Pavyzdžiui, paskutinės J. Leveikos įveiktos lenktynės – 4418 km ilgio „Tour Divide“, kurių trasa driekiasi nuo Kanados iki Meksikos sienos.
Čia jam teko baidyti grizlius, su dar dviem vyrais nakvoti biotualete, kęsti sunkiai pakeliamą karštį, būti įkyriai sekamam įkaušusio amerikiečio.
Tai – ultra ištvermės varžybos, kuriose viskuo rūpiniesi pats ir esi atsakingas tik už save. „Tour Divide“ lenktynes lietuviui pavyko įveikti per 14 dienų, 16 valandų, 57 minutes ir finišuoti antram iš startavusių 185 dalyvių.
Rezultatas – tikrai įspūdingas.
Bendraujant su J. Leveika greitai supranti, kas jam padeda įveikti tokius iššūkius – nuo vyro veido nedingsta šypsena, pasakojimus ir prisiminimus palydi juokas, o pozityvumo, atrodo, galėtų paskolinti visiems aplinkiniams.
„Nustatyto maršruto turi griežtai laikytis. Gali išsukti kažkur į šalį, bet turi grįžti į tą patį tašką, kur ir išsukai. Vien žvyrkeliai ir bekelė, tik keli šimtai mylių asfalto, tad nuolat vargsti. Nuo šių varžybų ir atsirado ultra lenktynės. Tai yra šio sporto olimpas – negali vadintis ultradviratininku, nepabuvęs ten ir nepabandęs.
Čia yra iššūkis. Kovoji su savimi ir elementais, nuo sniego iki plius penkiasdešimties laipsnių. Turi turėti purškalų nuo uodų iki meškų“, – juokauja J. Leveika, įsitaisęs ant sofos namuose Norvegijoje.
Už nugaros jam – dviratis, primenantis ir įprasminantis jauno vyro aistrą. Ir dabar jis ką tik nuo jo nušoko, grįžęs iš darbo.
Norvegijoje slaugos namų vadovu dirbantis J. Leveika emigravo 2014 m., vedamas noro oriai jaustis šioje profesijoje. Čia šiaulietis ir atrado dviračių sportą, atvedusį ir vis dar vedantį į netikėčiausius pasaulio kampelius ir patirtis.
Įvairios Europos šalys, Marokas, Ruanda ir čia laimėtos varžybos. O ateityje – dar ne viena nauja ir neatrasta kryptis.
„Didžiausias mano džiaugsmas tokiose varžybose ir yra pažinimas, kultūra. Pamatai šalį visais paros laikais, kampais. Turi daugiau laiko kažką pamatyti, prisigaudyti blogesnių ar geresnių kvapų“, – sako jis.
Dviratį atrado palaipsniui
Vilniaus universitete slaugą studijavęs J. Leveika į Norvegiją išvyko paskutiniame kurse, kai čia atsirado galimybė įsidarbinti pagal specialybę. Teko įveikti atranką, išmokti kalbą, tačiau perspektyvos čia atrodė geresnės. O ir požiūrio, kad slauga – moteriška specialybė ir iš to kylančių patyčių ir spaudimo čia nebuvo.
Bergenas, Oslas, Tynsetas, o dabar – nedidelė, vos pusantro tūkstančio gyventojų turinti Tolga. Lietuvis išbandė darbą tiek Norvegijos didmiesčiuose, tiek ir nedideliuose miesteliuose. Slaugytojų reikia visoje šalyje, tad ši profesija atveria puikias galimybes apkeliauti ir visapusiškai pažintį visą šalį, sako jis.
Jaunystėje J. Leveika aktyviai žaidė futbolą, buvo kviečiamas į Rygos „Skonto“ akademiją, Bergene taip pat buvo susiradęs vietinę komandą, tačiau darbo grafikas ir ilgos valandos privertė pamiršti šį hobį. Bet greitai atsirado kitas – dviračiai.
„Iš pradžių tai buvo gera transporto priemonė pamatyti fiordus, kalnus, pažinti šalį. Atvažiavęs į Tynsetą sužinojau apie vietinę, profesionalią kalnų dviračių komandą. „Strava“ programėlėje susiradau jų įveikiamus segmentus, treniruočių vietas ir pradėjau važinėti tas pačias atkarpas. Galiausiai jie atkreipė dėmesį į mane, pakvietė sportuoti kartu ir 2019 m. tapau komandos nariu“, – prisimena jis.
Nors spėjo sudalyvauti Europos čempionate, varžybose Alpėse ir Islandijoje, netrukus komanda iširo, o šalies, kaip ir likusio pasaulio, gyvenimą sustabdė pandemija.
Ilgas darbo valandas ir savaites keisdavo laisvadieniai, kurių metu ir užgimė nauja J. Leveikos aistra.
Varžyboms naudoja atostogas
„Komanda užsidarė, taip pat nebuvo galima keliauti į užsienį. Norvegija didelė, susiradau krepšių ant dviračio ir išvažiuodavau kelioms dienoms patyrinėti šalies. Tada pastebi, kad nuvažiuoji tūkstantį kilometrų per penkias dienas, vėliau jau ir per keturias. Pradėjau svarstyti, kiek galėčiau per dieną numinti – pavyko įveikti 700 km.
Tai pastebėjęs vienas pažįstamas iš Ispanijos pasiūlė išmėginti ultra varžybas. Tik tada ir sužinojau apie tokias, kad jos vyksta. Mano pirmos varžybos ir įvyko Ispanijoje, 2021 m. Sudalyvavau dar keliose varžybose, sekėsi neblogai – laikai buvo tarp penkių geriausių. Užsikabinau ir praėjusiais metais tų varžybų prisikišau kiek įmanoma daugiau į kalendorių. Šįmet irgi“, – pradžią prisiminė jis.
Vien per šiuos metus J. Leveika jau įveikė 7 lenktynes, o netrukus išvyks į aštuntąsias. Rugpjūčio 12-26 d. Kirgizijoje laukia 1880 km „Šilko kelio“ varžybos.
„Laukia labai atšiaurios sąlygos, kur nieko nėra. Stepės, aukštikalnės, platumos, lygumos. Bus 300-400 km ilgio atkarpų, kuriose nenusileisime žemiau 3000 km virš jūros lygio“, – į būsimą iššūkį žvelgė vyras.
Ir visa tai – aukojant sau priklausančias ir imant neapmokamas atostogas, išleidžiant nemažas sumas santaupų.
„Mano apmokamos atostogos jau baigėsi, – nusijuokia J. Leveika. – Bet mane stipriai palaiko darbdaviai – iš esmės mano darbo niekas nepadaro, kai esu išvykęs. Tad grįžtu į tokį balaganą ir turiu viską sutvarkyti. Minu daug – kai minu, tai minu, bet kai dirbu, tai dirbu. Grįžęs dirbi ne numatytas valandas, o daug daugiau. Jeigu darbą padarai, darbdaviai ne taip spardosi, kai imi neapmokamas atostogas“.
Nuolatinius prašymus palengvino ir tai, kad šiais metais J. Leveika Tolgoje surengė savo varžybas, į kurias atvyko apie 200 dviratininkų: „Darbdaviai pamatė, kuo aš užsiimu ir kad galiu kažką grąžinti atgal bendruomenei“.
Išlaidas atperka potyriai
„Nėra čia jokių prizų, naudoji savo pinigus, atostogas, laiką, bet tu gauni emociją. Jeigu nesisektų, turbūt nedalyvaučiau tiek daug varžybų“, – pripažįsta jis.
Dabar J. Leveika turi kelis rėmėjus, kurie aprūpina įvairiais lenktynėse reikalingais daiktais, tad išlaidos yra apmažėjusios, tačiau jos vis tiek yra gan ženklios.
Jis skaičiuoja, kad vienas numintas kilometras „Tour Divide“ varžybose kainavo apie dolerį. Tad visos lenktynės atsiėjo 4400 dolerių. Nors startinio mokesčio ir nėra, tačiau skrydžio bilietais, maistu, nakvynės vieta, dviračio remontu ir kitais dalykais turi pasirūpinti pats.
Vis tik Amerika – brangi šalis ir vien maistui per dieną tekdavo išleisti apie šimtą dolerių. Juk mini daug – ir valgai daug. O norint siekti rezultato, ilgai gaišti prie stalo negali – tenka rinktis greitai gaunamą ir greitai energijos suteikiantį maistą.
Miego čia taip pat – vos kelios valandos per parą. Tokiose varžybose dažniausiai ilsimasi, kur papuola, bet kartais jėgoms atgauti pasirenkami ir viešbučiai.
JAV jų kainos buvo itin plataus diapazono – už naktį J. Leveikai teko sumokėti ir 270, ir 12 dolerių. Nors terminas „už naktį“ čia nėra itin tikslus – rezultato siekiantys ultradviratininkai vis tiek miega daugiausiai keturias valandas.
Tačiau varžybose Europoje ar kitų žemynų šalyse galima tilpti į tūkstančio eurų išlaidas, teigia J. Leveika.
Stebuklui prilygęs tualetas
Nereikėtų pamiršti ir sveikatos draudimo – šiuo privalai pasirūpinti pats, o prieš startą dar pasirašai ir dokumentus, kurių esmė – kad ir kas nutiks su tavimi, priekaištų varžybų organizatoriams neturėsi.
Visi dalyviai turi GPS siųstuvus su SOS mygtuku, tačiau net ir šį nuspaudus pagalbos gali tekti laukti kelias valandas.
„Tu atsakai už save. Dėl to tokiose varžybose dalyvių nėra tiek daug, bet ima daugėti. Ekstremalų vis daugiau, kurie nori pojūčių ir rizikos“, – tvirtina lietuvis.
J. Leveika yra atsidūręs ir Maroko ligoninėje, kai po kritimo į akmenis nebaigė varžybų, nors šiose ir užtikrintai pirmavo. Nemažai baimės įvarė ir paskutinė patirtis „Tour Divide“.
Vienoje iš atkarpų dalyvius užklupo stipri liūtis – molingas kelias greitai tapo nepravažiuojamu. Stiprus vėjas, keli laipsniai šilumos, senkančios maisto atsargos, artėjanti naktis ir priverstinis dviračio stūmimas nėra pati smagiausia patirtis tokiose varžybose, kai artimiausias miestelis nutolęs apie 70 kilometrų.
Į tokią situaciją pateko ir J. Leveika su dar dviem „Tour Divide“ lyderiais. Vienas jų jau stipriai drebėjo, jam grėsė hipotermija – tad visi kartu nusprendė, kad dabar – ne metas varžytis, o reikia išgyventi.
Vienu metu jie jau galvojo apie SOS mygtuko spaudimą.
„Priekyje ėjęs vienas iš trijulės narių staiga pradėjo šaukti: „stebuklas, stebuklas“. O tas stebuklas – biotualetas! Nenaudotas, naujas. Nesuprasi, kas ten jį ir kaip atvilko. Tad trise užsidarėme jame ir prasėdėjome trylika valandų. Vienas ant tos sėdynės sėdėjo, kiti du iš šonų. Vėliau vis keitėmės. Glaudžiai ir artimai susipažinome tada. Bet viskas galėjo baigtis labai blogai“, – ekstremalią situaciją dabar kvatodamas nupasakojo J. Leveika.
Reikia bijoti ne meškų, o žmonių
Po tokių išbandymų sutikti meškas – ne taip ir baisu.
„Vieną grizlį baidėme, vėliau jau nekreipi dėmesio į meškas. Važiuoji vienas per mišką ir rėkauji: meška, meška, kur tu. Kol nemiegi ir aplink save neprimėtai maisto nelabai esi joms įdomus. Blogiausia jas išgąsdinti, kai išlendi iš kokio posūkio“, – aiškino J. Leveika.
Dažnai tenka bijoti ne meškų, o žmonių. Kiekvienas varžybų dalyvis turi GPS siųstuvus, kurie nuolat rodo buvimo vietą. Ją galima sekti specialiai tam skirtame puslapyje – dotwarcher.com. Tą darantys ir sportininkus palaikantys žmonės ir yra vadinami taip – dotvočeriais (angl. dotwatchers, – aut. past.).
Tad sustojus pamiegoti bet kas gali lengvai rasti vietą, kur esi. Šį saugumo klausimą J. Leveika jau yra kėlęs ne kartą, jis ypač aktualus merginoms, kurių šiame sporte vis daugėja. Organizatoriai šioms jau leidžia iki sustojimo miegoti likus pusvalandžiui išjungti GPS signalą, kas įprastai yra griežtai draudžiama.
Su ne itin malonia tokios sekimo galimybės realybe paskutinėse varžybose susidūrė ir J. Leveika.
„Europoje aktyvių dotvočerių yra – aktyviais vadinu tuos, kurie išeina į gatves palaikyti su plakatais arba bando pagauti tave trasoje. Bet JAV yra kitas lygis. Vienas dotvočeris sekė automobiliu, kažkuriuo momentu privažiavo šalia ir pasakė, kad dabar mane lydės dvidešimt mylių iki savo namų, nes čia yra nesaugu.
Sakiau jam, kad nereikia, bet jis nesutiko. Man reikėjo sustoti į tualetą, kartu sustojo ir jis, priėjo, o nuo jo labai stipriai tvoskė alkoholiu, buvo visiškai girtas. Paklausiau, ar jis tikrai gali vairuoti – tada jis supyko. Paprašiau laikytis atstumo, padėkojau už rūpestį, pasakiau, kad man viskas gerai. Jis toliau sekė mane, o kai privažiavome namus, vis kvietė pas save, siūlė miegoti, pavaišinti alumi, ledais ir t.t. Bet padėkojau ir tiek.
Tada supranti, kad nesame labiausiai apsaugotas grobis dotvočeriams“, – pripažino lietuvis.
Kitoks laisvės skonis
Nepaisant visų išbandymų ir sunkumų, J. Leveika įsitikinęs – tokius iššūkius įveikti gali kiekvienas. Ir svarbiausia čia – ne fizinė, o psichologinė stiprybė.
Juk kai esi pavargęs, normaliai nevalgęs, sušalęs ir sušlapęs, o šalia miesteliuose esantys viešbučiai ir kavinės tik ir kviečia pailsėti, nesustoti ir minti toliau reikia nemažai valios pastangų.
O tie, kurie pasiduoda pagundai ir sustoja ilgesniam poilsiui, dažnai galiausiai ir nebaigia varžybų, nes kitą rytą jaučiasi dar prasčiau.
„Visų pirmą turi turėti stiprią valią. Turi būti stiprus galvoje, o ne kojose. Pakilus nuo sofos ir niekada nemynus dviračio turbūt tai neįmanoma, bet kažkiek pasitreniravus – tikrai gali važiuoti. Mes patys galvoje sau prisidedame tokių barjerų, kad jėzau. Viskas atrodo neįmanoma, kol vieną dieną nepaimi ir nepadarai. Ir tada žiūri, kad nebuvo taip sunku. Ir tai pakeičia tavo gyvenimą. Daug žmonių, kurie įveikia tokias varžybas pirmą kartą, įgauna daug daugiau pasitikėjimo savimi, kasdienės problemos neatrodo tokios didelės“, – pastebi J. Leveika.
Kartu su tokiais iššūkiais ir potyriais ateina ir kitoks laisvės suvokimas.
„Keliauji, keičiasi vietos, vaizdai, pajunti, kad esi laisvas. Tiek laisvas, kad net baisu pasidaro. Esame pripratę prie rutinos, kažką daryti diena iš dienos, o kai atsiduri kelyje su dviračiu, viską turi su savimi, gali sustoti kada ir kur nori, pradedi jaustis nesaugiai. Pradžioje klausimų galvoje ir tų perlipimų per save yra daug. Ta laisvė tokia didelė, kad pradedi galvoti, kad gal jos net per daug. Užsikreti ja, savo ribų ieškojimu, kiek dar tų kodų galvoje gali nulaužti. Visi tokie dalykai susideda ir jauti, kad faina“, – su nuo veido niekaip nedingstančia šypsena kalba dviratininkas.
Planas – aplink pasaulį
Nors J. Leveika jau tapo tikru bendruomenės nariu Tolgoje, apie grįžimą į Lietuvą vis pamąsto.
„Jau ketverius metus čia esu per ilgai, – juokiasi jis. – Labai norėčiau sugrįžti, bet turi susikurti sau sąlygas. Į Lietuvą retai grįžtu, nes po to būna pokelioninė depresija. Atsidūriau tokioje fazėje, kad esu per daug lietuvis, jog būčiau norvegu, bet esu per daug tapęs panašus į norvegą, kad būčiau lietuvis. Kelis kartus yra siūlę man Norvegijos pilietybę, bet nematau tam prasmės. Labai norėčiau grįžti į Lietuvą ir manau, kad grįšiu, bet nežinau kaip ir kada“.
Jeigu gyvenimiški planai – ne tokie aiškūs, tai artėjančių iššūkių - daug aiškesnis.
Po varžybų Kirgizijoje lapkričio mėnesį lauks išbandymas Čilėje, o svajonėse – ir kelionė aplink pasaulį.
Beje, ir čia yra rekordai – dabartinis, oficialus yra 78 dienos. Oficialiu rekordas skaitomas tada, kai tave lydi stebėtojai ir fiksuoja, kad nesinaudotum jokiomis išorinėmis pagalbos priemonėmis.
„Manau, kad kelionė aplink pasaulį bus. Kai baigiau važiuoti „Tour Divide“, kilo klausimas: jau? Atrodo, kad galėčiau dar važiuoti, ilgiau. Reikia padirbti, susidėlioti planus, išmokti dar pamokų, sukaupti patirties ir manau, kad tai įvyks“, – intriguojančiai pokalbį baigė J. Leveika.
