Tokijo žaidynėse 4-ą vietą iškovojusios irkluotojos M. Valčiukaitė ir D. Karalienė „Metų komandos“ nominacijoje pranoko treko dviratininkes Simoną Krupeckaitę ir Miglę Marozaitę bei Lietuvos regbio rinktinę 7×7.
Atsiimdama apdovanojimą M. Valčiukaitė neslėpė emocijų ir nustebino savo pareiškimu.
„Mes, sportininkai, dažnai kalbame apie tai, ką paaukojame sportuodami. Man prireikė daug laiko suprasti, kad mes neaukojame, sportuodami mes turime privilegiją.
Turime komandą, kurios dėka galime siekti svajonių, šalia mūsų yra artimieji, kurių širdys tai pat stipriai plaka. Man niekas nepasakė, kad sportas turi šalutinį poveikį: sportas kuria draugystes, sportas kuria šeimas.
Kodėl poveikis šalutinis? Norėjau pasakyti sudie, bet pasakyti sudie negaliu. Tačiau, kaip sako Juozukas – au revoir“, – siųsdama oro bučinį nuo scenos kalbėjo M. Valčiukaitė.
Po renginio irkluotoja paaiškino savo sprendimą dėti tašką karjeroje, kurį nebent nujautė jos komandos draugė D. Karalienė. „Jei tikrai viduje turėčiau noro sportuoti, apie karjeros pabaigą nekalbėčiau dabar“, – prisipažino M. Valčiukaitė.
– Kas per ilgą, sunkų sportinį kelią labiausiai įsiminė gerąja prasme?, – po renginio žurnalistų buvo paklausta irkluotoja.
– Kai viskas pasibaigia, atsigręži atgal ir pradedi kitaip žiūrėti į dalykus, kuriuos padarei.
Kai sportuodavau, ruošdavausi varžyboms, buvau susikoncentravusi tik į tai, nuolat atrodė kaip blogai, dar nepasiruošusi, varžybų nematydavau, nes jaudinausi, viskas atrodė aplink mane baisu.
O dabar atsigręži ir pagalvoji, kodėl tuo nepasimėgavau labiau? Kodėl nemačiau vieno ar kito dalyko, kodėl nevertinau to laiko?
Galvojant apie savo karjerą, kyla būtent tokios mintys, jog galėjau labiau pasimėgauti, galbūt greta tų rezultatų ir tikslo siekimo matyti viską plačiau.
– Kokie tie svertai nulėmė sprendimą dėti tašką karjeroje?
– Labai daug dalykų. Visų pirma, galbūt mano sveikatos būklė, turėtos traumos, kurios tikrai ganėtinai rimtos.
Žinau, jog norint sportuoti reikėtų didžiulių pastangų ir pagalbos iš šalies. Taip pat širdies draugo Sauliaus Ritter karjeros pabaiga. Taip pat tam tikri nesklandumai irklavimo federacijoje. Jie stipriai emociškai išsunkė.
Ne paskutinėje vietoje noras pradėti naują gyvenimą. Noriu pabaigti universitetą, save realizuoti kitoje srityje. Ir norisi tą sprendimą padaryti dabar.
– Savo kalboje minėjote, jog toli nepabėgsite nuo sporto, ar jau žinote, koks tas bus kitas etapas?
– Kol kas ne, nes gyvenu studentišką gyvenimą (šypsosi). Bet nuo sporto nenorėčiau nutolti, norėčiau likti šioje bendruomenėje, nes joje tikrai jaučiuosi gerai.
O šiaip gyvenu Trakuose, beveik visada būnu irklavimo bazėje, kas norės, tas mane čia sutiks.
– Kaip į šią žinią reagavo jūsų komandos draugė D. Karalienė?
– Kol kas su ja apie tai nekalbėjome. Manau, jai šita žinia nebuvo naujiena.
Lietuvoje nėra tiek daug irkluojančių moterų, jog būtų galima išsirinkti stiprią porininkę, bet jų tikrai yra. Donata stipri visomis prasmėmis, linkiu jai lengvo prisitaikymo prie naujų pokyčių.
– Koks tas gyvenimas be sportinio režimo jums?
– Kol kas labai smagus, bet tai tik pirmi mėnesiai. Kol kas gyvenu labai smagiai, susitinku su draugais, leidžiu sau ir pavakaroti, ir panaktinėti. Daug pramogų, kurių negalėjau sau leisti, kai buvau sportininkė. Tas džiugina, bet tai tik pradžia, reikia išsikelti naujus tikslus gyvenime.
