aA
Praeityje žymus Lietuvos irkluotojas, Monrealio olimpinių žaidynių vicečempionas Vytautas Butkus irklavo būtent tas valtis (vienvietė, porinė dvivietė ir porinė keturvietė), kuriose pastaraisiais metais įspūdingų pergalių pasiekia Lietuvos irkluotojai.
Vytautas Butkus
Vytautas Butkus
© Asmeninis albumas

„Negaliu tuo nesidžiaugti, esu šiek tiek nustebintas, kad susiklostė tokios aplinkybės ir Lietuvoje užaugo stipri irkluotojų karta, kuri jau geras dešimtmetis džiugina mus puikiais yriais per svarbiausiais metų varžybas.

Susibūrė geras kolektyvas, streso įnešė rinktinės konsultantas italas Giovanni Postiglione, jo treniruočių metodika visai kita, nežmoniški krūviai.

Mūsų sportininkai geros sveikatos, jie atlaikė tuos krūvius ir kaip reikiant sublizgėjo, viskas išėjo į gerąją pusę“, – džiaugiasi įspūdingų pergalių savo karjeroje pasiekęs kaunietis.

V. Butkus, praėjusiais metais gruodžio 20 d. pažymėjo savo 70 metų jubiliejų. Trečius metus jis jau nebedirba, netreniruoja irkluotojų. Gyvena sveikai, plaukioja Lietuvos sporto universiteto baseine, kiekvieną dieną mankštinasi.

„Sveikata galėtų būti ir geresnė, turiu problemėlių su sąnariais, dėl to negalėčiau sėsti į valtį. Laisvo laiko turiu nedaug.

Darau darbus, kuriuos reikėjo padaryti prieš 10-20 metų. Gyvenu nuosavame, dar tėvų pirktame name, reikia jį prižiūrėti“, – dėsto Vytautas.

Nuo irklavimo šis 11 kartų Lietuvos ir septynis kartus Sovietų Sąjungos čempionas, triskart vicečempionas ir keturiskart bronzinis prizininkas, Europos vienviečių vicečempionas ir pasaulio čempionato bronzinis prizininkas porinių keturviečių varžybose nenutolo.

Įžymusis sportininkas domisi mūsų irkluotojų startais, su dideliu įdomumu stebi, kaip jo auklėtiniui, Atėnų olimpiečiui Kęstučiui Kebliui sekasi vadovauti Lietuvos vyrų porinei keturvietei ir siekti kelialapių į Tokijo olimpines žaidynes.

– Vytautai, kada pagaliau Lietuvos irklavimo padangėje nušvis auksinė saulė ir mūsų irkluotojai taps olimpiniais čempionais. Gausioje apdovanojimų kolekcijoje turime sidabro ir bronzos medalių, o aukso kaip nėra, taip nėra?

– Šalia išsvajoto auksinio apdovanojimo buvo Romos olimpiniai vicečempionai Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius, irklavę dvivietę su vairininku, netoli jo buvau ir aš Monrealyje – buvome arčiausiai olimpinių čempionų titulų, o kiti truputį toliau.

Džiaugiuose Donatos Karalienės sugrįžimu į irklavimą ir viliuosi, jog ji su savo porininke Milda Valčiukaite Tokijuje gali laimėti olimpinį auksą.

– O ar nieko nesitikite iš vyrų porinės keturvietės?

Jeigu porinė keturvietė patektų į Tokiją, manau, tai būtų didelis jos laimėjimas. Paskutinioji olimpinė atranka Liucernoje bus žiauri, dėl teisės patekti į olimpines žaidynes rungsis ypatingai stiprios porinės keturvietės.

Mūsų įguloje yra du stiprūs irkluotojai Aurimas Adomavičius bei Dovydas Nemeravičius ir, jeigu komandoje būtų dar du tokie pajėgūs irkluotojai, – visko būtų galima tikėtis.

Dabar gi Martyną Džiaugį kamuoja sveikatos problemos, jis kelerius metus netgi neirklavo, bet didelių pastangų dėka vėl sugrįžo, o Dominykas Jančionis pritingi treniruotis.

– Ką galėtumėte patarti savo buvusiam auklėtiniui, o ir pačiai įgulai, ką joje matote taisytino?

– Tų technikų gali būti įvairiausių. Kažkada mano treneris Algirdas Arelis yra pasakęs, kad geriausia technika yra ta, pagal kurią irkluojant laimimos varžybos.

Negaliu pasakyti, kas įguloje yra taisytino. Jeigu vyrai laimi, vadinasi, yra viskas neblogai. Tik man abejonių kelia tie du minėti irkluotojai.

Laiko iki olimpinių žaidynių dar yra, komandos sudėtis gali keistis, nes didelė konkurencija, tikėkimės, kad viskas išsispręs sėkmingai.

– Sugrįžkime į Monrealį, kas gi jums atsitiko, kad aukso medalius išleidote iš rankų?

– Dar ir šiandien keiksnoju Sovietų Sąjungos rinktinės trenerius, kurie nesugebėjo mūsų parengti finaliniam plaukimui.

Olimpinėms žaidynėms buvome puikiai pasirengę, tą parodė ir parengiamosios varžybos, kai susitikome su kone visą sezoną pergalingai rungtyniavusiais varžybų favoritais vokiečiais ir juos nugalėjome daugiau nei 3 sekundėmis. Porinių keturviečių varžybose tai labai daug.

Iš karto patekome į finalą, kurio teko laukti visą savaitę. Užuot ramiai rengęsi lemiamos kovos, per treniruotę, vykusią ypatingai karštu oru, rinktinės treneris mus tiesiog užvaikė.

Jau buvome baigę irkluoti, o treneris užsimanė, kad dar kartą įveiktume distanciją. Mes jo prašėme, kad to nereikia daryti, reikia kauptis finalui, taupyti jėgas, bet mūsų neklausė.

Finalų dienų jautėme, kad mūsų jėgos jau ne tos, per tą treniruotę praradome gerą sportinę formą.

Kiek galėdami, dar bandėme kovoti, tačiau paskutiniuosiuose metruose tų jėgų visiškai nebeliko ir vokiečiams pralaimėjome 1,2 sek.

Jeigu per tą savaitę nieko nebūtume darę, galėjome tapti olimpiniais čempionais.

Vytautas Butkus
Vytautas Butkus
© Asmeninis albumas

– Labai nuliūdote pralaimėjęs?

– Po parengiamųjų varžybų galvojome, kad esame labai arti tikslo laimėti auksinius apdovanojimus.

Sidabro medaliu, žinoma, labai džiaugiausi, juk tai ne bet koks, o olimpinis medalis, didžiulis pasiekimas.

Tačiau kai mintys sukosi apie auksą, ta antroji vieta man buvo pralaimėjimas.

Apie Maskvos olimpines žaidynes jau negalvojau, nes pasikeitė rinktinės treneris, juo tapo Leonidas Dračevskis, kuris taikė savo metodus: planas vienas, visi dirba tą patį, irkluoja pagal tą pačią techniką. Buvo tikras muštras, tikra baudžiava.

– Ar buvo sunku patekti į keturvietės įgulą?

– Buvau tikras įgulos šeimininkas, komandos draugų vadinamas „Tėvu“. Patekimą į komandą išsikovojau dar anksčiau, kažkur apie 1973-iuosius.

Komandoje buvau vyriausias, fiziškai pajėgiausiais, labiausiais patyręs, geriausiai irklavau vienvietę.

Porinėje keturvietėje sėdėjau trečiame valties numeryje, su yrininku turėjau dirbti sinchroniškai, su juo susiderinti.

Treniruojantis rinktinėje buvo ypač sunkios pratybos. Stovyklos žiemą dažniausiai vykdavo Cachkadzore (Armėnija), o vasarą – ketvirtajame pagal dydį Azerbaidžano mieste Mingerčiaūre (dabar – Mingečevyras) ir Birštone.

1976-ųjų pavasarį galėjome pasitreniruoti Italijoje, o kažkada bendrojo fizinio pasirengimo stovykla buvo surengta Vidurinėje Azijoje.

– Kiek prireikė metų, kol užkopėte ant olimpinės pakylos?

– Būdamas 10-12 metų lankiau plaukimo baseiną. Irkluoti pradėjau 1965-aisiais. Treneriai Vilius Sasnauskas ir Algirdas Arelis, surinkę būsimuosius irkluotojus, pakvietė visus į Kauno halę ir mūsų susirinko vos ne visa viena tribūna.

Buvau aukštas ir plonas kaip sliekas, mano treneriu tapo A. Arelis, kurio neiškeičiau per visą savo karjerą.

1967-aisiais per Sovietų Sąjungos jaunių čempionatą Šiauliuose porinių dviviečių varžybose iškovojau sidabrą. Tada ir prasidėjo mano kelias į didįjį irklavimą, kuris tęsėsi dešimt metų.

Irklavimas teikė didelį malonumą, lyg kopėčiomis lipau aukštyn. Prasidėjo alinantis darbas, tačiau kada buvo tikslas, gerėjo rezultatai, – to vargo nesijautė.

Paskutinysis „pasispardymas“ buvo 1979-aisiais, kai manęs dar paprašė atstovauti Lietuvai per Sovietų Sąjungos tautų spartakiadą.

Mano didžiajame sporte buvo pertraukų: 1967-aisiais įstojus į Kauno politechniką, beveik nesportavau, nes reikėjo daug mokytis.

Mokslus nutraukiau, o 1969-aisiais juos tęsiau Kūno kultūros institute, kurį baigiau 1974-aisiais. Vėl pradėjau rimtai sportuoti.

– 1973-aisiais galėjote ir atsisveikinti su šiuo pasauliu, norėtųsi iš jūsų lūpų išgirsti, kaip ten buvo?

– Kai nepatekau į Miuncheno olimpines žaidynes, grįžau į Birštoną rengtis kitų metų sezonui.

Iš rinktinės kandidatų sąrašų nebuvau išbrauktas ir žiemą laukiau iškvietimo į kitų metų treniruočių stovyklą Cachkadzore, kur turėjome slidinėti.

Laukiu, laukiu – nesulaukiu. Treneris pradėjo skambinėti į Vilnių, ar neatėjo iškvietimas, kas gi atsitiko. Pradėjau galvoti, gal rinktinei jau esu nereikalingas.

Tačiau sausio pradžioje „Sovetskij sport“ laikraštyje perskaičiau užuojautas dviem savo komandos draugams, kurie žuvo treniruočių stovykloje slidinėdami, kai įvyko sniego griūtis.

Vienas tų irkluotojų man turėjo užimti vietą viešbučio kambaryje ir laukė manęs atvykstant. Kadangi negavau iškvietimo, tai ir nevažiavau.

Jeigu būčiau nuvažiavęs, būčiau kartu su jais ėjęs slidinėti. Du irkluotojai žuvo iš karto, o kiti išsigelbėjo.

Likęs gyvas, tais metais irklavau su dviguba energija: dukart tapau Sovietų Sąjungos čempionu porinių dviviečių ir keturviečių varžybose bei Europos vienviečių vicečempionu Maskvoje.

Beje, per Europos čempionatą net šešiose vyrų valčių klasės iš septynių nugalėtojais tapo sportininkai, kurie irklavo pirmuoju takeliu. Aš gi irklavau trečiuoju.

Vytautas Butkus
Vytautas Butkus
© Asmeninis albumas

– Kaip dabar vertinate savo karjerą, kuri buvo tikrai įspūdinga?

– Visuomet buvo galima pasirodyti geriau. 1970-aisiais, tapus Sovietų Sąjungos čempionu vienviečių varžybose, nepatekau į pasaulio čempionatą, vietoje manęs išvažiavo kitas.

Po to persitreniravau, susirgau pūlinga angina. Per Sovietų Sąjungos treniruočių stovyklas buvau verčiamas treniruotis su temperatūra.

Kai Lietuvoje patekau į medikų rankas, jie konstatavo, kad operaciją reikėjo daryti prieš porą mėnesių, o dabar reikalinga ramybė, gydymas.

Tačiau mūsų treneriams prašant, nuolat dalyvaudavau varžybose, prievarta buvau priverstas rengtis Sovietų Sąjungos tautų spartakiadai.

Pūlingoji angina paliko pėdsaką mano karjeroje, turėjau išbraukti 1971-1972-uosius. Nepatekau į išsvajotas Miuncheno olimpines žaidynes.

1973 metais atsigavau, viskas sugrįžo į savo vėžes ir vienviečių varžybose pelniau sidabro medalį per Europos čempionatą Maskvoje.

Labiausiai mėgau irkluoti tą valtį, kurioje geriausiai sekėsi. Irkluojant vienvietę, būdavo nuobodžios treniruotės, pralaimėjus turėjau vienas viską išgyventi.

Kai pralaimėdavau porinių dviviečių varžybas, – skausmu tekdavo dalintis per pusę su komandos draugu, kai porinių keturviečių, – visi keturi. Atitinkamai – ir pasiekus pergales.

– Ar iškovojus įspūdingas pergales, užsitikrinote sau gerą gyvenimą?

– Jeigu ne valstybinė sportininkų renta, tai stebuklų karjeroje nebuvo. Olimpinis sidabro medalis buvo įvertintas 2 tūkst. rublių ir 500 JAV dolerių.

Prisimenu, kaip sakė olimpinė čempionė Angelė Rupšienė, vilniečiai už olimpinį aukso medalį jai įteikė … radijo aparatą „Spidola“.

Po olimpinių žaidynių, kai jau mano karjera ėjo į pabaigą, už visus pasiekimus sporte gavau dviejų kambarių butą.

– Nemažai laiko dirbote treneriu, kas buvo sunkiau: pačiam irkluoti ar kitus mokyti?

– Turbūt, kitus treniruoti. Ugdžiau daugiausia vaikinus, bet teko treniruoti ir merginas. Treneriu dirbau nuo 1979-ųjų, kai atsisveikinau su didžiuoju sportu, iki 2017-ųjų.

Iš auklėtinių daugiausiai pasiekė Kęstutis Keblys. Gero lygio irkluotojai buvo ir kiti mokiniai: Rimas Murauskas, pasaulio jaunių vicečempionai Algirdas Bendaravičius ir Nerijus Vasiliauskas, kuriuos treniravau su Vytautu Valiausku, o su treneriu Vidmantu Galubausku – Rimą Tamošiūną.

– Ar jūsų vaikai nepratęsė šeimos tradicijos?

– Irklavo sūnus, irgi Vytautas (jam dabar – 29-eri) iš antrosios santuokos, jis atstovavo Lietuvai pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatuose, tačiau stebuklų nepasiekė.

Vėliau per treniruotę, žaisdamas krepšinį, jis gavo traumą, metus laiko gydėsi, o netrukus su irklavimu atsisveikino, taip ir neatsiskleidęs.

– Kokie būtų jūsų palinkėjimai jauniesiems irkluotojams, kurie labai gretai nori tapti olimpiniais čempionais?

– Kažkuriame matytame rusų filme įstrigo pasakymas, kad greitai gimsta tik katės. Norint tapti olimpiniu čempionu, reikia ir laiko, ir didelio talento, ir didžiulio darbo.

Irklavimą pirmiausiai reikia pamilti, jam aukotis, daug ko atsisakyti ir tik tada ateis pergalės. Norėčiau, kad jaunimas atsimintų šiuos mano žodžius.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(5 žmonės įvertino)
5.0000

Sunkiais nusikaltimais prieš gimnastes apkaltintas garsus JAV treneris rastas negyvas

Buvęs vyriausiasis JAV gimnastikos rinktinės treneris Johnas Geddertas rastas negyvas netrukus po...

Naujas lygis: Baltarusijos olimpinio komiteto rinkimuose Lukašenka varžėsi su... Lukašenka (115)

Baltarusija susilaukė virtinės sankcijų dėl, kaip manoma, suklastotų praėjusio rugpjūčio...

Pagaliau renovuotame Vilniaus manieže – rekordais pažymėtos pirmosios varžybos (2)

Vilniaus lengvaatlečiai sugrįžo namo. Renovuotame Lietuvos sporto centro lengvosios atletikos...

Europos uždarų patalpų čempionate varžysis devyni Lietuvos lengvaatlečiai (1)

Paaiškėjo galutinė Lietuvos komandos sudėtis kovo 4-7 dienomis Torunėje (Lenkija) vyksiančiame...

Berankis apie skiepą nuo COVID-19: kad nesusirgčiau ir nepakirstų kojų sportuojant paskiepyta antroji olimpiadai rengiamų sportininkų grupė (36)

Ketvirtadienį Vilniuje pirmąja vakcinos nuo COVID-19 doze buvo paskiepyta antroji Tokijo olimpinių...

Top naujienos

Politikai jau seniai taip nekonfliktavo: Raskevičius ryžosi ypatingam atvirumui (44)

Lietuvoje paaštrėjo nesutarimai dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Tą padaryti valdantieji...

Anšlagas prie dėvėtų drabužių truko vieną dieną (1)

Atlaisvėjus karantino reikalavimams, eilės nusidriekė ne tik prie kirpyklų, bet ir dėvėtų...

Lietuvoje fiksuota nuo COVID-19 vakcinuoto žmogaus mirtis: mirė, praėjus vos kelioms minutėms po skiepo mirtis su skiepais nesiejama (1066)

Lietuvos Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba (VVKT) gavo informacijos, kad po vakcinacijos nuo...

Politologas apie įtampą tarp valdančiųjų ir Nausėdos: gali būti, kad konservatoriai tik bando nukreipti dėmesį

Įtampai tarp valdančiųjų konservatorių ir prezidento Gitano Nausėdos stiprėjant, žurnalistas...

JAV – dramatiškas COVID-19 atvejų pokytis, ekspertai perspėja: galime atsidurti daug sudėtingesnėje situacijoje (16)

COVID-19 užsikrėtimų ir hospitalizacijų skaičius visose JAV valstijose mažėja dramatiškai,...

„Vaisingumo klinikos“ tyrime finansų direktorius suimtas septynioms dienoms Prokuroras: Usonis prisipažino (363)

„Vaisingumo klinikos“ vadovai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdos įtariami slėpę pajamas ir taip...

Estų medikas apie rekordinius COVID-19 skaičius: po dviejų savaičių prasidės košmaras baigiasi vakcinų atsargos, padėtį vadina „daugiau nei kritine“ (198)

Kaip teigia Estijos Talino ligoninės vadovas Arkadijus Popovas, ribojimus, kuriuos šalies valdžia...

Tyrimas: karantinas paaštrino netolygaus darbų pasiskirstymo šeimose problemą (5)

Dėl pandemijos į namų erdvę persikėlę darbas ir vaikų ugdymas šalies gyventojams kelia naujų...

Sunkiais nusikaltimais prieš gimnastes apkaltintas garsus JAV treneris rastas negyvas

Buvęs vyriausiasis JAV gimnastikos rinktinės treneris Johnas Geddertas rastas negyvas netrukus po...

Navickienė: ilginant nedarbo išmokų mokėjimą, reikėtų sprendimų dėl tarifų (94)

Iškilus diskusijoms dėl nedarbo sistemos peržiūrėjimo, o profsąjungoms siūlant mokėti nedarbo...