Dukart olimpinių žaidynių prizininkė pasiryžusi savo neįkainojamą patirtį dabar perduoti kitiems.
„Natūraliai atėjo laikas“, – apie profesionalios sportinės karjeros pabaigą prabyla Atėnų ir Londono olimpinių žaidynių prizininkė A. Skujytė.
Sprendimas 38-erių metų daugiakovininkei lengvas nebuvo. Kai grįžus po motinystės atostogų 2016-aisiais sudužo viltys dalyvauti penktosiose olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire, lengvaatletė dar bandė kabintis.
Pernai dalyvavo Europos uždarųjų patalpų čempionato rutulio stūmimo varžybose. Tačiau vis kamavo Achilo kulno skausmai, o ir viduje kirbėjo jausmas: „tiesiog jau padariau, ką galėjau“.
„Kiekvieną sezoną galvoji, kad kitą sezoną bus dar geriau. Kai supranti, kad daugiau nebebus kito sezono, savotiškai sunku, bet, iš kitos pusės, tai pernai, stebint olimpines žaidynes, tikrai širdis liūdėjo ir taip norėjosi būti ten. Šiemet pasaulio čempionate nedalyvavau ir stebėdama kažkaip suvokiau, kad jau nebeliūdi širdis, kad manęs ten nėra“, – atviravo sportininkė.
A. Skujytė sidabro raidėmis įsirašė į Lietuvos sporto istoriją 2004-aisiais. Atėnų olimpinėse žaidynėse laimėtas medalis ir pačiai sportininkei svariausias. Bet ne dėl šio trofėjaus ji taip ilgai tęsė karjerą – sportas tiesiog didžioji A. Skujytės gyvenimo aistra.
