- Kodėl būdamas vaikas pasirinkote būtent futbolą, o ne, pavyzdžiui, populiariausią sporto šaką krepšinį? (Šypsosi – red. past.)
- Kaip žinote, gimiau Kaune... Ir tas klausimas man yra dažnai užduodamas. (Šypsosi – red. past.) Nežinau, kodėl... Galbūt futbolas labiau traukė. Apskritai turėjau pasirinkimą, kurį laiką lankiau ir krepšinio treniruotes. Galiu pasakyti, kad krepšinyje buvau gana perspektyvus. (Šypsosi – red. past.) Tačiau turėjau kažką pasirinkti ir pasirinkau futbolą.
- Kai žaidė jūsų karta, Lietuva turėjo daug talentingų futbolininkų. Griuvus Sovietų Sąjungai geriausi mūsų futbolininkai išvyko į užsienį, ten pasirašė gana mažas finansines sutartis. Ar galima sakyti, kad jūs tam tikra prasme buvote „prarastoji karta“?
- Taip, tai yra tiesa. Tais laikais viena iš nedaugelio galimybių kažką pasiekti buvo sportas. Man asmeniškai - futbolas. Kitas dalykas, pagrindinis mūsų tikslas dar sovietiniais laikais buvo papulti į reprezentacinę šalies komandą – Vilniaus „Žalgirį“. Na, o trečias dalykas, visi norėjome kažkur išvykti. Kaip žinia, išvykimas buvo labai tampriai surištas su Maskva. Kažkur išvykti praktiškai buvo neįmanoma. Mes su Arminu Narbekovu buvome pirmieji futbolininkai, kuriems pavyko išvažiuoti iš Lietuvos. Tada buvome laimingi vien dėl to, kad papuolėme į profesionalią užsienio komandą – Vienos „Austria“. Na, o kalbant apie kontraktą, tada apie tai negalvojome. Pagrindinė mintis buvo žaisti geroje komandoje, kur sudarytos geros sąlygos. Tačiau tikra tiesa, kad kontraktai buvo gerokai žemesni, nei mes buvome verti...
- Galbūt tiesiog buvo pasinaudota jūsų nežinojimu?
- Taip, manau, buvo įvairiausių aplinkybių. Tik vėliau sužinojome, kokios sumos iš tiesų galėjo būti ir kiek gaudavo kiti...
- Koks futbolas tuomet buvo Vakarų Europoje? Kuo skyrėsi komanda, treniruotės, aplinka nuo to, ką palikote „Žalgiryje“?
- Aišku, treniruočių sąlygos buvo žymiai geresnės. Kalbant apie susidomėjimą sportu ir žiniasklaidos dėmesį, sovietinis sportas buvo bendras, vienalytis – futbolas, krepšinis, plaukimas, lengvoji atletika ir pan. Viskas buvo sumesta į vieną krepšelį. Užsienyje viskas buvo atvirkščiai. Ten futbolas visada buvo sporto šaka „numeris vienas“. Taigi žiniasklaidos dėmesys futbolui buvo žymiai didesnis. Tai mus iš tiesų stebino.
- Ar galima sakyti, kad ten išvykęs buvote didesnė žvaigždė nei čia, Lietuvoje?
- Sunku pasakyti... Aišku, reikėjo išsikovoti tą „žvaigždę“. Negalėjau skųsti dėmesiu ir Sovietų Sąjungos laikais. Tačiau užsienyje iš tiesų žiniasklaidos dėka, jei tik parodai gerų rezultatų, gali tapti visuomenei įdomia asmenybe.
- Jus atpažindavo gatvėje?
- Taip.
- O dabar dar prisimena?
- Taip, Vokietijoje prisimena.
- Ar nemanote, kad į užsienį išvykote per vėlai?
- Nebuvo galimybių... Galima sakyti, kad mums net pavyko išvykti „per anksti“, nes tuo metu buvo tam tikras amžiaus limitas – 27 metai. Mums pasisekė, nes išvykome būdami 24 metų. Žinoma, išvykti norėjosi anksčiau, bet politinė situacija neleido to padaryti.
- Prisiminkime jūsų karjeros pradžią. Sovietinis sportas buvo apipintas įvairiausiomis legendomis apie drausmės pažeidimus ir pan. Praėjo daugiau nei dvidešimt metų. Tikriausiai galite kažką papasakoti, kaip viskas iš tiesų buvo? (Šypsosi – red. past.)
- Neslėpsiu, būdavo visko... Tuo metu nebuvo tokio didelio žiniasklaidos susidomėjimo, nebent vietinės reikšmės. Turbūt ne paslaptis, kad krepšininkai tuo irgi pasižymėjo... (Šypsosi – red. past.) Tai buvo vienas iš būdų atsikratyti streso.
- Turite galvoje alkoholį?
- Nebūtinai alkoholį...
- O ką dar? (Šypsosi – red. past.)
- Apskritai lankymąsi restoranuose. Tais laikais nebuvo tiek daug naktinių pasilinksminimo vietų. Tačiau atsipalaidavimų kompanijose būdavo...
- Ar tokie pasilinksminimai labai kenkė sportininko karjerai?
- Dabar tokie dalykai nebūtų įmanomi... Pirma, dėl žiniasklaidos. Antra, dėl padidėjusių krūvių, fizinio pasirengimo. Tuo metu atrodė, kad tokie „atsipalaidavimai“ bent jau man nekenkia. Galbūt fiziškai buvau truputį stipresnis nei kai kurie kiti žaidėjai. Tokiais atvejais kiekvienas sprendžia pagal save.
- Ar galite prisiminti kokį nors linksmą, kuriozinį įvykį iš tų laikų?
- Jų buvo gana daug... (Šypsosi – red. past.) Nesinori prisiminti, tai jau yra praeitis...
- Gerai, o ar tuomet sirgote „žvaigždžių liga“? (Šypsosi – red. past.)
- Ne, neteko... Taip, susidomėjimas mumis buvo. Tačiau, kaip jau sakiau, Sovietų Sąjungos laikais susidomėjimas buvo vienoks, o išvykus į užsienį – visai kitoks.
- Sovietų Sąjungoje žiniasklaida sportininkų nepersekiodavo kaip Vakaruose. Įsivaizduokite situaciją, kai, pavyzdžiui, Vokietijoje, nueinate į restoraną, naktinį klubą ir ten linksminatės iki paryčių...
- Toks dalykas Vokietijoje buvo paprasčiausiai neįmanomas...
- Kodėl?
- Atsižvelgiant į kontrakto vertę, treniruočių krūvius, žiniasklaidos susidomėjimą ir pan., toks dalykas buvo praktiškai neįsivaizduojamas.
- Ar tai reiškia, kad Vakaruose sportininkai yra perspėjami, kad taip elgtis negalima, varžo tam tikros kontrakto sąlygos ir pan.?
- Ten viskas vyksta kažkaip automatiškai. Pirmasis mano karjeros laiptelis buvo Austrija. Truputį trukdė kalbos barjeras. Po trejų metų pervažiavus žaisti į Vokietiją to jau nebebuvo. Tačiau Vokietijoje profesionalumo lygis buvo dar didesnis. Automatiškai viso to bent jau man net nesinorėjo daryti.
- Kaip tuomet atsipalaiduodavote Vokietijoje?
- Gyvenime yra įvairiausių dalykų be „Martini“... (Šypsosi – red. past.)
- Jūs turbūt esate vienas geriausių puolėjų Lietuvos futbolo istorijoje. Anksčiau gerų puolėjų tarsi ir turėdavome. Kodėl dabar jų mūsų futbole taip trūksta?
- Puolėju gimstama. Teko skaityti Edgaro Jankausko interviu ir įžvelgiau panašumų su savimi. Mes abu kažkada pradėjome žaisti saugų pozicijoje, t. y. įvairiapusiškoje pozicijoje. Vilniaus „Žalgirio“ komandoje dėl traumų ir kitų priežasčių vienu metu atsirado puolėjų stygius. Treneris Benjaminas Zelkevičius įžvelgė, kad turiu galimybių žaisti puolime. Pasisekė nuo pat pirmųjų rungtynių. Taip toliau viskas ir vystėsi. Iš tiesų, pas mus dabar puolėjų trūkumas yra tikrai baisus... Ir nesimato šviesos tunelio gale. Potencialius puolėjus reikia treniruoti, ypač vaikų futbole. Treneriai turi įžvelgti talentą ir duoti visą laisvę. Negalima perspektyvaus žaidėjo įstatyti į rėmus, kaip dažnai daroma. Tačiau apskritai geras puolėjas turi gimti. Taip, galima ištreniruoti puolėją, bet dabar tai yra didelė problema.
- Tai galima sakyti, kad viena pagrindinių problemų yra vaikų treneriai?
- Taip, tačiau apskritai visa sistema yra ne tame lygyje, kad galėtume kažką pasiekti.
- Jūsų kartos Vilniaus „Žalgirio“ komanda tikriausiai buvo gerokai stipresnė už dabartinę mūsų nacionalinę rinktinę. Sutinkate su tuo?
- Šimtu procentų.
- Tikėtina, kad jei Lietuva tuo metu būtų buvusi nepriklausoma, tuometinė jos rinktinė būtų galėjusi rimtai pretenduoti į Europos čempionatą. Šiandien mes apie tai galime tik pasvajoti. Kodėl per tą laikotarpį įvyko toks nuosmukis?
- Žiūrint į ateinančių kelerių metų perspektyvą, realybės tikrai yra mažai... Praktiškai jos iš viso nėra. Mūsų laikais futbolas buvo visai kito lygio ir tikrai būtume galėję kovoti dėl aukštų rezultatų. Šiuo metu to nėra. Tačiau negalima užmiršti, kad pats futbolas nuo to laiko labai pasikeitė. Vis dėlto dabartiniam mūsų lygiui atsiliepia šalies futbolo vystymo sistema. Dabar ta sistema stovi arba gal net eina žemyn...
- Ko reikia, kad sistema pasikeistų ir Lietuvos futbolas sugrįžtų bent į ankstesnį lygį?
- Nuo vidutinio lygio komandų atsiliekame mažiausiai penkeriais šešeriais metais. Pasikeitimų pagrindas, manau, yra galimybė rizikuoti, o viskas prasideda nuo vaikų futbolo. Kauno futbolo akademijoje sudarytos idealios sąlygos, viskas jų rankose. Aišku, patys augantys žaidėjai turi norėti ir turėti tikslus. Pavyzdžių, kad galima pasiekti kažkokį lygį taip pat yra. Tačiau jeigu yra stagnacija, reikia arba ją nutraukti, nes kitaip nieko nebus.
- Futbolas turėtų tapti nacionaliniu valstybės prioritetu, kurį į savo darbų trejetuką įsirašytų bet kuris premjeras. Juk futbolas - vaikų užimtumas, šalies įvaizdis ir žinomumas pasaulyje. Su visa pagarba Lietuvos krepšininkams, futbolo žinomumas juk yra visai kito lygio. Surengę Europos futbolo čempionatą mes gautume žymiai didesnį ekonominį ir žinomumo poveikį nei gavome surengę krepšinio pirmenybes.
- Taip, Lietuva surengė tikrai įspūdingą Europos krepšinio čempionatą, bet žiūrint į galimybes, krepšinis tikrai negali lygintis su futbolu. Futbolo galimybės yra žymiai didesnės. Galima manyti, kad mūsų vyriausybės požiūris į futbolą būtų visai kitoks, jei futbole pasiektume nors šiokių tokių rezultatų. Tačiau tų rezultatų nėra, todėl vyriausybės žiūri pro pirštus. Kita vertus, valdžia mato, kas vyksta mūsų futbolo sistemoje. Taigi nenori ten lįsti ir galvoja, kad esame maža valstybė, todėl mums užtenka ir krepšinio. Gaila, nes su futbolu galima pasiekti žymiai daugiau...
- Buvote ir žaidėjas, ir treneris. Koks skirtumas stovėti vienoje ir kitoje pozicijoje?
- Didžiulis skirtumas. Pirmiausia, atsakomybės klausimas. Kai esi žaidėjas, atsakai už save. Taip, kartu atsakai ir už komandą, tačiau būdamas treneris atsakai už viską – klubą, valdybą, sistemą. Jeigu pasieki tam tikrų rezultatų, viskas gerai, o jeigu ne... Toks yra trenerio gyvenimas, kartais esi priverstas palikti šitą sistemą...
- O kada ramiau miegodavote: kai buvote žaidėjas ar treneris?
- Sunku pasakyti… Kai buvau žaidėjas, emocijos truputį valdė. Po skaudžių pralaimėjimų būdavo sunku miegoti... Tačiau iš tikrųjų prasčiau miegu eidamas trenerio pareigas.
- Ar jus „užveda“ minia, kai, pavyzdžiui, įmušus įvartį tribūnos pakyla ir šėlsta?
- Tikrai tą teko patirti. Iki šiol esu gerbiamas Vokietijoje. Teko visa tai pajusti. Kai esi žaidėjas, emocijos „išsilieja“ po rungtynių. Kai būdamas treneriu pasieki kažkokius rezultatus, taip pat užvaldo didelės emocijos. Tačiau, žinoma, yra ne tik pozityvios, bet ir negatyvios emocijos. Tačiau galiu pasakyti, kad buvau daugiau pozityvių emocijų.
- Tačiau pripažįstate, tos emocijos „veža“? (Šypsosi – red. past.)
- „Veža“, tikrai „veža“... Manau, kad tai pripažįsta ir žaidėjai. Aišku, Lietuvoje futbolo lygis tikrai žemas ir žiūrovų susirenka labai mažai. Užsienyje yra visai kitaip. Ten žiūrovai identifikuoja save su komanda. Todėl žaidėjas privalo atiduoti save šimtu procentų. Žiūrovai yra labai jautrūs ir jei kažką ne taip padarai, jie viską jaučia.
- Vis dėlto, nepaisant to, kad šiandien Lietuvos futbolo situacija nėra pati geriausia, ar galime viltis, kad po dešimties metų žaisime Europos čempionate?
- Jūs labai toli nuėjote... (Šypsosi – red. past.)
- Na, juk reikia kažkokios vilties, tiesa? (Šypsosi – red. past.)
- Viltis tikrai yra. Žiūrint į ateinantį atrankos ciklą, tikrai jau nebegali būti blogiau, todėl bus tik geriau. Aišku, ištraukus burtus kažkas labai džiūgavo, kad grupėje nėra aiškių favoritų – Ispanijos, Anglijos, Vokietijos ar Prancūzijos. Tačiau juk lygiai tą patį galvoja ir mūsų varžovai... O atmosfera mūsų rinktinėje taip pat nėra pati geriausia. Trenerio pareiga tą atmosferą subalansuoti. Tikiuosi, kad pavyks tai padaryti, nes praėjęs ciklas buvo tragiškas. Reikia manyti pozityviai ir nežiūrėti dešimt metų į priekį. Dabartinė karta po truputį nueina, todėl reikia laukti, kas išaugs iš mūsų vaikų. Reikalingos naujos jėgos, o jų šiandien tikrai nesimato. Na, gal po penkerių metų pasimatys...
- Dėkoju už pokalbį.