Vilniuje įvykusiame pasaulio kiokušin karatė čempionate O. Procas svorio kategorijos iki 80 kg varžybose pirmiausia nokautavo Japonijos sportininką Ikumą Oshitą, po to privertė kapituliuoti jo tautietį Ko Tanigawą, pusfinalyje – vėlgi Tekančios saulės šalies atstovą Kazufumį Shimamoto, o finale po dviejų pratęsimų – japoną Daikį Kato.
Iki šiol pasaulio kiokušin karatė čempionatuose pagal visiško kontakto taisykles aukso medalius buvo iškovoję trys Lietuvos atletai – Roma Mikšytė (1997 m.), Paulius Klapatauskas (2001 m.) ir Margarita Čiuplytė (2009 m.).
M. Čiuplytė (svorio kategorija daugiau kaip 65 kg) triumfavo ir Vilniuje.
– Jaučiuosi vis dar neįprastai. Reikia laiko suvokti, kas įvyko. Varžybos baigėsi praėjusį sekmadienį, o jau pirmadienį skubėjau į darbą. Vėl prasidėjo įprasta kasdienybė. Atrodė, kad nebuvo jokio ažiotažo, įtampos, emocijų, – sakė „Kauno dienai“ O. Procas.
– Orestai, kaip suvaldėte save? Juk pasaulio čempionatas vyko tarp savų sienų, jūsų kovas stebėjo daugybė bendražygių, artimųjų, darbo kolegų.
– Jeigu sakyčiau, kad nejaučiau jokio spaudimo, būčiau neteisus, bet apie aukso medalį tikrai negalvojau. Mane gyvenimas ir sportas jau išmokė nežiūrėti labai toli į priekį, nes kiekviena akimirka gali daug ką pakeisti. Buvo apnikusios prieštaringos mintys. Svarsčiau: pernai man sekėsi, laimėjau Europos čempionatą, tad gal šiemet bus priešingai? Be to, varžovai – japonai, teisėjai – taip pat japonai... Ar įveiksiu dvigubą barjerą? Ir atvirkščiai: jau turiu pakankamai patirties, kas galėtų nustebinti? Vis dėlto ant tatamio ėjau ramia, šviesia galva – be jokių „jeigu“, susikoncentravęs tik į kovą. Tikriausiai todėl ir užkopiau ant prizininkų pakylos.
– Jus jau vadina japonų kiokušin karatė specialistu. Kuo išsiskiria šios šalies kovotojai?
– Manau, pirmiausia – mentalitetu: japonai grumiasi iki paskutinės akimirkos. Iš šalies atrodo, kad jie lyg ir fiziškai silpnesni. Jaunuoliai – liauni, neaukšti, regis, stipriau smūgiuosi – ir neatlaikys. Bet dažniausiai tai – labai apgaulingas įspūdis. Japonijos kovotojai ir galingai atakuoja, ir patikimai ginasi, jų kojos – lyg raumenų spyruoklės, jie daug juda ant tatamio. Netgi veteranai, kuriems jau virš keturiasdešimties. Nežinau, kaip jie treniruojasi, kaip maitinasi, kad visada būna pasiruošę aukščiausiu lygiu. Su jais nepagudrausi, špargalės nepasirašysi.
– Ar galima sakyti, kad ir Lietuva turi savitą kiokušin karatė mokyklą?
– Iš tiesų mūsų kovos mokykla – kitokia nei, tarkime, japonų. Apskritai didžioji dauguma europiečių kovoja kitaip nei azijiečiai. Mes mėgstame pamažu įsibėgėti, įsijausti, o jie iškart griebia jautį už ragų ir stengiasi be menkiausio atokvėpio diktuoti savo sąlygas.
– Jūsų pasirodymą Vilniuje stebėjo ir pirmoji trenerė Vilija Korsakovienė. Ką ji patarė lemiamoms kovoms – pusfinaliui, finalui?
– Ryšys su trenere niekada nebuvo nutrūkęs. Susitinkame, kai prireikia, kreipiuosi ir gyvenimiškų patarimų, pasikalbame ne vien apie sportą. O per varžybas ji sakė: Orestai, kovok iš paskutiniųjų, nes kito tokio šanso gali ir nebūti.
– Kas, jūsų nuomone, daro didesnę įtaką sportininko karjerai: išskirtinis talentas ar sunkus darbas?
– Aš pradėjau treniruotis Kauno klube „Fortitudo“. Tarp sportininkų buvo žmogus, kuris labai daug ir kantriai dirbo, tačiau per varžybas jam vis nesisekdavo. Jis juokaudavo: ariu kaip jautis, bet vis pralaimiu, tad gal derėtų mažiau lieti prakaitą ir pergales gausiu ant lėkštutės? Manau, kad talentas ir darbas – neatsiejami. Pasak trenerės V. Korsakovienės, sėkmė – tai 20 proc. talento ir 80 proc. darbo. Jeigu sporto šaka patinka, tuomet ir dirbti maloniau, ir pergalės – saldesnės.
– Kokiems sporto principams niekada negalėtumėte nusižengti?
– Pripažįstu tik sąžiningą kovą. Netoleravau, netoleruoju ir netoleruosiu bet kokio dopingo.
– O gyvenime?
– Daug reiktų vardyti... Vertinu teisingumą. Nemėgstu žmonių, kurie į akis sako viena, o už nugaros – kita. Galbūt esu senamadiškas, bet manau, kad tikrų draugų gali būti tik vienas.
– Orestai, ar nepykstate, kai prie jūsų pavardės pridedama lietuviška galūnė „as“?
– Mano pase – be tos galūnės... Pavardė – tėčio, jis – iš Ukrainos. Žinau, kad yra tam tikri lietuvių kalbos reikalavimai tokių pavardžių rašybai, o žiniasklaidoje esu skaitęs abu variantus, bet mūsų asmeniniuose dokumentuose įrašyta: Proc.
– Pergalę pasaulio čempionate, kaip ir pernai Europos pirmenybių aukso medalį, paskyrėte savo sūnui. Ar norėtumėte, kad jis eitų jūsų pėdomis?
– Tikrai neraginsiu, neagituosiu. Jei pasirinks būtent kiokušin karatė – ką gi, bus malonu. Jeigu ne – irgi gerai, nes pasuks tuo keliu, kuris jam įdomus.
O. Proco trofėjai
2005 m. – Europos čempionato sidabras, 2006 m. – Europos čempionato bronza, 2007 m. – Europos čempionato bronza, 2008 m. – Lietuvos čempionato auksas, 2009 m. – Lietuvos čempionato sidabras, 2010 m. – Lietuvos čempionato auksas, 2011 m. – Lietuvos čempionato auksas ir Europos čempionato bronza, 2012 m. – Lietuvos ir Europos čempionatų auksas, 2013 m. – Lietuvos ir pasaulio čempionatų auksas.
