- Esu Minsko jaunimo ledo ritulio mokyklos auklėtinis. Pirmu mano treneriu buvo Jurijus Tumanovas. Būdamas vos 16-os metų, patekau į Minsko „Dinamo“ (1-a Sovietų Sąjungos lyga) klubą.
Komandos sudėtis tada buvo labai tvirta. Petys į petį žaidžiau kartu su tokiais profesionalais kaip Vladimiras Krikunovas ir Anatolijus Varivončikas. Įdomiausia, kad pirmas rungtynes sužaidžiau trejete būtent kartu su A. Varivončiku ir atlikau jam rezultatyvų perdavimą, po kurio jis pelnė įvartį (juokiasi).
16-os buvau pakviestas į Sovietų Sąjungos rinktinę, dalyvavau turnyruose. Su SSRS jaunimo rinktine važiavome į Europos čempionatą, kur iškovojome sidabro medalius. Atstovaudamas Sovietų Sąjungos jaunimo rinktinei, dalyvavau pasaulio čempionate Čekoslovakijoje, kuris vyko 1987 metais. Šiame čempionate kaip tik buvo įsimintinos pusvalandžio trukmės muštynės su kanadiečiais, po kurių mūsų rinktinę diskvalifikavo ir likome be medalių. Toje komandoje žaidžiau kartu su Konstantinovu, Fiodorovu, Mogilnu, Zelepukinu.
Minsko „Dinamo“ klube žaidžiau vieną sezoną aukščiausioje SSRS lygoje, jau treniruojant V. Krikunovui. Toliau žaidžiau komandoje SKIF ASMM (vėliau ji vadinosi Gardino „Progres“), su kuria pradėjome žaisti antroje lygoje ir per trejus metus perėjome į aukščiausią SSRS lygą. Šią komandą treniravo jau A. Varivončikas.
Vėliau likimas nubloškė mane į Lenkiją, kur praleidau penkis sezonus. Paskui vėl grįžau į Gardiną, kur žaidžiau iki 2000 metų. Įdomus faktas tas, kad mūsų arena tada buvo rekonstruojama ir 2 metus žaidėme Elektrėnų ledo arenoje.
Žaidėjo karjerą teko nutraukti dėl traumų, problemų turėjau su keliais ir nugara. Tuo metu kaip tik ir susirūpinau savo ateitimi, galvojau ką veikti toliau.
- Kaip Jūs atsidūrėte Elektrėnų „Energijos“ vyriausiojo trenerio poste?
- Tuometinis Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentas Rolandas Bučys man pasiūlė treniruoti „Energiją“ ir tuo pačiu perimti šalies rinktinės vairą. 2001 metais sutikau su šiuo pasiūlymu ir dirbau ten net 8 metus. Per tuos metus Lietuvos ledo ritulio rinktinės žaidimas labai greitai progresavo. Tarptautinės ledo ritulio federacijos reitinge iš antro diviziono pakilome į pirmą, o 2006-ais Taline nedaug pritrūko iki vietos aukščiausiame divizione.
- Kas labiausiai prisidėjo prie Jūsų, kaip trenerio, tobulėjimo?
- Kaip treneris, labai daug išmokau iš V. Krikunovo. Taip pat džiaugiuosi, kad galėjau semtis patirties iš Vladimiro Vikulovo, nes jis mane treniravo Sovietų Sąjungos jaunimo rinktinėje. Žinoma, patirtis Lenkijoje taip pat nepraėjo veltui. Naudinga buvo ir žaidėjo patirtis, žaidžiant už Gardino ekipą, viską užsirašinėdavau, ko labai prisireikė vėliau. Iki šiol turiu tą žalią sąsiuvinį namuose, kur išanalizuotos visos treniruotės.
- Ledo ritulys D. Medvedevui tai….
- Agresyvus ir tuo pačiu sumanus žaidimas.
- Prieš ateidamas į HC „Balticą“ Jūs neturėjote daug patirties, treniruodamas jaunus ledo ritulininkus. Ar nereikėjo keisti treniruočių metodikos?
- Jaunimas žaidžia kitokį ledo ritulį. Iš jų kaip iš molio gali nulipdyti norimą figūrą (juokiasi). Skirtingai nei dirbant su suaugusiais, jaunimo galima daug ko išmokyti, nukreipti tinkama linkme. Jeigu jiems ir trūksta meistriškumo, tai niekada netrūksta noro žaisti, užsispyrimo, azarto. Dirbant su jaunimu, griežta disciplina yra kelias į pergales.
- Ar sutinkate, kad MHL pirmenybių lygis išaugo?
- Žinoma! Praktiškai nebėra lengvų rungtynių, kiekviena komanda gali nustebinti, todėl visada išlieka intriga. Sirgaliams dovanojame gražų žaidimą. Dėl to laimi visi: tiek lyga, tiek klubai, tiek žaidėjai ir treneriai.
- Kaip vertinate „HC Balticos“ sezono startą?
- Manau, kad sezoną pradėjome gerai, tačiau reikia pažymėti, kad šį sezoną mūsų komandos sudėtis pasikeitė. Praėjusiame sezone pirmasis mūsų žaidėjų trejetas pagal įvarčių-perdavimų sistemą buvo tarp pačių geriausių lygoje. Trys žaidėjai galėdavo išspręsti rungtynių baigtį. Šiemet padėtis yra kitokia.
- Jums teko dirbti su nemažai Europos ar Rusijos žaidėjų. Kokį įspūdį jie paliko?
- Manau, kad pagrindinis skirtumas tarp rusų ir kitų Europos žaidėjų yra jų charakteris. Čekai ar slovakai į ledo ritulį žiūri kaip į profesiją, darbą. Su jais jokių problemų per treniruotes nėra, jie vykdo užduotis ir dirba. Rusai išsiskiria tuo, kad niekada nenuleidžia rankų ir atkakliai siekia vienintelio tikslo – pergalės.
- Koks įsimintiniausias įvykis nutiko Jums treniruojant „Balticą“.
- Prisimenu praėjusio sezono rungtynes Odincove. Varžybų metu mums atsiliekant 0:1, varžovai žaidė daugumoje ir po jų gynėjo smūgio ritulys, atsimušęs į stiklą, nukrito prie mūsų vartų. Prie ritulio pirmasis suskubo „Balticos“ žaidėjas ir pelnė greitą įvartį. Rungtynių teisėjas nusprendė peržiūrėti vaizdo įrašą, o linijos teisėjas ėmė apžiūrinėti mūsų komandos vartų tinklą. Visa procedūra truko apie 5 minutes, o po jos teisėjai įvartį įskaitė mūsų varžovams ir rezultatas vietoj 1:1 tapo 0:2!
Į klausimą, kodėl priimtas toks sprendimas, arbitras man atsakė, kad tinkle skylės nėra, tačiau po varžovų smūgio, ritulys įlėkė į mūsų vartus, atsimušė į tinklą ir nukrito šalia vartų. Buvome šokiruoti tokio sprendimo. Džiaugiuosi, kad vėliau sugebėjau įkvėpti žaidėjus, kurie išlygino rezultatą (2:2), o po baudinių serijos šventėme pergalę. Po rungtynių peržiūrėjau vaizdo įrašą ir įsitikinau, kad įvarčio į mūsų vartus nebuvo. Džiaugiuosi, kad po mūsų skundo MHL diskvalifikavo šių rungtynių teisėją iki sezono pabaigos.
- Kokie „HC Balticos“ šio sezono tikslai?
- Pagrindinis tikslas yra patekti į atkrintamąsias varžybas, o tada, kaip sakoma, blogas karys, kuris nenori tapti generolu (šypsosi), tad sieksime nukeliauti kuo toliau.
- Kaip leidžiate savo laisvalaikį?
- Neturiu daug laisvo laiko, tačiau radęs akimirką leidžiu jį su šeima – turiu nuostabią žmoną ir dvi dukteris. Mėgstame pailsėti gamtoje arba kartu pažaisti boulingą.
