Vos prieš mėnesį į Lietuvą atvykęs Nikoloz Apakidze mūsų šalį jau vadina antraisiais namais, o „Trakų“ klubą – savo šeima. Kietu žaidimu ir tolimais metimais iš už šoninės linijos garsėjantis gruzinas net kelis kartus pakartojo, jog jo tikslas su komanda kitą sezoną žaisti UEFA Europos turnyruose.
„Prieš atvykdamas į Lietuvą daug kalbėjau su Beso (Besiki Amašukeli), žiūrėjau kaip komanda žaidžia ir žinojau, kurią vietą užima. Atvykau ir pasirašiau trejų metų sutartį. Kol kas nei karto nepagalvojau, kad pasirinkau neteisingai“, – atviravo futbolininkas, ne vienerius metus Gruzijos jaunimo rinktinėse praleidęs su kitu „Trakų“ gruzinu Besiki Amašukeli.
– Niko, ar labai sunku buvo apsiprasti Lietuvoje?
– Pirma savaitė buvo sunki, tačiau po to viskas tapo labai paprasta. Aišku, dar nesulaukiau žiemos (juokiasi). Iš pradžių labai padėjo Beso, tačiau netrukus ir kiti komandos draugai. Jie iškart mane priėmė kaip brolį, o aš pasijutau, kaip atvykęs į šeimą. Apskritai, man pasirodė, kad lietuviai geri žmonės, o tokioje aplinkoje apsiprasti žymiai lengviau.
– Girdėjai, kad klubas kelia tikslą būti tarp trijų geriausių A lygos komandų?
– Tai normalus tikslas komandos, kuri užima antrą vietą lygoje ir kurioje yra puikus jaunų bei patyrusių žaidėjų derinys. Mes esame stipri komanda, todėl darysime viską, kad kitąmet žaistumėm Europoje.
– Ar per tą mėnesį spėjai pajusti skirtumus tarp Gruzijos čempionato ir Lietuvos?
– Praėjusį sezoną aš rungtyniavau gimtajame „Zugdidi“ klube, kuriam visai neblogai sekėsi. Manau, kad lygis panašus. Didžiausias skirtumas tas, kad Gruzijoje žaidžiamas labiau techniškas futbolas, o Lietuvoje – labiau jėgos. Pas jus daug didesni greičiai. Prie to man dar teks priprasti. Dar vienas skirtumas – žiūrovai. Mūsų šalyje futbolas yra labiau mėgstamas, o pas jus, kaip supratau, viską užvaldęs krepšinis.
– Tai taip akivaizdu?
– Taip. Buvau „Siemens“ arenoje, kur draugiškas rungtynes žaidė Lietuvos ir Gruzijos rinktinės. Mačiau kitas arenas. Jos gražios. Stadionai jiems nė iš tolo neprilygsta. Tarkim, Gruzijoje rinktinė turi savo stadioną ir jame niekas kitas nežaidžia. Šiuo klausimu mes jus lenkiame.
– O tau pačiam krepšinis patinka?
– Tiesą sakant, nelabai.
– A lygoje sužaidei trejas rungtynes. Kurias galėtum išskirti, kaip geriausias?
– Aišku, debiutinės, kurias laimėjome. Jei komanda laimės, man tos rungtynės visada bus geriausios. Tos rungtynės su „Banga“ man buvo pirmos Lietuvoje, tad pirmajame kėlinyje nesijaučiau komfortabiliai. Tačiau po pertraukos viskas stojo į savo vietas.
– Tose rungtynėse, mesdamas toli kamuolį iš už šoninės linijos, atlikai rezultatyvų perdavimą..
– Čia Jurijus Mamajevas kaltas (juokiasi). Iš tikrųjų, tik jo meistriškumas tame epizode leido man įsirašyti rezultatyvų perdavimą.
– Dažnai dirbi ties metimais iš už šoninės linijos?
– Tiesą sakant, ne. Tačiau tai sukelia pavojų varžovams, tad nematau priežasties, kodėl gi tuo nepasinaudojus.
– Gali palyginti trenerių darbą Gruzijoje ir Lietuvoje?
– Nepasakyčiau, kad yra labai didelis skirtumas. Tiek ten, tiek čia mane treniruoja paties aukščiausio lygio specialistai.
– Ar prieš atvykdamas į Lietuvą žinojai, kas toks yra Edgaras Jankauskas?
– Žinoma. Kaip pas mus – Kacha Kaladze, taip pas jus – Edgaras Jankauskas.