, – sako ji. – Gal todėl lietuviai negali konkuruoti su Alpių regiono ar lotynų Amerikos atstovais, kurie yra tikri šios sporto šakos meistrai“.
Nors parasparnių sportas Lietuvoje praktikuojamas tik dešimtmetį, mūsų šalies atstovai sugebėjo pasiekti gerų rezultatų. Pernai tikslaus nusileidimo pasaulio čempionate Lietuvos rinktinė sugebėjo iškovoti bronzos medalius.
Pasitaiko kuriozų
Žvelgiant iš šalies parasparnių sportas gali pasirodyti nutrūktgalviška sporto šaka, tačiau V. Grigoraitienė teigia, kad laikantis visų saugumo reikalavimų traumų tikimybę galima sumažint iki minimumo. Paprastai susižeidžia jauni bei nepatyrę šio sporto entuziastai, pervertinę savo jėgas. Naujokai dažnai patiria būseną, specialistų juokais vadinamą „Ikaro sindromu”.
„Pilotai neskrieja tiesiai į saulę, tačiau pakyla į didesnį aukštį nei rekomenduojama, o toks nepamatuotas avantiūrizmas gali skaudžiai baigtis“, – teigia V. Grigoraitienė. Parasparnių sporto entuziastė teigia, kad praktikuojantiems šią sporto šaką pasitaiko ir kuriozinių situacijų, ypač vykstant maršrutinių skrydžių varžyboms.
„Lietuviai yra draugiški žmonės ir gerbia žmones iš dangaus. Dažnai nuskridus kelias dešimtis kilometrų bei pilotui nusileidus nepažįstamoje apylinkėje subėga aplinkinių kaimelių gyventojai, kuriuos nustebina nežinia iš kur išdygęs „parašiutininkas“. Tuomet daugelis dairosi į padangę ir akimis ieško lėktuvo, iš kurio iššoko pilotas“, – šypsosi V. Grigoraitienė.
Pasitaiko atvejų, kad kai kuriuos taip sužavi iš dangaus nusileidusios silpnosios lyties atstovės, kad vietiniai gyventojai imasi piršliauti savo sūnums. Vyrams pasitaikė atvejų, kuomet koją pakišo lietuviškas vaišingumas, tuomet nepadeda ir ryšio priemonės. Kartais leidžiantis tenka susitaikyti su neįprastomis reljefo išdaigomis – pavyzdžiui nusileisti ir ant medžių.