Apie tai leidinyje „Olimpinė panorama“ svarsto Dainius Genys.

Vieno ir visiems priimtino recepto čia tikrai nėra. Juk skiriasi tiek patys sportininkai, tiek jų atstovaujamos sporto šakos – pradedant sociodemografinėmis charakteristikomis (tokiomis kaip lytis, amžius, išsilavinimas), sporto šakos specifika (asmeninė ar komandinė rungtis) ir baigiant individualia patirtimi (lyderystė, sėkmė, vaidmuo komandoje ir t.t.).

Todėl gana akivaizdu, kad tik patys atletai gali tiksliau vertinti sporto psichologo vaidmenį ir poreikį apskritai. Kita vertus, stebint kai kurių sportininkų pasirodymus net ir per televiziją buvo galima pamatyti ir pajusti neužtikrintumą, išsiblaškymą ar, priešingai, pernelyg didelį susikaustymą. Gal tai ir buvo psichologinio pasirengimo spragos?

Kodėl pastaruoju metu sporto psichologija vis labiau afišuojama? Niekam ne paslaptis, kad sporte psichologiniai aspektai ypač svarbūs. Bet kai kam jie atrodo pernelyg sureikšminti ir primestiniai. Daugelis skeptikų klausia, kodėl anksčiau tokio poreikio nebuvo, o šiandien į gerą psichologinį pasirengimą žiūrima kaip į panacėją. Ar tikrai psichologas gali padėti sportininkui tinkamai pasiruošti atsakingam startui?

Jei išties egzistuotų nenuginčijamas sąlyginis ryšys tarp sporto psichologų ir sėkmingų sportininkų pasirodymų, nėra abejonių, kad šie du dėmenys būtų neišskiriami. Bet grįžkime prie bendresnio klausimo: kodėl šiandien vis dažniau akcentuojamas sporto psichologijos vaidmuo, kas pasikeitė?

Svarstydamas apie pergalės reikšmės kaitą esu rašęs: „Globalios vartotojiškumo tendencijos lemia sparčią kaitą, kuri neaplenkia ir sporto pasaulio. Takios visuomenės kontekste, silpstant socialiniams santykiams, senkant vertybių gelmei ir mažėjant jų funkcionalumui, nebesuprantamai atrodo kai kurių vertybių reikšmės. Pergalės reikšmė taip pat keičiasi ir daugeliu atvejų naujoji jos versija, paremta vartotojiškumo logika, atrodo gana groteskiškai. Išaukštinta pergalės reikšmė tapo tikslu, dėl kurio visos veiklos priemonės yra pateisinamos.“ Šiandien noriu pridėti – tai tapo tikslu, kuris turi būti pasiekiamas nedelsiant.

Kova ir pergalė – dvi svarbiausios sporto kuriamo spektaklio dedamosios. Jei mylimos komandos pasirodymas nevainikuojamas pergale, net ir atkakli kova su stipresniu oponentu (o juk dažniausiai laimi stipresni) nedžiugina. Nusiviliame, jei įnirtingą kovą lydi palaikomos komandos ar atleto pralaimėjimas. Naujos pergalės poreikis toks didelis, kad staiga pamirštami net patys skambiausi ankstesni atletų laimėjimai. Dėl to sportininkams tenka atlaikyti neregėto masto spaudimą.

Kartais stebėdami įspūdingus sporto spektaklius, atkaklias ir įnirtingas kovas užsižiūrime į tik išrinktiesiems pasiekiamą meistriškumo aukštumą ir pamirštame, kad sportininkai – ne antžmogiai, o paprasti mirtingieji, kuriems būdingos visiems mums nesvetimos silpnybės. Sportas nėra kažkas anapus šio pasaulio ribų, tai kasdienio gyvenimo atspindys, turintis savitą logiką ir taisykles. Bendrosios pasaulio tendencijos būdingos ir sportui.

Didelė bėda, kad neregėtas pergalės išaukštinimas sportininkus įstumia į keblią padėtį. Kad ir kaip atkakliai jie kovotų, jei nepasiekia pergalės, vis tiek sulaukia kritikos strėlių. Šiandien individualų meistriškumą linkstama apibrėžti pagal santykį su iškovotais titulais, bet tai nėra iki galo sąžininga sportininkų atžvilgiu.

Apibendrinant akivaizdžias tendencijas galima daryti bent dvi prielaidas, lemiančias psichologijos poreikio suvešėjimą sporte. Pirma, intensyvėjanti kasdienio gyvenimo kaita verčia nekantriai laukti tik pergalių. Norime mes to ar ne, pergalė, bet ne kova šiandien tampa didesniu sporto gėrėjimosi akstinu. Antra, tai skatina didesnius mūsų lūkesčius ir naują sportininkų spaudimo taktiką – po nesėkmių jie vis labiau remiami prie sienos ir verčiami dėstyti pasiteisinimų strategijas. Pergalės kulto laikais sportininko nesėkmė imama vertinti kaip kažkas nenatūralaus, nors turint omenyje pralaimėjimo neišvengiamumą toks vertinimas atrodo gana paradoksaliai. Tai stipriai veikia sportininką ir sukuria naujų psichologinių savybių poreikį.

Vis dėlto sporto psichologas – tikrai ne greitosios medicininės pagalbos teikėjas. Valandą prieš varžybas pasišnekėjęs su sportininku jis kalnų nenuvers. Tai turi būti ilgas ir nuoširdus, abipusiu pasitikėjimu paremtas darbas. Ar atletui reikia psichologo, pasitaręs su treneriu turėtų nuspręsti pats sportininkas.