Tėvynėje pakilo tarp geriausių
Kuomet Lietuvos lengvosios atletikos rinktinė praėjusį rugpjūtį pakavosi lagaminus į Ciurichą, A. Šerkšnienei nereikėjo sukti galvos dėl kelionės rūpesčių ar žemėlapyje ieškoti kelio iš viešbučio į stadioną.
Europos čempionatas vyko mieste, kuriame ji gyvena jau trejus metus.
26-erių kaunietė į Šveicariją atsekė paskui savo vyrą, nuo 2007-ųjų su pertraukomis dirbantį greta Ciuricho įsikūrusioje „Sauber F1“ ekipos būstinėje.
Sava žemyno pirmenybių metu lietuvė jautėsi ir „Letzigrund“ stadione, kuriame kasdien treniruojasi su kitais lengvosios atletikos klubo „LC Zurich“ atstovais.
„Palaikymas buvo didelis: už mane sirgo draugai iš klubo, vietiniai fanai irgi palaikė“, – kalbėdama su DELFI, prisiminė A. Šerkšnienė.
Šiame sezone bėgikė pasiekė asmeninius rekordus net trijose distancijose – 100, 200 ir 400 m – bei įvykdė tiek pat čempionato normatyvų.
Toks pasirodymas neprasprūdo pro sporto gerbėjų ir specialistų akis: lapkritį geriausios šalies lengvaatletės rinkimuose A. Šerkšnienė užėmė trečią vietą, į priekį praleidusi tik ėjikę Neringą Aidietytę ir disko metikę Zinaidą Sendriūtę.
Bet sportininkė neslepia iš 2014-ųjų tikėjusis dar daugiau, mat Europos pirmenybėse bėgti maksimaliu tempu jai nepavyko.
Siekti rekordų sutrukdė ne tik lietingi ir vėjuoti orai, stoję Ciuriche: A. Šerkšnienė neturėjo pranašumo prieš konkurentes, kadangi prieš pat čempionatą „Letzigrund“ stadione buvo pakeista jai įprasta bėgimo takų danga.
Be to, 400 m bėgimo finalas išslydo iš rankų itin apmaudžiai: pusfinalyje lietuvė užfiksavo septintą rezultatą (52,32 sek.), bet pagal varžybų taisykles turėjo praleisti į priekį dvi lėčiau distanciją įveikusias, užtat į geriausių trejetą kitame bėgime patekusias atletes.
„Pirmą kartą man nutiko taip, kad asmeninį rekordą pasiekiau ne pagrindinėse varžybose. Galbūt taip buvo dėl oro sąlygų, sveikatos. Ir ant naujos dangos tik vieną kartą galėjome pasitreniruoti – ji buvo visiškai kitokia. Skaudžiausia dėl to, kad likau devinta, nors mano laikas buvo septintas. Ką padarysi, vieną kartą sekasi, kitą – ne“, – ilgai nesigraužė A. Šerkšnienė.
Ruošiasi trumpinti distanciją
Kitaip nei bendraamžėms bėgikėms Linai Grinčikaitei ar Sonatai Tamošaitytei, A. Šerkšnienei Europos jaunimo pirmenybėse nebuvo pavykę laimėti apdovanojimų, o perėjusi į suaugusiųjų rinktinę ji pirmą kartą atsiskleidė pernai Maskvoje (Rusija) vykusiame pasaulio čempionate, kuriame pateko į 400 m bėgimo pusfinalį ir užėmė 23-ią vietą.
„Jaunių ir jaunimo amžiaus grupėse nuolat dalyvaudavau Europos pirmenybėse, buvau ir penkta, ir šešta. Kai reikėjo pradėti varžytis su suaugusiais, čempionatų normatyvai žymiai išaugo, ir juos buvo daug sunkiau pasiekti. Negali kiekvienais metais gerinti asmeninius rekordus, tiesiog susiklostė taip, kad keletas metų man buvo sunkesni“, – pasakojo A. Šerkšnienė.
Kitą vasarą jos laukia planetos pirmenybės Pekine (Kinija), kur bėgikė planuoja koncentruotis į perpus trumpesnį nuotolį.
„Dalyvavau Kinijoje vykusioje universiadoje ir puikiai pamenu, kokios sunkios buvo oro sąlygos, organizmui teko didelis stresas. Vėl bėgti 400 metrų ten nenorėčiau. Kokių rezultatų būtų galima tikėtis 200 m distancijoje? Manau, į pusfinalį patekti galiu, bet pasaulio čempionato finalas – kol kas nepasiekiamas“, – pripažino lengvaatletė.
Svarsto viliojantį pasiūlymą
Kaip klostysis A. Šerkšnienės pasiruošimas svarbiausiam kitų metų startui, priklauso ir nuo sporto šakos, kurioje išvystomi kur kas didesni greičiai, realijų.
„Sauber“ neišvengė šiemet mažąsias „Formulės-1“ komandas apėmusios finansinės krizės. O beviltiški rezultatai trasose tik pakurstė abejones dėl šveicaro Peterio Sauberio prieš du dešimtmečius įkurtos ekipos, kurios Prototipų skyriui vadovauja A. Šerkšnas, ateities.
Pirmą kartą nuo debiutinių 1993 metų „Sauber“ bolidai per visą sezoną nesugebėjo pelnyti nė vieno taško.
Bet šveicarai nesudeda ginklų: komandą palikusius pilotus vokietį Adrianą Sutilą ir meksikietį Estebaną Gutierrezą kitais metais pakeis naujokai Marcusas Ericssonas iš Švedijos ir Felipe Nasras iš Brazilijos, su savimi atsivedantys stambių rėmėjų.
„Viskas priklauso nuo vyro: kol jo komanda laikosi, toliau būsime Šveicarijoje. Be abejo, man taip pat yra skirtumas, kur gyventi“, – sakė A. Šerkšnienė.
Pasak jos, keičiant gyvenamąją vietą svarbiausia yra patekti pas gerą trenerį. Kaune bėgikę treniravo Nijolė Sabaliauskienė, o Ciuriche ja rūpinasi iš Italijos kilęs, bet Šveicarijos pilietybę turintis specialistas Lucio Di Tizio.
„Šiuo požiūriu man pasisekė: kaip puikiai sutariau su pirmąja trenere, taip sutariu su dabartiniu treneriu. Jis irgi yra labai geras specialistas, ir rezultatai tai įrodo“, – džiaugėsi A. Šerkšnienė.
Tiesa, lengvaatletė DELFI atskleidė sulaukusi įdomaus pasiūlymo: lietuvę į savo grupę pakvietė Flavio Zbergas, treniruojantis nacionalinį Šveicarijos didvyrį Kariemą Husseiną.
Barjerinio bėgimo atstovas rugpjūtį vienintelis iš šeimininkų „Letzigrund“ stadione sugebėjo užsikabinti ant kaklo medalį ir tapo Europos čempionu, o F. Zbergas neseniai buvo nominuotas geriausio Šveicarijos metų trenerio prizui kartu su futbolo legenda Ottmaru Hitzfeldu ir šveicarų slidininkus treniruojančia specialiste iš Norvegijos Guri Hetland.
Bet A. Šerkšnienė, regis, neketina nieko keisti.
„Abu treneriai dirba tame pačiame Ciuricho klube, bet manau, kad liksiu prie savojo“, – svarstė Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narė.
