Mūsų – trys ekipažai, turintys ambicijų („nesikankink dėl medalio, bet verta kovot ligi galo…“) pademonstruoti visam pasauliui (na, gal ne visam, bet fiestoje bus ir belgų, ir britų, ir net amerikiečių, ką jau kalbėti apie šveicarus), kad lietuviai moka ne tik oranžinį kamuolį gainioti (tai, beje, pavyko).
Vokietijoje subyra vieno autobusiuko greičių dėžė, užkliūname įvairiems pareigūnams, rimtu išbandymu tampa apledėjęs kelias, bet šiaip ne taip pasiekiame mūsų laukiantį namuką snieguotų kalnų papėdėje.
Ką ten namuką – beveik vilą! Kaip kitaip po pusantros paros kelionės ir šiokio tokio paklaidžiojimo aukštyn-žemyn siauromis, stačiomis ir baisiai vingiuotomis Château-d'Oex gatvelėmis pavadinsi keletą kambarių su lovomis, visais kitais patogumais bei stogu virš galvos. Visas grožis nušvinta tik išaušus ir prasisklaidžius lyg rūkui, lyg debesims, bet vaizdas akį glosto ir naktį.
PRALAIMĖJIMAS. Tiesa, pirmą rytą grožį gali pajusti tik labai išlavintas ir subtilus skonis – sušalusio vandens pūkai, plėšomi aštrių viršukalnių, apsnigtų eglių ir gaidžio ant bažnyčios stogo, plaukia tiesiai virš kiemo ir kone braunasi pro langus vidun. Balionams kol kas sakome „ate“ ir keliaujame į ekspediciją žeme.
Château-d'Oex – nedidelis miestukas, jei ne balionai, slidės ir ant kalno iškilusi bažnyčia (gražiau atrodo iš viršaus, bet „žemiečiams“ irgi yra į ką pažiūrėti), gal net nebūtų verta į jį važiuoti. Saulės stoka, žemi debesys ar kiek stipresnis vėjas slidinėjimui netrukdo, todėl tų, kurie žygiuoja užsimetę slides ant pečių, gerokai daugiau nei tokių žioplinėtojų kaip mes.
Daugiau nei slidžių čia tik balionų. Tikrieji laukia gero oro, tad kol kas skaičiuojame balionus languose, iškabose ir kiemuose. Gaunu užduotį rasti parduotuvės vitriną, kur nebūtų baliono – nupiešto ant stiklo, pakabinto popierinio, pasiūto, numegzto, užtupdyto ant torto… Pasiduodu tą pačią dieną – tai tiesiog neįmanoma. Jei balionas nelenda į akis tiesiai iš virtrinos, jis bent jau kukliai nutūpęs ant atvirutės ar atsispindi ant stiklo iš kitur.
SLIDĖS. Vieni sakė, kad Château-d'Oex trasos pusėtinos, kiti – kad geros, treti – kad labai geros, ketvirti – kad jomis leidžiasi net karališkųjų šeimų atstovai ir kitos garsenybės. Reikia manyti, kad teisesni ne pirmieji, – šveicarai bet ko turistams nesiūlo.
Patikrinti trasas galima nebūtinai maloniai šildant saulei ir nebūtinai tradiciniu būdu. Po fiestos atidarymo aukštai kalnuose esančiame restorane (kaip nors kitaip nei su slidininkų keltuvu turbūt net nepateksi) visi maloniai kviečiami leistis žemyn slidėmis arba rogėmis. Skambėtų gal ir viliojančiai, jei kraujas nebūtų praskiestas viena kita taure vyno, o aplink netvyrotų vidurnakčiu kvepianti tamsa.
Tačiau drąsuolių atsirada ir net ne viena dešimtis. Stokojantieji drąsos ir polėkio gauna po deglą, kad likę viršuje nušviestų slidininkų ir rogutininkų starto vietą, o toliau – kaip Dievas duos. Kur ne kur trasoje išdėlioti deglai menkai padeda, todėl būrys drąsuolių, kas šaukdami pergalės šūkius, kas tyliai pasidrąsindami (kelio atgal juk nebėra) skrieja žemyn. Statistika teigia, kad nusileido tiek pat, kiek startavo, tik jau be to alkoholio galvoje.
Slidžių trasas išbandė ir lietuvių oreiviai (vieni – kaip pridera, kiti – su balionu). Viena komanda, skriedama virš sniegu apibarstytų tamsžalių eglių, pamatė baltame fone judančią pažįstamą kepurę. Pasirodo, mūsiškė. Prižemėjus nesunku net reikalus aptarti – orą ar kas lauks ant vakarienės stalo.
MADOS. Balionų fiestos mados paprastos – kuo daugiau šiltų drabužių, atitinkama avalynė, pirštinės, kepurės ir visa kita. Dar akiniai nuo saulės, nes baltas sniegelis taip spigina, kad greitai nuvargina akis. Ar drabužiai pagal naujausią mados klyksmą, ar spalvos ir audiniai suderinti, mažai kam rūpi – svarbu, kad būtų šilta ir nesunku judėti.
Bet tarp fiestos dalyvių atsiranda pusamžė ponia, savo kostiumams skirianti ne mažiau dėmesio nei balionui. Vieną rytą kombinezonas raudonas, kitą – baltas, trečią – juodas. Prie jų derinamos kailinės pirštinaitės. Ne mažiau dėmesio skiriama šukuosenai. Gražu, bet nublanksta prieš bet kurį balioną. Ponia mūsų kompanijoje iš karto gauna pravardę, kurią išgirdę net anksčiau jos neregėjusieji suokalbiškai palinksi galva: „Žinom, matėm…“
O drabužių reikia daug ne dėl to, kad būtų labai šalta, bet dėl to, kad įdienojus gerokai atšyla. Kuo daugiau sluoksnių turi, tuo geriau gali prisitaikyti prie temperatūros. Kadangi naktimis paspausdavo iki -15 laipsnių, ryte net su marškinėliais, storu megztiniu, striuke ir kailinėmis pirštinėmis šiurpdavo oda. Užtat kai išlįsdavo saulė, pakilus balionu nebūdavo šalta ir likus su megztiniu, nors, žinia, aukščiau temperatūra krenta. O kartą autobusiuką, vidury lauko įklimpusį į sniego pusnį, stūmėme nusirengę iki trumpų rankovių.
Užtat vienas vyriškis ir per speigą, ir šviečiant saulei aplink balionus sukiojosi su šortais. Sprendžiant iš blauzdų spalvos, jam karšta nebuvo, bet ištvermingumas pagirtinas.
Vienas iš fiestos organizatorių šveicarų galėjo be jokių išbandymų tapti Oreivystės centro komandos nariu, mat renginio metu nuolat bėgiojo vilkėdamas pernai dovanų gautą striukę. Drabužėliais, pasiūtais iš tokių pačių striukių, apsirengė ir visus šypsotis vertė net su mumis keliavę šunys.
ORAS-ŽEMĖ. Leistis Alpėse – ne mažiau įspūdinga nei iš viršaus gėrėtis kalnais. Kartais pataikai prie pat karvių aptvaro. Jos, tiesa, visai nepanašios į šveicariškas „milkas“, kurios mūsų fantazijose tikriausiai neatsiejamos nuo žalių Alpių pievų. Ir net be varpelių ant kaklų. Užtat su geltonais „auskarais“ kiekvienoje ausyje. Neseniai 5 metų jubiliejų atšventęs mūsų komandos narys Tadas nusistebėjo: „Matai kaip… Čia visos karvės su kainomis…“
Karvių aptvaras – plačiame ir kaip stalas lygiame slėnyje. Už Alpių grandinės – Prancūzija. Dar kiek, buvo galima leistis Europos Sąjungoje, bet nežinia, ar prancūzams nepatiks oreiviai, neturintys leidimo skraidyti jiems virš galvų. Laimi karvės, nes joms leidimų nereikia.
Aplink – daug vynuogynų, taigi ir vyno gamintojų bei jų parduotuvėlių. Kita komanda pataiko nusileisti į vynuogyną, taigi neatsispiria pagundai sudalyvauti degustacijoje ir parsivežti butelį kitą. Mes, deja, grįžtame net ne pieno.
Užtat kitą kartą, pasigrožėję kalnais ir privertę stebėtojus palaukti, kol atskrisime numesti žymeklį, nusileidome pakilimo lauke. Lietuvoje tai būtų nelengva – pakyli ir skrendi ten, kur vėjas neša, gal kiek kairiau, gal kiek dešiniau. O tarp kalnų gali skrajoti tai į rytus, tai į vakarus, tai pirmyn, tai atgal. Tai lemia meteorologinės sąlygos – kokį vėją pagausi maždaug 1 km virš jūros lygio esančiame slėnyje, tenlink ir skrisi. Kadangi vėjų pasitaiko įvairių, gali apsukti ratą arba sugrįžti atgal.
Vėjas iškrečia ir ne tokių malonių pokštų – tiesiog liaujasi pūsti. Kartą pilotai, pakilę iš Château-d’Oex, turėjo pasiekti netolimą Bulle miestelį ir numesti žymeklį į pilies kiemą. Nepaisant ilgiau nei tris valandas užtrukusio skrydžio, balionas liko kaboti už kelių kilometrų nuo taikinio – vėjas, vienu metu nustūmęs balioną prie kalnų, galiausiai visai nurimo.
Tuomet tenka leistis kalno šlaite, kur privažiuoti – ne itin lengva. Gerai, kad kolegos, kabantys tiesiai virš galvos, geriau už bet kokią navigacijos įrangą papasakoja, kur sukti. Šlaite skrydį baigusi komanda net gavo specialų prizą uz ekstremaliausią nusileidimą – įmantriai papuoštą seną degiklį. Greičiausiai gyventojai organizatorius informavo, kad vienas balionas netoliese nusileido i briedžių fermą. Šie prisistatė po keliolikos minučių. Nors, keleivių teigimu, pilotė Jolanta Tūraitė nusileido minkštai, šveicarus greičiausiai išgąsdino tai, kad balionas nemažu greičiu praskrido tiesiai virš stogų.
Kartais nusileidi į storu sniegu ir ledu padengtą lauką, kur autobusiukas – nė iš vietos, o išnešti balioną iki kelio – ne taip paprasta, nes slysti lyg pačiūžas apsiavęs pirmą kartą. Spėjant iš to, kad gelbėti šalia nutūpusios vienos amerikiečių komandos atvyko visas būrys, jiems buvo dar sunkiau.
Kitą kartą net būrys nepadėjo – teko klampoti pas lauko šeimininką ir prašyti jį užvesti traktorių. Šis balioną sėkmingai nuvežė iki autobusiuko. Net nebumbėdamas dėl vargo – Château-d'Oex gyventojai pripratę prie tokių lengvos formos pamišėlių. Oreiviai ir šimtus turistų sutraukiantys balionai sukrauna vietiniams nemažą kapitalą, todėl tokie nuotykiai sukelia nebent atlaidžią šypseną.
Negali pykti balioną aptikęs ir savo vilos vilaitės kieme, nusileidusį tiesiai prieš vonios langus.
DU VIENAME.Bene įspūdingiausias lietuvių komandų skrydis buvo su parasparniais. Du vaikinukai, prisisegę po parasparnį, prisitvirtino prie krepšių, pakilo į maždaug 1 km aukštį, pilotams suskaičiavus iki trijų sinchroniškai atsisegė ir nusklendė virš eglių, namukų ir apsnigtų laukų.
Būdamas krepšyje net nelabai suvoki, kad netekai vieno keleivio. Čia vaikinai, iš pažiūros visiškai nesijaudindami, smalsiai dairosi aplink, lyg patogiai sėdėtų fotelyje, čia jau jų nė kvapo nelikę, tik pora vienodų burių suka ratus apačioje. Beje, matyti tokį vaizdą – ne tik gražiau, bet ir kur kas ramiau, nei tarp balionių skraidančius sraigtasparnius su turistais.
Kiekvienas iš paraputistų ant šalmo buvo prisitvirtinę po vaizdo kamerą. Filmuotoje medžiagoje galite pamatyti tai, ką matė jie.
„Jau mes esame „nupušę“, bet tie paraputistai – visiškai išprotėję…“ – vėliau lakoniškai pakomentavo vienas pilotas.
Kad oreiviai turi nepaprastai išlavintą humoro jausmą, galėjo įsitikinti ir kontrolės centre dirbantys šveicarai. Vieną dieną jų ausinėse nuskambėjo: „Château-d'Oex, lietuvių komanda prašo leidimo leistis nuo kalno… rogėmis.“ Taip papokštavo pilotas Mindaugas Kilikevičius, surinkęs visą savo komandą ant specialios metalinės plokštės, ant kurios sukrautą balioną ir krepšį kur kas lengviau nusitempti iki starto vietos. Leidimą leistis jis, žinoma, gavo.
NAKTIS. Parasparnių pilotai i dalyvavo ir fiestos kulminacijoje – tamsoje dangų nušviečiančiame balionų, parasparnių, slidininkų, fejerverkų, šviesos ir muzikos šou „Night glow“ (angl. „Nakties karštis“).
