Nuo 14 metų A. Gudžių treniruojantis V. Kidykas po paskutinio auksinio metimo šoka į viršų ir kelia į viršų rankas – 68 m 46 cm kilsteli lietuvį į pirmąją vietą Europos čempionato disko metimo finale.
Tačiau trečius metus pasaulio čempiono karjeros reikalus tvarkanti agentė Valentina Fediušina sodina šėlstantį trenerį – juk dar mes švedas Danielis Stahlis. Tačiau toks išbandymas – jau ne pastarojo nervams. Patempus lūpą jam lieka tenkintis Senojo žemyno sidabru.
Švytintis iš laimės lietuvis akimis ieško, kas gali jam perduoti Lietuvos trispalvę. V. Kidykas traukia ją iš kuprinės, tačiau tribūna nuo takelio atskirta ir pasiekti ją sudėtinga.
Į pagalbą skuba Lietuvos fotografas Alfredas Pliadis – persisvėręs ir kone įkritęs į takelį ir tribūnas skiriančią daubą jis sugriebia vėliavą ir perduoda Europos čempionui į rankas.
A. Gudžius atlieka pareigą VIP fotografams ir nepamiršta lietuvio – atsisukęs pozuoja išskirtinai jam ir išlieja visą savo džiaugsmą galingu šūksniu. Tuomet leidžiasi į nugalėtojo garbės ratą Olimpiniame Berlyno stadione.
„Laukiame su viltimi ir pasaulio čempionato kitais metais, ir 2020 metų Tokijo olimpiados. Tikiuosi, kad Andrius dar parveš ne vieną medalį į Lietuvą“, – po įspūdingos pergalės Berlyno Olimpiniame stadione kalbėjo V. Kidykas.
– Ar nenuleidote rankų prieš paskutinį A. Gudžiaus metimą? Juk atrodė, kad prizininkų pakyla jau paskirstyta... – paklausiau V. Kidyką.
– Tikėjau juo iki paskutinio metimo. Kai po trečio metimo atėjo Andriaus vadybininkė ir prisėdo šalia, Stahlis vėl numetė 68 m. Sakiau, kad dabar varžybos tik prasideda. Turiu tokių pavyzdžių. Įsivaizduokite, Andriui 15-16 metų, vyksta Lietuvos čempionatas, o jis turi tokį rezultatą, kad nepatenka į finalą. Tuomet eina mesti paskutinis ir pagerina šalies rekordą. Neužtektų tikriausiai rankų pirštų suskaičiuoti, kiek kartų paskutiniais metimais Andrius yra pagerinęs rezultatą.
Aišku, čia Europos čempionatas ir reikia turėti plieninius nervus. Vis dėlto nereikia pasakoti, kokia buvo temperatūra. Stebiu Andrių, karšta, o jis velkasi ant viršaus antrus sportinius marškinėlius. Galvoju sau, gal protingas sprendimas, šiltuose kraštuose žmonės neišsinuogina ir stengiasi kuo daugiau rūbų vilkėti. Jis po varžybų jis pats neprašytas tą situaciją paaiškino: „Kai nusirengiu vieną „maikutę“, nors šiokį tokį vėsos gūsį pajuntu“.
– Tačiau juk nustebino ir D. Stahlis. Po to, kai antrąjį jo tolimą metimą neįskaitė, jo tai nesugniuždė – ketvirtuoju mėginimu vėl metė už 68 m ribos.
– Pritariu. Tai plieninių nervų žmogus. Ten buvo nesusipratimas. Kaip gali būti, kad visam pasauliui paskelbia, kad esi lyderis ir po teisėjo gesto viską anuliuoja. Gali juk ir su pirma vieta taip būti. Juokauju. Pasirodo, viskas normaliai. Sektoriuje yra du teisėjai priešinguose šonuose. Vienas stebi vieną sektoriaus dalį, kitas – kitą.
Vienas pakėlė baltą vėliavėlę, o kitas – raudoną. Jie tarp savęs, matyt, nesusižvalgė, o aikštėje atkreipė dėmesį į baltą vėliavėlę, pamatavo ir paskelbė rezultatą. Tuomet tas, kuris raudoną vėliavėlę kėlė, priėjo ir paaiškino, kad D. Stahlis mynė sektorių kulnu. Publikai atrodė kaip nesusipratimas.
Sektoriuje reikia turėti plieninius nervus. Didžiuojuosi Andriumi – kovotojas. Švedas galėjo sužlugdyti, tačiau paskutinį metimą A. Gudžius atliko idealiai – taip puikiai „prapjovė“ diską. Iki tol diskas skriejo truputį „pakeltas“. Pasikalbėjome, kad reikia prispausti, kaip moka daryti geriausiai. Diskas plaukė be jokio pasipriešinimo. Aišku rezultatas puikus, jei būtų atviresnė erdvė, koks vėjelis, būtų toliau skriejęs.
– Europos čempionato finale aiškiai galima buvo brėžti brūkšnį tarp lyderių ir visų likusiųjų?
– Kai iškrito Christophas Hartingas ir Piotras Malachowskis, žiūriu į sąrašą ir galvoju, kas čia liko dabar. A. Gudžius, D. Stahlis ir įkąsti norintis jaunimas. Andriui – 27 metai, D. Stahliui – tuoj 26, likusiems – 23 ar 24. Kai išeina lyderiai ar nepajėgūs toliau mesti, reikia kažkam užimti aukštesnį laiptelį. Džiaugiuosi, kad tai daro lietuvis. Tačiau atskirtis jaučiasi. Jaunimui dar reikia jėgos paauginti ir patirties įgyti. 63 m ir 68 m juk skiriasi.
D. Stahlis – Andriaus priešingybė. Jei Andriaus rankų mostas 206 cm, tai švedo – 226 cm. Ten meškinas, galiūnas, štangas laužo. Ir su tokiais reikia kovoti. Andriaus stiprus arkliukas yra plieninė valia, ypatingai tobula koordinacija, sektoriaus ir posūkių jausmas, jėgos augimas ir nežmoniškas laisvumas. Jei jis spaudžia 236 kg štangą nuo krūtinės, kur nė vienas pasaulyje diskininkas to nedaro, tai rankas gali vynioti už nugaros kaip nori. Sakau, Andriau, kuo daraisi stipresnis, tuo daraisi laisvesnis. Dievo dovana.
Aišku, be kineziterapeuto Tomo Bendaravičiaus būtų sunku. Pažiūrėkite į jo alkūnes – viena žaizda po kitos. Tokio kaip Andrius pirštais neišmasažuosi. Tai sunkus darbas, bet esame komanda ir turime puikius rezultatus.
– Pernai – pasaulio čempionato auksas, triumfas Deimantinės lygos finale, šįmet – Europos čempionas. Koks buvo ryškiausias A. Gudžiaus pokytis per metus?
– Didžiausias pasiekimas yra technikos branda. Yra likusi tik milimetrų paklaida, ką reikia keisti ir sutvarkyti. Tai labai svarbu. Disko metiko pergalės prasideda nuo stabilumo. Šiam reikalui skyrėme labai daug dėmesio.
Sezonas po praėjusio pasaulio čempionato nebuvo sklandus. Buvo daug varžybų, kur jis metė 69 m, nematydavau jo savaitėmis, nes buvo lėktuvuose, viešbučiuose ir pats nepasitreniravo. Tai stebuklas, kad žmogus be treniruočių per savaitę gali sudalyvauti trijose varžybose ir mesti 69 m. Tai fizinių savybių jėga. Pats buvau sportininkas – jei savaitę štangos nepakilnoju, tai ir nėra pusės jėgos. O jis – kaip antžmogis.
– Ar galima sakyti, kad A. Gudžius subrendo kaip disko metimo lyderis?
– Džiaugiuosi, kad jis įrodė esąs lyderis Europoje. Fedrickas Dacresas iš Jamaikos yra jo konkurentas numeris vienas. D. Stahliui jis Berlyne parodė, kas yra kas. Disko metiko branda – 27-30 metų. Per tuos tris metus gali pelnyti geriausius laimėjimus, gal net ieškoti sąlygų ne tik 70 m ribai permesti, bet ir pajudinti pasaulio rekordą (1986 metais tuometinės Vakarų Vokietijos atstovas Juergenas Schultas numetė 74,08 m – DELFI). Tam dirbame ir laiko turime.
Kitais metais Katare pasaulio čempionatas, vėliau olimpinės žaidynės ir Europos čempionatas. Manęs klausia, kodėl kvalifikacijoje jam tai sunkiai sekėsi. Andrius nemoka mesti 63 m. O čia reikia numesti kiek daugiau nei 64 m.
Andrius galvoja taip: „Padarysiu pirmą lengvą metimą ir išeisiu iš sektoriaus“. Pirmas nepavyko, antras – ne į sektorių. Trečias – reikia parodyti viską, susikaupti. Jo mintys – mesiu 68 m, o pasąmonėje – ramiau, Andriau, užteks 64 m. Tai tik brandos rodiklis, nes paskutiniu metimu nėra lengva susikaupti.
Finale paskutinis metimas Stahliui buvo itin sunkus psichologiškai. Kai supratau, kad Andrius čempionas, užplūdo neapsakomas džiaugsmas. Vieningas kelių sporto šakų Europos čempionatas vyksta Glazge ir Berlyne, bet neturėjome aukso iki šiol. Sidabrą Andrius turėjo nuo pirmo savo metimo, bet norėjosi aukso. Ir Lietuvai smagu.
Kai sužinojau, kad disko metimo rungtį transliavo, įsivaizduoju, kaip lietuviams patampė nervus, o žiūrėjo tai ne vienas. Po varžybų jaučiuosi fantastiškai. Fiziškai dalyviai buvo visi pasiruošę, čia – nervų karas.
– Prieš 12 metų dukart olimpinis ir dukart pasaulio čempionas Virgilijus Alekna tapo Europos čempionu. Dabar Lietuvoje vėl A. Gudžius įvardijamas kaip antrasis Alekna, tačiau ar taip galima teigti?
– Be abejo, tai kita istorija. Skirtingi žmonės ir technika. Jei V. Alekna mestų diską tokia technika, kaip Andrius, jam nuplyštų rankos. Kiekvienam savo. Ir pagal charakterį Virgilijus truputį ramesnis, Andrius sektoriuje matau pilna burna rėkia, bet tik jo negirdėti, nes stadione visi rėkia garsiau.
Džiaugiuosi, kad Lietuvos disko metimo mokykla eina į priekį. Vokietijoje yra žmogus Larsas Riedelis, tapęs penkis kartus pasaulio čempionu, du broliai Hartingai – olimpiniai čempionai. Šių charakteriai irgi skirtingi – vienas santūrus, o kitas – klounas. Tiesiai šviesiai. Tik po olimpiados aukso Christopheris kitais metais numetė daugiausiai 62-63 m. Ar tai „sužvaigždėjimas“, nesitreniravimas? Nežinau. Sektorius visiems apvalus.
– Europos čempionato finale aiškiai galima buvo brėžti brūkšnį tarp lyderių ir visų likusiųjų.
– Vyksta kartų kaita. 39 metų Gerdo Kanterio jėgos rodikliai neblogi, bet su amžiumi dingsta greitis, nėra sprogimo. Jau ne tas. Kalbėjau su Gerdu – tęsti jam nėra prasmės. Jam siūlo neblogą darbą, jis pretenduoja net į Estijos olimpinio komiteto prezidentus. Robertas Hartingas galėtų dar penkis metus sportuoti, bet dėl traumų nėra galimybių. Titulų jis turi, o būti per vidurį veikiausiai nėra prasmės. O ateinantis jaunimas dar pora metų turės bręsti.
– A. Gudžiaus kolekcijoje dabar trūksta tik olimpinio medalio.
– Einame to link. Pagrindiniai kampai sustatyti. Klausimų lieka, kaip modeliuoti kelionę. Į Japoniją neatvažiuosi kaip į Vokietiją varžybų išvakarėse. Nežinia, kaip bus. Gal po dviejų savaičių stovyklavimo Japonijoje jis irgi prastai jausis. Ruošiamės bet kuriuo atveju. Kiekvienas varžybos – nauja istorija, bet patirtis jau duoda savo.
Laukiame su viltimi ir pasaulio čempionato kitais metais, ir 2020 metų Tokijo olimpiados. Jam bus 29 metai, tikra disko metiko branda, dar kita olimpiada – 33 metai – vėl toks neblogas amžius. Tikiuosi, kad Andrius dar parveš ne vieną medalį į Lietuvą.
TVARKARAŠTIS
Rugpjūčio 9 diena, ketvirtadienis
- 20.45 Adrijus Glebauskas (šuoliai į aukštį/atranka)
- 20.50 Agnė Šerkšnienė (400 m/pusfinaliai)
- *21.22 Edis Matusevičius (ieties metimas/finalas)
Rugpjūčio 10 diena, penktadienis
- 14.40 moterų estafetė 4x400 m (atranka)
- *20.20 Airinė Palšytė (šuoliai į aukštį/finalas)
- *21.25 Liveta Jasiūnaitė (ieties metimas/finalas)
- *22.20 Eglė Balčiūnaitė (800 m/finalas)
- *22.50 Simas Bertašius (1500 m/finalas)
Rugpjūčio 11 diena, šeštadienis
- 10.05 Brigita Virbalytė-Dimšienė, Živilė Vaiciukevičiūtė (20 km sportinis ėjimas)
- *21.00 Adrijus Glebauskas (šuoliai į aukštį/finalas)
- *21.20 Agnė Šerkšnienė, Modesta Morauskaitė, Eva Misiūnaitė (400 m/finalas)
- *22.50 moterų estafetė 4x400 m (finalas)
Rugpjūčio 12 diena, sekmadienis
- 10.05 Vaida Žūsinaitė, Milda Eimontė (maratonas)
- 11.00 Remigijus Kančys, Ignas Brasevičius, Valdas Dopolskas, Mindaugas Viršilas (maratonas).
