Visą savo gyvenimą A. Vilčinskas buvo pasišventęs žiemos sportui: ankstyvoje jaunystėje jis slidinėjo, o į biatloną perėjo, įžengęs į jaunimo grupę.
Tapo Lietuvos biatlono čempionu ir prizininku, per SSRS čempionatą pelnė bronzos medalį estafečių varžybose, įvykdė SSRS sporto meistro normą.
Savo karjerą A. Vilčinskas baigė prieš Insbruko olimpines žiemos žaidynes. Mat mūsų žiemos buvo prastos, tada neturėta sniego gaminimo patrankų.
„Prieš varžybas kiekvieną naktį nemiegodavome, šokdavome prie langų ir žiūrėdavome, koks oras: sninga ar lyja, varžybos vyks ar nevyks, kokiais tepalais tepsimės slides. Ignalinoje dažnai patys pildavomės sniegą į trasas. Buvo beprotiškai sunkus darbas be jokios perspektyvos“, – prisiminęs savo sportavimo metus yra kalbėjęs Antanas.
Sovietmečiu jis 10 metų buvo bendros Lietuvos slidinėjimo ir biatlono federacijos valstybinis vyr. treneris (dabar – generalinis sekretorius), po to trejus metus – Lietuvos čiuožimo federacijos generalinis sekretorius.
Tuo laikmečiu Lietuvoje augo būsimoji Kalgario olimpinė slidinėjimo čempionė Vida Vencienė, būsimasis Sarajevo žiemos olimpinių žaidynių čempionas biatlonininkas Algimantas Šalna, kurio triumfą Antanas matė Sarajeve.
Ir staiga, daugumos nustebimui, jo gyvenime atsirado greitasis čiuožimas trumpuoju taku.
„Kai patekau į dailiojo čiuožimo sferą, mačiau, jog sporto bazė ta pati, galima kažką galvoti. Didelį impulsą tam davė pirmasis SSRS greitojo čiuožimo trumpuoju taku čempionatas, vykęs Vilniuje.
Kilo mintis tą sporto šaką pradėti kultivuoti ir Lietuvoje. Savo svajonę įgyvendinau 1995-aisiais.
Subūrėme grupelę, Ignalinos slidinėjimo treneris Jonas Paslauskas pradėjo ugdyti čiuožėjus. 2002–aisiais įkūrėme Lietuvos greitojo čiuožimo asociaciją kaip atskirą organizaciją, mus pripažino Tarptautinė greitojo čiuožimo asociacija“, – užfiksavau velionio išsakytus planus.
A. Vilčinskas 1998-2002 m. buvo laikinasis Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos (LGČA) prezidentas, dirbo organizacijos generaliniu sekretoriumi, o 2013 m. buvo išrinktas LGČA prezidentu (pastaruoju metu laikinai buvo sustabdęs šias pareigas).
Lietuvos greitojo čiuožimo trumpuoju taku pradininkui nebuvo lengva laužti ledus. Sunku buvo patekti į čiuožyklas, nebuvo trenerių etatų, o dirbti už ačiū niekas nenorėjo.
Geriausi čiuožėjai treniruotis dažnai važinėjo ir į Elektrėnus, o tai nėra paprasta.
„Čiuožti nori labai daug vaikų, tačiau mes jų visų skaudančia širdimi negalime priimti. Už masinį vaikų darbą, jų užimtumą nuolat gauname apdovanojimus, vėliavas, bet neturime sąlygų, trenerių. Čiuožėjus ugdo visuomenininkai. Dešimt metų prašėme įsteigti etatą, bet mūsų niekas negirdėdavo“, – apgailestaudavo A. Vilčinskas.
Todėl nenuostabu, kad Antanui į pagalbą atėjo visa jo šeima: vaikų darželyje-lopšelyje „Žilvinėlis“ dirbanti žmona Marytė, jų dukra Virginija, vėliau tapusi Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos generaline sekretore, ir jis.
Šeima trise dirbo iš entuziazmo, ilgai negavo jokių pinigų. Antanas apmokamu treneriu tapo tik 2010-aisiais.
Ypač didelis A. Vilčinsko džiaugsmas buvo talentingos Agnės Sereikaitės atėjimas į jų čiuožėjų grupę. Septynerių metukų mergaitę į Virginijos Ogulevičienės grupę atvedė jos mama. Matydamas perspektyvą, Antanas dėl jos aukodavosi. „Niekas nesuprasdavo, kada aš, sėsdamas už mašinos vairo, ją vieną pradėjau vežiotis į varžybas Vengrijoje, Slovakijoje, Čekijoje, kitur. Daug kas iš manęs šaipėsi, kad veltui gaištu brangų laiką. Tačiau savo tikslą pasiekiau: Agnė savo amžiaus grupėje visur laimėdavo varžybas“, – yra sakęs Antanas apie A.Sereikaitę, su kuria vėliau buvo ypač jautriai ir skausmingai išsiskirta.
A. Sereikaitė 2012 m. tapo pasaulio jaunimo vicečempione, 2015 m. – Europos čempionato bronzine prizininke. A.Vilčinskas įgyvendino ir vieną didžiausių savo svajonių: jų geriausia mokinė dalyvavo Sočio olimpinėse žiemos žaidynėse.
„Tai dar vienas puslapis mūsų asociacijos ir Lietuvos žiemos sporto istorijose. Nors ir yra visokių kliūčių, tačiau žengiame po nedidelį žingsnelį į priekį. Dar vienas papildomas istorijos puslapis – mūsų jaunimas. Turime pirmą vaikiną – Salvijų Ramanauską, pasiekusį ne tik Europos jaunimo taurės varžybų finalus, bet ir 2016-aisiais Turkijoje tapusį Europos jaunimo olimpinio festivalio čempionu“, – prieš porą metų džiaugėsi A. Vilčinskas, daugybę kartu pats vežęs autobusiuku savo auklėtinius į varžybas ir treniruotes kituose miestuose ir šalyse.
