Susidomėjimas – didžiulis
1993-iųjų rudenį Kaune, tuomečio Lietuvos kūno kultūros instituto (LKKI, dabar – Lietuvos sporto universiteto) bokso salės ringe įvykęs V. Mickevičiaus ir J. Silevičiaus susidūrimas keitė šalies bokso metraščius. Tuometė dvylikos raundų akistata tapo pirmąja profesionalų bokso dvikova Lietuvos istorijoje.
„Norėjau parodyti, kad sportas padeda užsidirbti duonai neišvažiavus į užsienio šalis, savo tėvynėje“, – pasakojo V. Mickevičius. Tuo metu populiarus šalies dienraštis „Lietuvos sportas“ rašė: „Susitiko „Ringo“ profesionalaus bokso klubo įkūrėjas 43-ejų V. Mickevičius (98 kg) ir 35-erių J. Silevičius (94 kg).
Prieš kovą abu boksininkai apsidraudė, o bendra suma sudarė 10 tūkst. JAV dolerių. Veikė totalizatorius, buvo statomos gana didelės sumos – iki 1 tūkst. JAV dolerių. Renginys sudomino Kauno publiką: salė – pilnutėlė, daugumai teko net pastovėti. Dvikova vyko visus dvylika raundų, pergalę šventė J. Silevičius.“
Tituluoti varžovai
V. Mickevičiaus sportinių trofėjų kolekcijoje yra Lietuvos čempionato visų spalvų medaliai (svorio kategorijos per 81 kg auksą pelnė 1976-aisiais). 1973 m. atvirame Lietuvos čempionate Vilniuje kaunietis antrame raunde nokautavo vėliau (1974 m.) pasaulio čempionato bronzą iškovojusį ir dukart (1975 m. ir 1977 m.) Europos vicečempionu tapusį olimpietį vokietį Berndą Wittenburgą.
J. Silevičius – keturiskart (1977 m. ir 1979 m. – per 81 kg, 1982 m. ir 1983 m. – iki 91 kg) Lietuvos čempionas. „Jonas buvo ištvermingas priešininkas. Jo pagrindinis ginklas – smūgiai kaire: dėl to laimėdavo beveik visas dvikovas, – dalijosi prisiminimais V. Mickevičius. – Be to, varžovas muša net ir tada, kai jis pralaimi, tai – stiprybės esmė. Svarbiausia buvo visus dvylika raundų kovoti gražiai ir garbingai. Labiausiai įsiminė pagarba vienas kitam ir kaip varžovo varžovui.“
Per karjerą – 300 kovų
V. Mickevičių dvikovai su J. Silevičiumi ruošė Jurijus Kolyčevas – daugkartinis Lietuvos bokso čempionas ir prizininkas, treniruočių pobūdžio (sparingo) kovose padėjo žinomi kitų kovos menų atstovai Romanas Mackevičius, jo tėvas Arnoldas Mackevičius, Saulius Šeškevičius.
„Tai buvo metas, kai ringe galėjau ištverti ne tik dvylika raundų, bet ir dar daugiau“, – sakė V. Mickevičius, per savo karjerą suskaičiavęs daugiau kaip 300 dvikovų ir šiuo metu aktyviai tebesportuojantis, besidomintis boksu.
„Intensyviai sportuoti pradėjau 1968-ųjų rugsėjį. Žaliakalnyje buvo „Žalgirio“ klubas, tuomečių Profsąjungų rūmų rūsyje – sporto salė. Mane treniravo Algirdas Šocikas ir Jonas Buksas. Rūsio lubose buvo kabliai, ant jų kabindavome maišus ir mušdavome juos.
Treniruodavosi ir Ričardas Tamulis, Jonas Čepulis, pats A. Šocikas tuos maišus padaužydavo“, – pasakojo V. Mickevičius.
A. Šocikas – lyg tėvas
Legendinį A. Šociką, vieną garsiausių ir tituluočiausių Lietuvos boksininkų, jis vadino tėvu. „Jei kildavo rūpesčių – kreipdavausi, išsikalbėdavome, jis man padėdavo išspręsti visas problemas“, – teigė V. Mickevičius.
Anot kauniečio, boksas įskiepija daugybę teigiamų savybių – tiek psichologinių, tiek fizinių, o tai praverčia gyvenime. „Didžiuojuosi savo žmona Sigita, kuriai už viską gyvenime esu be galo dėkingas, – atviravo V. Mickevičius. – Didžiuojuosi ir savo sūnumis. Beje, jie nepabūgo atlikti sekundantų pareigas per mano pirmą profesionalaus bokso dvikovą. Nors vyresni pagalbininkai tai daryti atsisakė. Mat tada buvo neramūs laikai.“
„Nuo pat vaikystės aš ir broliai didžiavomės tėvu, jo sportiniais ir kitais gyvenimo pasiekimais. Jis visuomet buvo, yra ir bus mums pavyzdys, įkvepiantis niekada nenuleisti rankų, siekti savo tikslų. Nuo pat mažens buvome pratinami prie įvairių sporto šakų, todėl ir dabar stengiamės gyventi aktyviai.
Dėkojame tėvui už visas gyvenimo pamokas – ačiū, kad esi!“ – sakė kovotojo sūnus Mindaugas. V. Mickevičiaus linkėjimai šių dienų Lietuvos boksininkų kartai – didesnės ištvermės, ryžto ir tikslo, kad pergalės būtų siekiama ne bet kokia kaina, o sąžiningai ir garbingai.
Prisidėjo ne vienas Saulius Šeškevičius, buvęs tituluotas kikboksininkas, dabar tarptautinės kategorijos kovos menų teisėjas ir treneris: „Prie istorinės kovos prisiliečiau, galima sakyti, tiesiogiai. Puikiai pažinojau ir Joną Silevičių, ir Vidą Mickevičių. Jono treneris mane mokė bokso pagrindų – vis dėlto buvau kitos sporto šakos – kikbokso – atstovas. Su Vidu lankiau tą patį klubą Kalniečių mikrorajone.
Jis, būdamas gerokai vyresnis, mane vadino Šarkiu – JAV lietuvio Juozo Sharkey-Žukausko, tapusio pasaulio profesionalų sunkaus svorio čempionu, garbei. Mane tai motyvuodavo. Ruošdamiesi debiutui profesionalų ringe mes jam padėdavome palaikyti treniruočių intensyvumą.
Sparinguose su kitais kolegomis kas raundą keisdavomės ir stengdavomės priversti jį atsimušinėti. Prisipažinsiu, man, 23-ejų jaunuoliui, kliūdavo nemažai. Buvau gerokai lengvesnis, tad tekdavo sugerti galingus Vido smūgius. Kiek pamenu, po treniruotės eidavau girdėdamas varpų gaudesį ausyse (juokiasi). Per pačią profesionalų kovą sirgau už gražų boksą, nes bu varžovai buvo verti vienas kito.“
Romanas Mackevičius, buvęs kikbokso ir Tailando bokso čempionas:
„Mano tėvas Arnoldas klube Kalniečių gatvėje treniruodavosi ir treniruodavo sportininkus. Jis patardavo ir V. Mickevičiui. Vidui ruošiantis profesionalų kovai į ringą pasparinguoti kopdavau ir aš.
Juk bokso elementai – mums, kikboksininkams, labai svarbūs. Lankiausi daugelyje salių ir visur stengiausi tobulinti kovos menų įgūdžius.
Beje, po poros metų nuo tų bokso treniruočių pradžios pasiekiau didžiausią karjeros pergalę – Kaune tapau Europos kikbokso čempionu.
Atsimenu ir tą pirmąją profesionalų kovą. Ji vyko nedidelėje LKKI salėje, bet susidomėjimas buvo tikrai nemažas. Pamenu, kad tais laikais atrodė neįprasta, kad kova truko labai ilgai – ne įprastus tris raundus, o net dvylika raundų.“
