Duodamas išsamų interviu laikraščiui „Sovetskij sport“ D. Kasparaitis prisipažino, kad pirmenybėse sirgo už rusus, o jų skaudų pralaimėjimą ketvirtfinalyje 3:8 JAV komandai palygino su laikais, kai patirdavo triuškinamas nesėkmės atstovaudamas Lietuvos 15-mečių rinktinei.
Pateikiame įdomiausias interviu ištraukas.
- O jūs kada nors iškritote iš turnyro, pralaimėję 3:8?
- Tik, kai žaidžiau Lietuvos 15-mečių rinktinėje. Mes tada ir po 30 įvarčių praleisdavome. Neturėjome vartininko, todėl vartuose stovėdavo paprastais batais apsiavęs treneris, kuris dar ir rūkydavo per pertraukas.
- Dabar visi kalba: kur perspektyvus jaunimas? Jūsų laikais žalio jaunimo vedamas „Dinamo“ tapo šalies čempionu, paskui jus ir olimpiadą paėmė. Kur visa tai dingo?
- Talentingi jaunuoliai niekur neprapuolė. Bet rinktinės sudėtį parenka treneris. Dabar viską lemia pinigai. O mes gyvenome Sovietų sąjungoje. Tėvams dirbant mes patekdavome į aikštelę. Valdžia padėdavo vaikams. Surinkdavo talentingus vaikinus iš visos šalies ir atveždavo į Maskvą. Aš - lietuvis, Vladas Bulinas - iš Penzos, broliai Sultanovičiai - iš Ukrainos...
Šiais laikais sunku atskirti vaiką nuo šeimos, išvežti į kitą miestą. Kodėl JAV turi tiek daug krepšininkų? Kadangi sportas - nebrangus, vaikai kiemo aikštelėse išdarinėja stebuklus. Iš ten jie patenka į koledžus, iš kurių atsiveria kelias į profesionalų sportą.
Bet ir Lietuvoje yra daug perspektyvių 11-12-mečių vaikinų. Tik sulaukus 14 metų, reikia spręsti, ką daryti toliau - žaisti ledo ritulį ar mokytis. O kur važiuoti? Ir kas už tai mokės?
Kai mane pakvietė į „Dinamo“ (1988 m., kai D. Kasparaičiui buvo tik 16-a - DELFI), aš buvau šoke. Labai baisu! Bet aš gyvenau ledo rituliu ir nieko daugiau nemokėjau. Tai dabar pas paauglius yra viskas - aipodai, aifonai, internetas, sportbačiai, puikus maistas. Todėl jiems sunku susikaupti vien tik sportui. O mes buvome vargšai. Užtat dabar sustambėjome, nes daug valgome ir niekaip negalime sustoti.
- Ar mušėtės su maskviečiais?
- Kai tik atvažiavau į sostinę, mes su Jevgenijumi Sultanovičiumi patraukėme į Gorkio parką. Pasilinksminome juoko kambaryje. Išeiname - stovi būrys chuliganų, o aš vilkiu žaliai baltą „Žalgirio“ megztinį. Jie man sako: „Nusivilk“, o aš galvoju: „Kokia nesąmonė“.
Norėjo mus sumušti, bet mes dėjome į kojas. Bėgome kiek kojos nešė - pasiekėme neoficialų rekordą. Aš atbėgau antras, o Sultanovičius - pirmas. Aplenkėme tris Etiopijos atstovus.
- Ta karta laimėjo 1992 metų olimpiadą. Nuo tų laikų rusai aukso taip ir nebeiškovojo...
- Aš nustebau, kad mane, 19-metį vaikiną, paėmė į Albervilį. Rinktinei nebuvo keliami aukšti tikslai. Jokio spaudimo. Šalis byrėjo ir olimpiada nelabai kam rūpėjo. Tai laikais atsirado „Tetriai“. Visa komanda nusipirko juos ir įsitraukė į žaidimą. Atsipalaidavome ir patikėjome, kad galime kalnus nuversti.
Kolektyvas - geras, vaikinai - jauni ir alkani pergalių. Visi suprato, kur atvažiavo. Į kiekvienas rungtynes ėjome kaip į šventę. Kovojome, griuvome po rituliu, žaidėme per du lyderius, kurie mus ir tempė į priekį. Daugiau tokios komandos nebebuvo... O finale mes nugalėjome Kanadą - 3:1.
- O paskui pas prezidentą kvietė? „Mercedes'us“ dovanojo?
- Pažadėjo kiekvienam po „Žigulį“, bet nieko nedavė. Kai grįžome, oro uosto salėje grojo orkestras. Štai ir visa olimpiada.
Tik vėliau supratau, kad patekau į istoriją. Mane Lietuvoje pradėjo vadinti išdaviku, nes pasirinkau Rusijos rinktinę. O aš tuo metu nupirkau šampano visiems gimtiesiems Elektrėnams - už šimtą dolerių. Mieste gyveno dešimt tūkstančių žmonių.
Lietuviai vertina kiekvieną olimpinį medalį. Štai Londone triumfavo Rūta Meilutytė. Žiūrėjau, kaip ji plaukė krūtine, ir pramušė ašaros. Tai tikras pasididžiavimas ir garbė tokiai mažai šaliai. O juk Meilutytei viso labo 15 metų! Ji - jauna, įžūli.
- Norėjote tapti KHL klubo Lietuvoje savininku...
- Buvo planas atgaivinti komandą „Švyturys“, bet nepavyko. Mūsų ledo ritulio federacija - ant bankroto ribos, susikaupė daugybę skolų. Dabar aš - laisvai samdomas. Bet štai Lietuva gavo teisę rengti 2014 metų pasaulio ledo ritulio čempionato 1-o diviziono turnyrą. Galbūt prireiks mano pagalbos organizuojant jį.
Be to, leisti laiką su vaikais - taip pat darbas. Ledo ritulį žaidžiau iki 38-erių metų. Vyriausiajai dukrai Elizabeth jau 16-a, o aš nemačiau, kaip ji užaugo. Ir to laiko nebesugrąžinsi...
Niekas neatneš darbo ant lėkštelės. Reikia gudrauti. bet aš neskubu ir mėgaujuosi gyvenimu. Su žmona atidarėme vaikų aprangos firmą „Livly“. Daug visokių rūpesčių!
- Užtenka pinigų, uždirbtų ledo ritulyje?
- Žiūrint kam. Man asmeniškai neužtenka. Keturi vaikai, jiems daug išsileidžia. Bet jei žmogus gyvena Sibiro kaime, be šviesos ir dujų... Juk žmonės būna skirtingi. Bet stengtis ir judėti reikia, kad smegenys dirbtų, nes kitaip surambėsi, ypač gyvendamas Švedijoje.
- Kokį ekstravagantiškiausią pirkinį esate įsigijęs?
- Laivą. Tą, su kuria mes su Kuznecovu plaukiojome. Pamenate? Pati laimingiausia diena - kai perki laivą ir kai jį parduodi. Aš pardaviau. Per trejus metus praradau 80 tūkst. dolerių. Paplaukiojau... Taip mes, sportininkai, perkame jachtas, gražius automobilius... O paskui galvojame: ir kam visa tai?
Aš žinau tik tai, kaip reikia žaisti ledo ritulį ir kaip švaistyti pinigus. Neturiu jokio supratimo, kaip juos uždirbti ar investuoti. To reikia mokytis. Mes visada tikėjome treneriu, o kai sutinki žmones, žadančius auksinius kalnus, ir pradedi su jais bendrą verslą, tas pasitikėjimas kartais baigiasi blogai.
Pats blogiausias mano verslas - dvi santuokos. Pirmai nutrūkus praradau labai daug pinigų, o antrai - dar daugiau. Apmaudu, kad taip dalijo turtą. Bet tai irgi reikia pamiršti. Neverksi juk visą gyvenimą, kad tris milijonus paėmė?
- O dabar kaip?
- Turiu trečią žmoną, kurią labai myliu, ir tris vaikus. Jėgų ir pinigų jau nebeliko.
- Kokia jūsų įprasta diena?
- Rytais mane žadina vaikai. Vežu juos į mokyklą, į vaikų darželį. Tada nuvykstu į sporto salę, į ledo ritulį. Namuose tvarkau popierius. Pasiimu vaikus. Einame į baseiną. Kai būname Majamyje, traukiame į paplūdimį.
Dvynukėms Lyv ir Lilly greitai sueis penkeri, sūnui Marly rugpjūtį bus treji. Neseniai nuvežiau mergaites į ledo areną pabandyti ant pačiūžų. Vienai iškart nepatiko, o kita susidomėjo.
- Agentu tapti nenorite?
- To reikia mokytis. Dar niekada pats nevedžiau derybų su klubu. Mano agentu buvo Markas Gandleris. Aš pagal charakterį - minkštas. Pinigų išmušti nemoku. Ledo ritulį žaidžiau tik iš meilės.
- Prisiminkite patį pelningiausią savo kontraktą karjeroje?
- Žinoma, kad su Niujorko „Rangers“! Kai Gandleris pasakė, kiek Niujorkas duoda man pinigų, aš surėkiau: „Tu ką? Tai labai daug!“ Aš norėjau gauti du milijonus dolerių už metus, o man davė keturis. Vos širdies smūgio negavau!
- Ar apsilankysite Sočio olimpinės žaidynėse?
- Aš tai su malonumu, bet labai nemėgstu bilietų maldauti - skambinti kam nors, prašyti. Erzina tai, kad kai ateini į rungtynes, dauguma sėdi su akreditacijomis ir visi reikšmingi. O aš už Rusiją žaidžiau keturiose olimpiadose, bet turiu ieškoti bilietų pas perpardavinėjotus.
