3,8 km (2,4 mylios) plaukimas vyko Viduržemio jūroje, kuri paprastai yra mažiau banguota nei Ramusis vandenynas Konoje, ir varžybų dieną buvo santykinai rami su nedideliu bangavimu.
Tačiau dviračių rungtis 180,2 km (112 mylių) ilgio kilpa nuo jūros pakrantės į kalnus įveikiant stačius pakilimus su bendru 2427 m sukilimu ir vingiuotais techniniais nusileidimais atgal link pakrantės, kalbama, buvo sunkiausia ir sudėtingiausia iš visų iki šiol vykusių „Ironman“ pasaulio čempionatų lyginant su tradicine mažiau kalnuota, ne tokia techniškai sudėtinga ir daugiau plokščių atkarpų turinčia trasa Konoje.
Po sunkios dviračio rungties sportininkai bėgo 42,2 km (26,2 mylios) įveikdami 4 ratus ganėtinai plokščia jūros pakrantės trasa apsupti žiūrovų lyginant su labiau kalvota, izoliuota ir kartais labai kaitria bei tvankia bėgimo trasa Konoje.
Tačiau bėgimo maratonas Nicoje po labai sunkios dviračio dalies plokščia bėgimo trasa naudojant tų pačių raumenų grupę bėgant ratais tarp kitų dalyvių visą laiką kaitinant Viduržemio saulei tvankiu oru (oro temperatūra kilo iki 28°C, bet ant saulės buvo dar karščiau, o santykinis oro drėgnumas kilo iki 65 proc.) buvo iššūkis.
Vertinant bendrai, pasaulio čempionato varžybos Nicoje buvo rimtas išbandymas tiek Pro, tiek AG dalyviams. To siekia ir organizatoriai norėdami išbandyti sportininkus įvairiose vietovėse ir sąlygose išsiaiškinant pajėgiausius ilgo nuotolio triatletus bei neabejotinus nugalėtojus įvairių varžybų trasose.
Šiemet šio nuotolio moterų pasaulio čempionatas vyks atskirai Konoje. Kitais metais rotaciniu principu moterų pasaulio čempionatas vyks Nicoje, o vyrų – Konoje.
Nicoje savo amžiaus grupėse („AG“) atskirai startavo ir 3 triatletai iš Lietuvos: Tomas Burbulis (33 m.) 30-34 m. vyrų AG, o šiek tiek vėliau Marijus Butrimavičius (41 m.) ir Mindaugas Rudys (41 m.) 40-44 m. vyrų AG.
Tarp lietuvių greičiausiai trasą įveikė Tomas finišavęs per 9 val. 53:45 min. (plaukimas 1:03:36 / T1 tranzitas 4:28 / mynimas 5:32:41 / T2 tranzitas 3:53 / bėgimas 3:09:09). Su šiuo rezultatu jis buvo 19-as iš 223 savo AG ir 96-as iš 2002 dalyvių bendrai, įskaitant Pro elitą.
Marijus distanciją įveikė tik 13 sekundžių lėčiau nei Tomas – per 9:53:58 val. (1:02:24 / 6:53 / 5:24:14 / 7:42 / 3:12:46) ir buvo 8-as iš 320 savo AG bei 97-as bendrai.
Mindaugas trasą įveikė per 11:57:02 (1:26:30 / 4:21 / 6:10:04 / 5:16 / 4:10:52) būdamas 182-as iš 320 savo 40-44 m. vyrų AG ir 911-as bendrai.
Tomas pasirodė geriausiai tarp lietuvių bendroje įskaitoje, o Marijus savo amžiaus grupėje.
Nors sportininkai startavo atskirai savo amžiaus grupėse, lyginant individualius laikus nuo skirtingų startų savo grupėse po plaukimo tarp lietuvių pirmavęs Marijus pirmame tranzite užtruko ilgiau ir Tomas išmynė pirmas.
Tačiau Marijus ant dviračio Tomą gana greitai prisivijo, aplenkė ir po dviračių rungties prieš Tomą pirmavo 7 minutėmis. Tačiau Tomas, trumpiau užtrukęs antrame tranzite ir bėgdamas sparčiau už Marijų, pačiame paskutiniame 2,6 km etape prieš pat finišą pasivijo ir aplenkė Marijų.
Paminėtina, kad Marijaus bendras plaukimo, mynimo ir bėgimo laikas buvo keliomis minutėmis greitesnis nei Tomo, tačiau jis gerokai ilgiau nei Tomas, Mindaugas ar daugelis kitų sportininkų užtruko tranzituose ir tokiu būdu galutinis rezultatas buvo su +13 sekundžių atsilikimu nuo Tomo.
Ilgo nuotolio „Ironman“ pasaulio čempionas Sam Laidlow (24 m., Prancūzija) trasą įveikęs per 8:06:22 tapo iki šiol jauniausiu žmogumi, iškovojusiu šį titulą.
Antras finišavo dukart pasaulio čempionas Patrick Lange (37 m., Vokietija) per 8:10:17, o trečios vietos laimėtojas Magnus Ditlev (25 m., Danija) per 8:11:43.
Ankstesni ilgo nuotolio „Ironman“ pasaulio čempionai norvegai Gustav Iden (2022 m.) ir Kristian Blummenfelt (2021 m.) šiose varžybose nedalyvavo, nes nuo to laiko sutelkė dėmesį į trumpesnių nuotolių „draft-legal“ formato varžybas siekdami patekti į 2024 m. Paryžiaus olimpiadą.
Kaip matome, sunkiame ilgo nuotolio „Ironman“ triatlono pasaulio čempionate Nicoje Tomas finišavo tarp dvidešimties, o Marijus tarp dešimties greičiausių savo amžiaus grupėse ir abu pateko į šimtuką (ar 5 proc.) greičiausių bendrai, įskaitant profesionalų elitą.
Tai yra aukščiausi iki šiol 140,6 ilgo nuotolio „Ironman“ pasaulio čempionate Lietuvos triatletų pasiekti rezultatai ir geriausi pasirodymai jame. Abu sportininkai atstovauja „Trakų triatlono būrelio“ klubui („TTB“).
Lietuvos triatlono federacija („LTF“) taip pat primena, kad šiemet liepą Taline (Estija) vykusiame profesionalų ir amžiaus grupių 70,3 mylios vidutinio nuotolio triatlono „Ironman“ Europos čempionate, kurio metu kartu vyko ir šio nuotolio Lietuvos čempionatas, Tomas, trasą įveikęs per 4:05:02 val., antrą kartą tapo absoliučiu šio nuotolio Lietuvos čempionu, o „Ironman“ Europos čempionate pirmos vietos nugalėtoju iš 136 savo 30-34 m. vyrų AG (33-ias tarp 867 vyrų bendrai, įskaitant Pro elitą ir 38-as iš 1221 dalyvių bendrai, įskaitant moteris ir Pro).
Tuo metu Marijus, finišavęs per 4:08:40 val., tapo Lietuvos vicečempionu ir Europos čempionato antros vietos laimėtoju iš 134 savo 40-44 m. vyrų AG (37-as tarp vyrų ir 43-as bendrai).
Vėlgi, tai taip pat geriausi mūsų šalies atstovų pasiekimai 70,3 vidutinio nuotolio „Ironman“ Europos čempionate bei šio nuotolio „Ironman“ varžybose.
Be to, praėjusiais metais Tomas pasiekė iki šiol greičiausius Lietuvos sportininkų laikus tiek 140,6 ilgo nuotolio (8:29:31, 2022 m. Emilijos-Romanijos „Ironman“ Italijoje), tiek 70,3 vidutinio nuotolio (04:03:45, 2022 m. Lietuvos vidutinio nuotolio čempionate Draudeniuose) triatlonuose. Marijaus laikai pasiekti šiuose nuotoliuose – atitinkamai antri šalyje.
Taigi, po paskutinio sportininkų pasirodymo pasaulio čempionate Nicoje galima teigti, kad Tomas apgynė praėjusiais metais pelnytą pajėgiausio šalies „geležinio žmogaus“ tiek vidutinio, tiek ir ilgo nuotolio triatlone titulą, o abu sportininkai yra pajėgūs varžytis su stipriausiais šių nuotolių triatletais savo amžiaus grupėse tarptautiniu mastu bei turi potencialo siekti geresnių rezultatų.
Lietuvos triatlono federacija (LTF) pakalbino Tomą ir Marijų apie varžybas ir trasą Nicoje.
– (LTF) „Ironman“ 140,6 vyrų ilgo nuotolio pasaulio čempionatas pirmą kartą vyko Nicoje, kurioje prieš 41 metus, 1982 m. rudenį, vyko pirmasis ilgo nuotolio triatlonas Europoje ir, kaip simboliška, tų pačių metų rudenį gimė Marijus. Kaip ruošėtės ir kokius tikslus kėlėte šiam pasaulio čempionatui, kuris jums abiem buvo debiutinis?
– (Tomas) Pasiruošimas buvo panašus į mano pernai metų pasiruošimą 140,6 Emilijos-Romanijos „Ironman“ varžyboms ir nedaug skyrėsi nuo pasiruošimo trumpesnėms distancijoms. Prieš šias varžybas padidinau treniruotėse surenkamų kilometrų skaičių, palėtinau ir pailginau intervalus.
Tačiau šiemet buvo sunkiau rasti laiko treniruotėms, bendras kilometrų skaičius buvo šiek tiek mažesnis. Taip pat, į treniruočių stovyklas kalnuose nevažiavau, bet Lietuvoje prieš varžybas pasidariau kelias dviračio treniruotes į kalniukus, nes Nicoje laukė rimtesni „kalniukai“ (juokiasi). Taigi, pasiruošimas nebuvo pilnai toks kokio norėčiau. Konkrečių tikslų nekėliau, bet tiesiog norėjau parodyti maksimaliai ką galiu (juokiasi).
– (Marijus) Istorija nesidomėjau ir tikrai nežinojau, kad tą rudenį, kai aš gimiau, Nicoje įvyko pirmas ilgo nuotolio triatlonas Europoje. Labai malonu, kad taip simboliškai sutapo (juokiasi). Šiais metais tobulinau bėgimą, dalyvavau vidutinio nuotolio čempionate Taline, o šio sezono Lietuvos triatlono taurės olimpinėje distancijos „non-draft“ formato varžybos kartu pasitarnavo ir kaip intensyvios treniruotės ruošiantis ilgesnio nuotolio varžyboms.
Kaip ir Tomui, šiemet į treniruočių stovyklas kalnuose nepavyko nuvažiuoti. Todėl, žinodamas kokia bus trasa ir reljefas, labai aukštų tikslų nekėliau. Tikslas buvo labiau parodyti gerą rezultatą, atitinkantį trasą ir pasiruošimą jai.
– Kalbama, kad varžybos Nicoje buvo rimtas iššūkis, o dviračių rungtis jose buvo bene sunkiausia iš visų „Ironman“ pasaulio čempionatų vykusių iki šiol. Kaip jums klostėsi šis pasaulio čempionatas?
– (Tomas) Dviračių trasa Nicoje tikrai sunkesnė nei Konoje ir viena sunkiausių tarp visų „Ironman“ varžybų dviračio trasų apskritai, o čempionatas klostėsi ne taip sėkmingai kaip norėjau. Varžybų savaitės pradžioje pasigautas peršalimas ir pakilusi temperatūra gerai nenuteikė, nors pavyko greitai atsigauti ir startavau daugmaž pasveikęs.
Kaip žinia, plaukimo startai šįkart buvo vykdomi bangomis pagal amžiaus grupes visiems grupėje kartu startuojant vandenyje.
Startavau iš prastos pozicijos ir per pirmas plaukimo minutes susidariusioje „skalbimo mašinoje“ teko smarkiai „apsidaužyti“. Po to teko lenkti nemažai lėtesnių plaukikų, o tai irgi nepridėjo greičio. Todėl plaukimą vertinu gana prastai, bet čia tik mano pačio kaltė, kad nelindau agresyviau į priekį, bet mandagiai visus praleidau (juokiasi).
Tranzite apsisukau pakankamai greitai. Dviračių trasoje judėdamas link kalnų žinojau, kad nereikia perspausti, nes paskui gali tekti už tai „susimokėti“. Taigi, tikrai bandžiau nepersistengti. Po maždaug 90 km pradėjo negaluoti skrandis ir teko mažinti „geliukų“ vartojimą, kas manau, turėjo pasekmių bėgime.
Vėliau buvo daug nusileidimų, posūkių, mačiau kelis nuvirtusius nuo dviračio. Nemaža dalis nusileidimų buvo per miestelius, kuriuose buvo nemažai greičio mažinimo iškylimų, kai kur labai prasta kelio danga ir prie didelių greičių buvo iššūkis suvaldyti dviratį.
Tas erzino ir net kilo minčių, kaip būtu šaunu, jei dviratis būtų su amortizatoriais (juokiasi). Per daug nerizikuodamas nusileidau iš kalnų link pakrantės.
Bendrai vertinant, dviračių trasa buvo tikrai labai sunki, bet tuo pačiu ir labai graži, todėl, nepaisant sunkumų, vertinu ją labai teigiamai. Antrame tranzite užtraukau mažiau nei pirmame.
Tačiau bėgime, skirtingai nei pernai Italijoje, jau pirmuose kilometruose supratau, kad bus sunku ir negalėsiu bėgti savo tempu, į kurį taikiausi. Bėgti buvo karšta ir tvanku, beveik niekur nebuvo pavėsio ir po sunkaus mynimo sąlygos tikrai buvo alinančios.
Be to, ankstesnis peršalimas ir per mažai suvartotų angliavandenių dviračio trasoje, įtariu, galbūt irgi turėjo įtakos bėgimo greičiui. Nemažai dalyvių tiesiog ėjo, dalis pasitraukė nebaigdami. Ne kartą galvojau, kad ir man teks prasieiti, kad atgaučiau kvapą, bet pavyko iškentėti ir paskutiniuose kilometruose net suradau jėgų pagreitėti.
Tai bene vienintelis dalykas, kuris pradžiugino per bėgimą ir, kaip vėliau paaiškėjo, leido finišuoti panašiu laiku kaip Marijus (juokiasi).
– (Marijus) Kadangi vandens temperatūra viršijo 24,5°C, organizatoriai neleido naudoti hidrokostiumų, todėl prieš startą nerimavau, kaip be jo teks plaukti jūra. Visus tos pačios amžiaus grupės dalyvius viena banga išleidžiant startuoti jūroje, mūsų grupėje, kuri buvo didesnė nei Tomo, taip pat buvo konkreti „skalbimo mašina“ ir visi, galima sakyti, „lipo vienas kitam per galvą“. Pradžioje tikrai sunkiai sekėsi, bet po to palaipsniui atletai išsisklaidė ir buvo ramiau.
Tačiau man plaukti tokį atstumą jūroje be hidrokostiumo buvo tam tikras iššūkis. Pirmame tranzite buvo daug dalyvių ir iš anksčiau išleistų jaunesnių amžiaus grupių (prieš mus atskiromis bangomis startavo profesionalai ir keturios jaunesnės amžiaus grupės su įvairaus pajėgumo dalyviais), todėl neradau, kur prisėsti.
Naudojau blauzdines, kurios sunkiai movėsi ant šlapių kojų. Taip pat naudojau dviračio batus, kurie nepritaikyti apsiauti basomis užšokus ant dviračio balnelio, tad juos apsiavus tranzite teko lėtesniu tempu bėgti iki „mount“ linijos.
Šioms varžyboms pasirinkau plento dviratį su mažesnio profilio ratais, o ne atskiro starto triatlono/TT dviratį, kad būtų lengviau kopti į kalnus ir nuo jų leistis. Kylant tai pasiteisino, nes lenkiau tikrai labai daug varžovų.
Žinoma, užkilus į kalnus buvo atkarpa su santykinai plokščia trasa ir ten atskiro starto triatlono/TT dviračiai turėjo pranašumą mane lenkdami, bet ne daug. Tačiau leidžiantis nuo kalno techninėmis atkarpomis ant plento dviračio, vėlgi, jaučiausi drąsiau ir manevringesnis lenkdamas varžovus.
Tačiau kai nusileidau, pajutau kairės kojos šlaunies traukimą minant „aero“ pozicijoje atgal link pakrantės, todėl turėjau atsitiesti sulėtindamas tempą bei spausti kulną žemyn, kad sumažėtų traukimas.
Tas kažkiek padėjo, bet kadangi man taip nutiko pirmą kartą, buvo neramu dėl bėgimo. Nušokęs nuo dviračio tranzite pajutau, kad dar ir pėdų skliautai labai nutirpę galimai dėl kietesnių dviračio batų bei suskaudo nugarą.
Galvodamas, kad gal perspaudžiau ant dviračio ir „čia jau viskas“, kaip koks senukas lėtai judėjau per T2 prisėst (juokiasi). Tačiau išgėręs paruoštą magnio dozę, suvalgęs „geliuką“ ir išsipurškęs šaldančiu purškalu kojas bei nugarą pasijutau geriau. Išgėrus daug skysčių ant dviračio dar teko užbėgti ir į WC. Visa tai atsispindėjo tranzito laike.
Išbėgęs pradžioje kažkiek bėgau atsargiau lėtesniu tempu, bet pajutęs, kad galiu bėgti greičiau, tempą padidinau. Buvo karšta, bet kentėjau ir gelbėjo ledukai trasoje. Tačiau bėgant ratais, dalyvių trasoje daugėjo, prieiti prie gėrimų ir ledukų darėsi sunkiau. Pradėjau lėtėti, bet atkentėjęs pasiekiau finišą.
Finišavęs pasijutau blogai, supykino, todėl man rekomendavo prigulti medicinos punkte, o prigulus pastatė lašelinę. Po jos pasijutau geriau ir matydamas, kad pasaulio čempionate esu aštuntas savo amžiaus grupėje, atsigavau (juokiasi).
– Kaip vertinate savo rezultatą Nicoje ir šį sezoną apskritai?
– (Tomas) Apskritai šias varžybas vertinu teigiamai, bet žinau, kad tikrai galėjau geriau (juokiasi). Gal kitą kartą. Sezoną taip pat vertinu teigiamai, nes pavyko gerai pasirodyti vidutinio nuotolio distancijoje Taline, kur vykusiame „Ironman“ Europos čempionate buvau pirmas savo grupėje ir apgyniau Lietuvos čempiono vardą, o Nicoje pilno nuotolio „Ironman“ pasaulio čempionate pavyko parodyti geriausią laiką tarp lietuvių.
Taip pat, vasarą tapau ir Lietuvos sprinto distancijos vicečempionu, nors šioms varžyboms visai nesiruošiau. Gaila, kad neišėjo sudalyvauti daugumoje Lietuvos triatlono taurės etapų.
– (Marijus) Manau, tikslą pavyko pasiekti, tai yra pademonstruoti gerą rezultatą tokioje trasoje.
Buvau pakankamai gerai treniruotas ir labai džiaugiuosi, kad bėgimas nenuvylė, nes labiausiai nerimavau dėl bėgimo ir pavyko nubėgti vieną greičiausių savo maratonų po dviračio rungties.
Pasaulio čempionate patekau tarp „Top-10“ savo amžiaus grupėje. Todėl rezultatą vertinu gerai, bet palieku bendruomenei spręsti. Sezonas taip pat pavykęs. Lietuvos triatlono taurės sezono galutinėje įskaitoje tapau absoliučiu nugalėtoju olimpinėje distancijoje. Gal tik vidutinio nuotolio „Ironman“ čempionate Taline bėgant traukė skrandį, teko labai kentėti ir jaučiu, kad galėjau pasiekti geresnį rezultatą.
– Kokie planai kitam sezonui? Ar planuojate dalyvauti kitose 140,6 ilgo ar 70,3 vidutinio nuotolio triatlono varžybose? Gal turite planų sudalyvauti ir arčiau Lietuvos vykstančiame „Challenge Roth“, kuris gal mažiau prestižinis ir istorinis nei „Ironman“ pasaulio čempionatas, bet šiose, kaip skelbiama, didžiausiose ilgo nuotolio triatlono varžybose pasaulyje laužomi rekordai, kuriamos greičio legendos stebint daugybei žiūrovų?
– (Tomas) Kol kas jokių konkrečių planų kitam sezonui neturiu. Dabar tik planas vienas – pailsėti (juokiasi). Ateityje tikrai norėčiau sudalyvauti „Challenge Roth“, bet vis nesiseka ten užsiregistruoti.
Konoje taip pat norėčiau sudalyvauti. Tik gaila, kad dabar nebėra jau tokio prestižo patekti į „Ironman“ pasaulio čempionatą, koks buvo anksčiau, nes kvietimus gauna ir daug santykinai mažiau pajėgių amžiaus grupių sportininkų. Anksčiau tik stipriausi patekdavo, o dabar, deja taip nebėra.
– (Marijus) Kol kas dar neturiu planų dalyvauti ilgo nuotolio triatlone, bet kitais metais sudalyvausiu vidutinio nuotolio triatlone, tik dar nenusprendžiau kur. Planų dėl Roth triatlono neturiu ir sekantiems metams jis jau išpirktas, bet esu daug girdėjęs, kad ten labai greita dviračių trasa, o tai mane vilioja (juokiasi), bet kol kas neplanuoju dalyvauti.
