Dokumentinis filmas apie pirmąjį Lietuvos olimpinį čempioną Daną Pozniaką pristatytas visuotinio karantino išvakarėse. Ne vienas premjeros svečias juokavo, kad juk tai paskutinė proga vizitui kino teatre prieš įvedant šalyje karantiną.
Gal koronaviruso grėsmė, gal kovo 12-ąją prognozuota vėtra atbaidė dalį premjeros svečių, tačiau tie, kurie atvyko, kino teatrą neturėjo palikti nusivylę naujausiu S. Petkaus darbu, kurį filmo autorius pradėjo dar 2015-aisiais.
Legendinis boksininkas D. Pozniakas – 1968-ųjų Meksiko olimpiados čempionas, pirmasis Lietuvos atletas, iškovojęs olimpinį auksą.
Praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje bokso ringe dominavęs vilnietis be olimpinio aukso pusiau sunkaus svorio kategorijoje (81 kg) triskart tapo Europos čempionu (1965, 1967, 1969), SSRS tautų spartakiados nugalėtoju (1967), keturis kartus (1958, 1962, 1963, 1964) džiaugėsi Lietuvos čempiono titulu.
Bet scenarijaus autorė Asta Ramoškaitė-Adomavičienė teigė siekusi atskleisti ne tik Dano boksininko čempionišką, sportinę pusę.
„Stengėmės ieškoti tokio kelio, kuriuo nueitume ne iki to viso žydinčio Dano ant pjedestalo, kai jam kabindavo medalius, bet to kito, koks likdavo nulipęs nuo pakylos, su savo išgyvenimais, nusivylimais, kartais vyriškomis ašaromis. Tai filmas visų pirma apie žmogų, vėliau apie boksininką, olimpinį čempioną, bokso federacijos vadovą“, – kalbėjo A. Ramoškaitė-Adomavičienė.
Anot jos, D. Pozniakas liko mįslė net ir savo artimiausiems draugams, bokso žvaigždė nebuvo iš tų paprastų žmonių, kuriuos lengva suprasti. „Danas paslaptingas, gana uždaras, labai spalvingo likimo žmogus. Šiandien tai – bokso legenda, niekam iki šiol nepavyko pakartoti jo pasiekimų. Manau, tie, kurie pažinojo Daną, stebėdami filmą ne kartą turėjo nustebti: geras, apie tai nebuvau pagalvojęs“, – kalbėjo filmo scenarijaus autorė.
Filmo autoriui S.Petkui Lietuvos centriniame valstybės archyve pavyko rasti dar niekur neviešintus kadrus apie D. Pozniaką, kurie, anot S. Petkaus, taip ir nepasiekė TV ekranų.
„Iš tų, kuriuos esame sukūrę, filmas pats jautriausias. Kurdami neturėjome tokio tikslo, gavosi savaime. Prieš 20 metų buvo tokia laida „Sporto arena“, joje Danas atskleidė, kad tuometinė tarybų valdžia, priėmusi Meksiko olimpiados čempionus, jam įteikė… radijo imtuvą, diplomą, kuriame klaidingai įrašyta, jog D. Pozniakas – olimpinis prizininkas, bet ne čempionas.
Lietuvos centriniame valstybės archyve radau neviešintus, archyvinius kadrus, kaip jam priėmimo metu spaudžia ranką ir įteikė radijo imtuvą“, – pasakojo filmo autorius S. Petkus.
Dabar toks 1968-ųjų olimpinio čempiono įvertinimas kelia šypseną, tačiau tais laikais nebuvo kalbos apie įspūdingas premijas ar kažkokias socialines garantijas.
Danas Pozniakas anapilin iškeliavo 2005 metais vos 65-erių. Išvykęs į garažą tvarkyti automobilio taip ir nebegrįžo namo. Spėjama, kad garsus sportininkas mirė dėl širdies veiklos sutrikimo.
Dukrelei Dominykai tebuvo 12, vieniša liko žmona Genutė, tėvo neteko sūnūs Danas ir Dinas, brolis Jaroslavas.
S. Petkus ne veltui užsiminė apie jautriausią savo darbą. Šiai juostai šilumos, intymumo, unikalumo suteikia D. Pozniako šeimos prisiminimai apie D. Pozniaką. Lemtingas būsimos žmonos Genutės laiškas bokso žvaigždei, po kurio užsimezgė jųdviejų meilės istorija, abiejų sūnų ir brolio Jaroslavo prisiminimai, dukrelės Dominykos gimimas, galiausiai – skaudi netektis.
Po premjeros mintimis apie paskutinį savo darbą pasidalino filmo autorius, jo režisierius Stasys Petkus.
– Kas buvo sudėtingiausia kuriant filmą, rasti archyvinę medžiagą, surinkti informaciją?
– Turėjau daug laiko, žinojau, kad apie jį kursiu filmą, rinkau medžiagą. Buvau pirmokas, kai pradėjau rinkti iškarpas iš laikraščių, nuo vaikystės domėjausi sportu.
Vaizdo medžiagą apie D. Pozniaką bei Meksiko olimpines žaidynes radau Lietuvos centriniame valstybės archyve. 1999 metais buvo LRT laida „Sporto arena“, Laima Janušonytė klausinėjo Dano Pozniako apie 1968-ųjų olimpiečių priėmimą grįžus iš žaidynių.
Na 1968-aisiais jau turėjo būti filmuojama, įtariau, kad galėjo būti įamžinta ir ta medžiaga kažkur yra. Tarybiniais laikais tas vaizdo reportažas buvo uždraustas ir neviešintas, liko gulėti archyve.
O man tas radijo imtuvas – kaip dievo dovana, tikras perlas filme. Nežinojau, kad ją rasiu, bet pavyko.
– Ar buvo sudėtinga įkalbėti šeimą, kad ji atsivertų ir papasakotų apie Daną kaip tėvą, vyrą, brolį šeimos žmogų?
– Su žmona Genute bendraujame gal ketverius metus. Beje, filmą norėjome pristatyti 2018 metais, prabėgus 50 metų nuo iškovoto pirmo olimpinio aukso. Buvau pasiruošęs darbui, bet neturėjau jokio finansavimo, nei vieno euro filmui.
2019 metais spalio 19-ą buvo Dano 80-osios gimimo metinės, buvo mintis tuomet pristatyti kino juostą, bet ir tada nepavyko, vėl laukėme. Šiemet vėl norėta nukelti filmo pristatymą, bet man trūko kantrybė, pasakiau, arba dabar padarom, arba niekada, nes turiu aš darbų, yra eilė kitų projektų.
Sudėtingiausia buvo įkalbėti brolį Jaroslavą. 3-4 mėnesius skambinėjau, prašiau kitų, kad padėtų man jį įkalbėti. Nežinau, kodėl jis toks buvo užsidaręs, negaliu atsakyti.
Vėliau pavyko netyčia, atvažiavome į jo namus ir prakalbinome. Galiausiai prieš filmo peržiūrą, kurią darėme mano namuose, jis manęs, ar čia filme vien kalbos, ar bus ir bokso? Jis galvojo, kad valandos trukmės juostoje – tik jų mintys apie Daną.
Kai padarėme peržiūrą, paaiškėjo, kad Jaroslavas nebuvo nė vieno archyvinio kadro matęs, jis TV ekrane savęs niekada nebuvo matęs su bokso pirštinėmis, o ten nemažai kadrų su juo, kai Jaroslavui buvo 18-19 metų.
Jis šoke, verkė ir dėl brolio, ir save išvydęs ekrane.
Pati šeima labai norėjo įamžinti Dano atminimą, neatsitiktinai filmas išverstas į anglų kalbą, norime išleisti filmą DVD formatu, nepardavinėsime, dalinsime turnyruose.
– Minėjote, kad nuo vaikystės domėjotės sportu ir Dano karjera, ar kuriant filmą atradote naujų detalių apie pirmo olimpinio čempiono karjerą?
– Gal ta jo vaikystės biografija, nes iki šiol ji niekur nebuvo viešinta, Danas vaikystėje fiziškai nebuvo stiprus. Džiaugiuosi, kad teko gyvai su juo bendrauti, Danas kitoks, nei kiti olimpiniai čempionai.
Koks jis? Šiltas, paprastas, atviras, nesvarbu, pažįstamas ar ne, galėjo patarti, užkalbinti. Visų pirma, jis buvo diplomatas, nesivadovavo jokiais gandais, nebuvo kerštingas. Girdėjau, kad jį vadindavo diktatoriumi. Tokio santykio su juo neturėjau, nors kuriant filmą tą teko girdėti. Gal tokių savybių ir reikėjo vadovaujant bokso federacijai pirmaisiais Nepriklausomybės metais.
– Filmas pradėtas kurti 2015 metais, užbaigtas 2020-aisiais, minėjote, kad tai daugiausiai pastangų pareikalavęs darbas, kas atėmė tiek daug jėgų ir laiko?
– Finansų trūkumas ir neskyrimas. Per visą tą penkmetį susidūriau su totaliu ignoravimu.
Po mano filmo apie Romą Ubartą Lietuvos olimpinė akademija nusprendė, kad būtinai reikia filmo ir apie pirmą olimpinį čempioną Daną Pozniaką.
Nors finansavimas strigo, bet aš pradėjau savo darbą. Lietuvoje dokumentinio filmo, tokio, kurį mes darome, sąmatą reiktų taip skaičuoti: minutė – 500 eurų. Čia pigiausias tarifas, padauginkite iš filmo trukmės ir žinosite jo biudžetą. Mano sąmata dar mažesnė būna, ją išskaidau iki smulkmenų, bet niekas į jas labai nesigilina. Galiausiai pirmus pinigus už filmą gavau tik prieš mėnesį.
***
Kartu su S. Petkumi filmą kūrė scenarijaus autorė Asta Ramoškaitė-Adomavičienė, operatorius Žilvinas Petkus, montažo režisierius Miroslavas Stankevičius.
Iš viso Lietuvos sportininkai 1968 m. Meksike iškovojo devynis medalius – du aukso (D. Pozniakas ir tinklininkas Vasilijus Matuševas, du sidabro ( boksininkas Jonas Čepulis ir penkiakovininkas Stasys Šaparnis) ir penkis bronzos (krepšininkas Modestas Paulauskas ir irkluotojai Zigmas Jukna, Antanas Bagdonavičius, Vytautas Briedis, Juozapas Jagelavičius).
