Neįtikėtinas bėgikas V. Kucas nugyveno 48 metus, o jo profesionali karjera tęsėsi vos 4 metus. Tuo metu jis buvo ryškiausia žvaigždė pasaulio sporto olimpe, užsitarnavo varžovų pagarbą ir iškovojo skambias pergales.
Tačiau pakabinus batelius ant vinies stajerio gyvenimas ėmė ristis žemyn. Jo mirtis – paėmus migdomųjų tablečių ir užgėrus jas alkoholiu – vis dar kelia klausimų.
V. Kucas gimė 1927 metų vasarį, Aleksino kaime, Charkovo apylinkėje, Ukrainoje. 1943 metų balandį jį pašaukė Kursko karinis komisariatas, kad atliktų tarnybą armijoje.
Būsimam olimpiniam čempionui tuomet buvo vos 16 metų, tačiau V. Kucas „pridėjo“ sau dvejus metus, kad galėtų eiti į frontą, savo straipsnyje apie legendinį bėgiką rašo championat.com žurnalistas Andrejus Šitichinas.
Prieš gaudamas nukreipimą į artilerijos dalinį, jaunasis V. Kucas jau tarnavo kaip štabo ryšininkas. Į savo paskyrimo vietą jis taip ir nenuvyko, nes vokiečiai apšaudė dalinį, kuriame turėjo būti apmokomi artileristai. Vladimiras liko gyvas, tačiau pametė visus dokumentus.
Pasibaigus karui 1945 metais V. Kucas pradėjo tarnybą Baltijos jūros laivyne ir gavo pirmojo viršilos rango karinį laipsnį, ėjo vadovaujančias pareigas.
„Kartą laivu plaukėme iš Švedijos po sėkmingos operacijos. Kajutėse – triukšmas, dainos, linksmybės. Tuomet stovėjome su Valdimiru ant denio ir jis man pasakojo, kad 1940-ųjų pabaigoje tarnavo laive, išminuojančiame minas. Nuo tuomet jis vos ne kasnakt sapnuoja košmarus apie išnyrančias iš dugno minas, sprogstančias ir suplėšančias žmones į gabaliukus. Buvau sukrėstas“, – prisiminė geras V. Kuco bičiulis Vladimiras Kazancevas.
V. Kucas bėgioti pradėjo gana vėlai, jei kalbėsime apie reguliarias treniruotes vadovaujant treneriui. Ir apskritai bėgimą takelį jis atrado atsitiktinai.
1948 metais Vladimirui pasiūlė pakeisti susirgusį draugą, turėjusį dalyvauti karinės įgulos kroso varžybose. Jis atėjo į startą ir laimėjo be jokio pasirengimo. Po mėnesio buvo dar vienos varžybos ir dar viena pergalė – jau 5000 m bėgime stadione. Vėliau – trečioji vieta Baltijos karinio laivyno lengvosios atletikos čempionate.
Trejus metus V. Kucas treniravosi savarankiškai, o mokėsi jis iš žurnalų straipsnių iškarpų apie įvairias pasirengimo metodikas. 1951 metais Sočyje vykusioje treniruočių stovykloje jis susipažino su tuo metu vienu garsiausių bėgimo trenerių Leonidu Chomenkovu. Pastarasis kalbėjo, kad V. Kucas iš prigimties turėjo milžinišką talentą.
L. Chomenkovas supažindino V. Kucą su profesionaliu sportu. 1953 metais bėgiką treniruoti ėmėsi tuometinės SSSR rinktinės treneris Grigorijus Nikiforovas. Po trejų metų V. Kucas jau buvo dukart olimpinis čempionas. Tuo ši istorija panaši į pasaką – šiais laikais tai būtų sunkiai įsivaizduojama.
Olimpiados link V. Kucas žingsniavo tvirtai, nors tarp daugelio pergalių ir rekordų buvo ir apmaudūs taktiniai pralaimėjimai įvairiuose turnyruose. Vaikystėje į putlų kūno sudėjimą linkęs Vladimiras nebuvo geležinės sveikatos, tačiau turėjo geležinę valią. Netrukdė jam ir polinkis į alkoholizmą.
V. Kuco bėgimai Melburno olimpiadoje įrašyti į istoriją didelėmis raidėmis. Apie fantastišką 10 000 m bėgimą ir varžymąsi su britu Gordonu Pirie galima būtų sukti dokumentinį filmą.
Lengvaatletis savo sprogstamąja taktika taip išvargino G. Pirie, kad britas palūžo iki finišo likus 4 ratams ir galiausiai net nepateko tarp prizininkų. Vladimiras rado jėgų savyje vis naujiems pagreitėjimams, kol tapo aišku, kad jis – čempionas.
Po 5 dienų sovietinės delegacijos reikalavimui paklusęs V. Kucas Melburne išėjo ir į 5000 m bėgimo rungties startą. Čia vėl iškovojo fantastišką pergalę, pirmavęs nuo pradžios iki pabaigos ir artimiausią konkurentą aplenkęs 11 sek. Tuomet tai buvo didžiausias atotrūkis olimpinių žaidynių istorijoje.
Finišo liniją Vladimiras kirto pakelta į viršų ranka ir vos galėjo išstovėti ant kojų. Jam buvo pažadėtas materialinis gerbūvis ir net generalinė pensija.
Sklando gandas, kad Melburno olimpiadoje V. Kucui mėgino įpiršti gražuolę blondinę, buvusią tautietę, kad išmuštų jį iš vėžių. Taip pat pasakojama apie incidentą, kaip spaudos konferencijoje jam po kojomis buvo numestos raudonai nudažytos negyvos žiurkės. Atrodo, tai niekaip nepaveikė talentingojo bėgiko.
Fenomenalaus pasirodymo fone V. Kuco pergalės nustelbė kitų sovietų sportininkų laimėjimus, o užsienio žiniasklaida rašė tik apie jį. Jis tapo lengvosios atletikos superžvaigžde, tiesa, švietė neilgai.
Iš Melburno sovietų delegacija grįžo laivu, o kelionė iki Vladivostoko truko daugiau nei tris savaites. Anot liudininkų, Vladimiras pasidavė savo silpnybei ir ėmė skęsti alkoholizmo liūne. Jo treneris G. Nikiforovas darė viską, kad tik išgelbėtų savo auklėtinį, tačiau jo pastangos buvo bergždžios.
„Treneris buvo tikras diktatorius. Vos įsėdome į traukinį, Vladimiras nusitempė mane į restoraną, paprašė užsakyti pirmą ir antrą patiekalą, o pats nubėgo iki bufeto arbatos. Tik prisėdome valgyti, atėjo Grigorijus ir pradėjo mus stebėti. Kaip nustebau, kai arbatos stiklinėje aptikau konjaką. Teko neskubant gerti, tačiau G. Nikiforovas pastebėjo, kad mes apsvaigome ir pasiuto. Jis nusprendė, kad aš savo jaunesnįjį draugą vedu iš kelio ir net parašė skundą vyresnybei“, – prisiminė V. Kazancevas.
V. Kuco karjerą sužlugdė ne alkoholis, o sveikata. Po Melburno olimpiados gydytojai jam nustatė padidėjusį kapiliarų pralaidumą kojose. Net ir su tokia diagnoze jis ne iš karto metė sportą, dalyvavo tarptautinėse varžybose Romoje, kur pasiekė pasaulio 5000 m bėgimo rekordą ( 13:35,0), gyvavusį 8 metus. Tai buvo jo karjeros gulbės giesmė.
Bėgimo legenda buvo privesta nutraukti savo sportinę karjerą – Vladimirui buvo ne tik sunku bėgti, bet ir vaikščioti. Jis ėmėsi trenerio darbo, tačiau išugdyti tokias legendas, kaip jis pats, nepavyko. Kaip ir sukurti normalų šeimyninį gyvenimą.
Lengvaatletis dukart vedė, abi jo žmonos buvo Raisos. Išsiskyręs su pirmąja žmona genialusis bėgikas labai išgyveno ir, net vedęs antrąkart, stengėsi išsaugoti santykius su buvusiąja.
Be reguliarių treniruočių V. Kucas priaugo svorio, svėrė per 100 kg, o istorija su Miuncheno olimpiada jį visiškai palaužė.
V. Kucas gavo iš žaidynių organizatorių asmeninį kvietimą, tačiau sovietų sporto funkcionieriai nusprendė, kad pasauliui nereikėtų rodyti čempioną, po patirto insulto vaikščiojantį tik su lazdele.
Paskutiniai Vladimiro gyvenimo metai virto košmaru. 1975 metų rugpjūčio 16 dieną jis mirė.
Kaip pasakojo stajeris Sergejus Skripka, tuomet gyvenęs viename bute su savo treneriu, V. Kucas išgėrė daug migdomųjų tablečių ir užgėrė jas alkoholiu.
Sustabdyti mokytojo S. Skripka nesuspėjo – tokio smūgio nualintas bėgimo legendos organizmas neištvėrė. Ar tai buvo tik tragiškas atsitiktinumas, lieka neatsakyta.
