Vėliau ji jau Naujojo Sončo „Strzelecki“ parko amfiteatre turėjo tarti padrąsinančius žodžius kabindama ant kaklo bronzos medalį 16-metei breiko šokėjai Dominikai Banevič, kuriai trečia vieta buvo ne paguoda.
D. Gudzinevičiūtė šiomis dienomis atlieka ne tik žiūrovės ar apdovanojimų teikėjos vaidmenis, tačiau dar eina ir Europos olimpinių komitetų asociacijos viceprezidentės pareigas.
„Posėdžių nedaug, beveik viskas buvo sutvarkyta iki tol. Turėjome Vykdomojo komiteto posėdį, o visa kita juda ir vyksta pagal planą. Ir kaip nacionalinio komiteto prezidentai turime apdovanojimų ceremonijas. Bandžiau rašytis ten, kur labiausiai tikimės medalių. Labai malonu įteikti medalį savam – tai ypatingas pojūtis. Nežiūrint į tai, kad tai darau jau 11 metų, kiekvieną kartą matant tas sportininkų emocijas jos labai paliečia. Tai – maloni ir svarbi pareiga“, – „Delfi“ tikino LTOK prezidentė.
O lietuviams Lenkijoje medalių netrūksta – su dviejų aukso (Henrikas Žustautas ir moterų trijulių rinktinė), vieno sidabro (Edis Matusevičius) ir keturių bronzų (Andrius Gudžius, Greta Karinauskaitė, Gabija Galvydytė ir D. Banevič) kraičiu jie bendroje lentelėje rikiuojasi 25-i tarp 48-ių dalyvaujančių šalių.
Tiesa, nors Nicka pasivadinusios jaunosios breikerės iškovotas medalis tapo rekordiniu Lietuvos rinktinei Europos žaidynių istorijoje (2015-aisiais Baku buvo taip pat pelnyti septyni apdovanojimai – „Delfi“), didžiulio LTOK vadovės nerimo prieš po metų vyksiančias Paryžiaus olimpines žaidynes šis pasiekimas neišsklaidė.
Pati 2000-aisiais Sidnėjuje ant aukščiausios pakylos laiptelio lipusi šaulė D. Gudzinevičiūtė, po kurios per paskutinius 20 metų olimpiniais čempionais pavyko tapti tik dar trims mūsiškiams – Virgilijui Aleknai (2004 m.), Rūtai Meilutytei ir Laurai Asadauskaitei (abi – 2012 m.), nėra tikra, kad Lietuvos sportininkų delegacija Paryžiuje sudarys bent trečdalį to, kokio dydžio ji yra žaidynėse Lenkijoje (130).
Garantijų nėra ir dėl to, kad lietuviams pavyks nutraukti jau 11 metų besitęsiančią nesėkmingą olimpinio aukso medalio medžioklę.
Pokalbis su D. Guzdinevičiūte – apie prie finišo tiesiosios artėjančias Europos žaidynes, po metų laukiantį olimpinį Paryžių ir tai, kiek dar laiko gali galioti rusų bei baltarusių suspendavimas.
– Koks bendras įspūdis apie Europos žaidynių organizavimą? Ar lenkai susitvarko su iššūkiu priimti beveik 7 tūkstančius sportininkų ir 254 šakų varžybas?
– Žinant, kiek buvo vėluojama su kontraktais, galiu pasakyti, kad jie bent jau spėjo kažką padaryti, nes buvo labai daug netikrumo visus tuos metus laukiant. Keitėsi valdžios, ministrai, merai, požiūriai, buvo neramu, o dabar, na, yra visokių trūkumų, bet žaidynės vyksta. Taip būna visada, nemačiau nė vieno renginio, kuris būtų surengtas tobulai – taip tiesiog neįmanoma. O Europos žaidynės ateityje turėtų būti pagrindiniu europiniu sporto renginiu.
– Po kiek dešimtmečių tokios žaidynės galėtų vykti Lietuvoje?
– Geras klausimas (šypsosi). Turint tokią užduotį, galima turbūt būtų pasiruošti. Bet aš kol kas tokios galimybės neįžiūriu, nes, nors mūsų politikai ir deklaruoja meilę sportui, iš tikrųjų valstybės mastu sportas yra apleistas.
– Lietuvių rezultatai Europos žaidynėse – geri: jau susilyginta su visų šalies laikų rekordu, o vilčių jį pagerinti dar taip pat yra. Kas tai lemia?
– Sportas toks yra: kartais neparodo rezultatų tas, į kurį buvo dėtos viltys, o gerai pasirodo tas, iš kurio niekas nesitikėjo. Pagal save žinau, kad tam antram būna net ir paprasčiau. Rezultatai geri, džiaugiamės medaliais, bet nepamirškime, kad turime ir rinktinę tokią, kokios anksčiau neturėjome. Normalu, kad kuo daugiau sportininkų, tuo daugiau ir medalių. Labai svarbu, kad daugumoje sporto šakų vyksta atrankos į olimpines žaidynes. Tai vis tiek mūsų pagrindinis tikslas yra Paryžius. Vėlgi: kuo daugiau ten atsirinks, tuo daugiau jų turės galimybę išpildyti tą savo svajonę.
– Europos žaidynėse lietuvių gretos – gausiausios istorijoje. Ar tai tam tikras indikatorius, kad ir olimpinėse žaidynėse galime tikėtis daugiau nei 42 atstovų (mažiausiai po nepriklausomybės atkūrimo), kuriuos turėjome Tokijuje? Galbūt įmanoma net ir pasikėsinti į rekordą, užfiksuotą Pekine (71)?
– Dar būdama sportininke svajojau apie tai, kad mūsų būtų 100. Bet dabar, sugriovus pasirengimo sistemą, ta svajonė nusikėlė į gerokai tolesnius laikus. Tikrai apie rekordinę rinktinę negalvoju. Jeigu mes turėsime tiek, kiek buvo Tokijuje, mano akimis žiūrint, tai jau bus neblogai. Sistema sugriauta ir ji negreitai atsities.
Kiekviena federacija pati sau turi ruoštis ir formuoti sudėtis, o pagalbos – taip, sulaukia ir iš mūsų, ir dabar iš Nacionalinės sporto agentūros, bet tikrai ne tiek, kiek esant olimpiniam sporto centrui. Viskas buvo visai kitaip koordinuojama, mes galėjome sekti, padėti, žinoti ir prognozuoti.
Dabar LTOK visiškai nustumtas nuo bet kokio koordinavimo ruošiantis olimpinėms žaidynėms. Pasirengimas chaotiškas, kiekviena federacija bando kažkaip išlaviruoti su turimomis lėšomis. Tai tikrai nepridės Lietuvai nei sportininkų, nei rezultatų.
– Sportas pasaulyje nestovi vietoje. Į olimpinę programą įtraukiamos tokios šakos kaip tas pats breikas, sportinis laipiojimas, riedlenčių ir banglenčių sportai. Ar Lietuvoje jiems ne per mažai skiriama dėmesio?
– Šios šakos dar nėra visiškai olimpinės, nes neįrašytos į olimpinę chartiją. Tai – šakos ir rungtys, pasirinktos būtent organizacinių komitetų. Tokia praktika žaidynes rengiančiai šaliai leidžia pasirinkti populiaresnius sportus ir didinti jų žinomumą. Tai – kaip bonusas organizatoriams.
Dėl dėmesio mūsų šalyje nežinau. Manau, kad jis apskritai sportui nėra pakankamas.
– Į Europos žaidynes neįleisti rusai ir baltarusiai, tačiau Tarptautinis olimpinis komitetas kol kas savo tvirtos nuomonės dėl jų ir artėjančių olimpinių žaidynių dar neišsakė. Gal jūs žinote, kur link linkstama? Kokie šansai, kad rusų ir baltarusių neišvysime ir po metų?
– Procentais tikrai negalėčiau įvertinti. Džiugina tai, kad tos federacijos, kurios, deja, įsileido juos į savo varžybas, atsakingai žiūri į atrankas ir tikrina. Tų sportininkų jeigu ir bus Paryžiuje, jų bus gerokai mažiau nei galėtų. Ir jie dalyvautų tik kaip neutralūs. Tik taip. Bent jau kol kas niekaip kitaip ir būti negalėtų. Mes, Europos olimpinai komitetai, priėmėme tokį sprendimą.
– Airinė Palšytė po šuolių į aukštį varžybų piktinosi, kad jai viename sektoriuje teko kovoti su Rusijoje gimusia, bet Kipro pilietybę gavusia varžove. Kiek opi problema gali tapti rusų dalyvavimas prisidengus kitų šalių pasais?
– Jokia tai ne naujovė. Tos pilietybės seniai jau yra prekė. Kai kurios šalys jas duoda lengviau, kai kurios sunkiau. Sunku pasakyti, kaip bus. Yra ribojimai Olimpinėje chartijoje, kurie numato tam tikrus procesus, kad nebūtų viskas taip paprasta, jog sugalvojau ir persikeliu į kitos šalies rinktinę. Mūsų šalis į tai žiūri atsakingai, kitos gal mažiau. Mes nežinome kiekvieno atvejo: ar tai seniai sugalvota, ar kokia meilės emigrantė, ar kitos priežastys. Žmonės ieško, kur prisiglausti, ir tai yra normalu.
