Iš Marijampolės kilęs P. Kiselevskis futbolininko kelią pradėjo gimtinėje – 2015 metais rungtyniavo „Sūduvoje“, vėliau sekė etapas Kazlų Rūdos „Šile“, vilkėjo Tauragės „Tauro“ marškinėlius, 2020 metais sezoną praleido Kauno raj. „Hegelmann“ gretose, o dabar jis jau trečius metus gina „TransINVEST“ klubo garbę.
Pasiruošime – ir pergalė prieš „Žalgirį“
Iš Vilniaus r. Galinės kaimo kilęs klubas ruošiasi pirmam sezonui aukščiausiame Lietuvos futbolo divizione – A lygoje.
Panašu, kad naujokai nebus čempionato pastumdėliai, o jų akcijas kelia pergalės kontrolinių rungtynių cikle. Viena paskutiniųjų – vasario 10-ąją 2:0 įveiktas šalies vicečempionas Vilniaus „Žalgiris“.
„Pirmame kėlinyje labai gerai žaidėme. Geros rungtynės, bet nenorime per daug džiaugtis tuo, juk tai draugiška dvikova, pasiruošimas.
Prieš akis – Supertaurės akistata. Tai bus vienas svarbiausių sezono mačų ir pirmos oficialios sezono rungtynės, tad bandome išvengti bet kokių traumų, – pabrėžė saugas. – Norime būti fiziškai pasiruošę ir neužsisvajoti apie sėkmę besiruošiant sezonui“, – kalbėjo P. Kiselevskis.
Tarpsezoniu klubas aktyviai pildėsi naujokais bei pratęsė kontraktus su kone tuzinu žaidėjų, tarp kurių vienas pirmųjų buvo būtent Povilas.
„Sezonas ilgas, gali būti traumų, praleistų rungtynių dėl kortelių, tad suolelis turi būti kiek įmanoma ilgesnis, taip daugiau šansų laimėti, – su šypsena kalbėjo saugas. – Po pergalės prieš „Žalgirį“ su visa komanda išvažiavome draugiškam pasibuvimui, tai tas cementavimosi procesas po truputį vyksta. Tam reikia nemažai laiko, tai neįvyksta nei per savaitę, nei per mėnesį“.
Praėjusių metų sėkmė
Marijampoliečio teigimu, praėjusių metų komandai prireikė 2-3 mėnesių, kol pavyko susibendrauti. Jo manymu, žaidėjai turi puikiai pažinoti vienas kitą, nes tik tuomet pastangos duoda norimų vaisių.
„Jei ekipos viduje vyrauja kažkoks nesutarimas ar pykčiai, tada tikrai nieko nesigauna. Manau, kad būtent tuo mes ir išsiskiriame iš kitų. Lyginant su klubais, komandomis, kurias atstovavau seniau, atmosfera pas mus yra nuostabi“, – atviravo Lietuvos jaunimo rinktinėms atstovavęs futbolininkas.
Pasak vaikino, būtent atmosfera rūbinėje ir komandos santykiai tarpusavyje – vienas pagrindinių praėjusio sezono sėkmės ingredientų, kaip ir klubo vadovybės bei trenerių pastangos siekiant aukštumų.
„Praėjusiais metais viskas tobulai sukrito. Mūsų treneriai puikūs, fizinis pasiruošimas geresnis būti negalėjo. Žaisdami Pirmoje lygoje laimėjome LFF taurę, o tai padaryti – tikrai sunku.
Nemaža dalis žaidėjų turėjo papildomus darbus. Tokie futbolininkai dažniausiai nebūna pakankamai fiziškai pasirengę žaisti prieš A lygos komandas. Tačiau mes žaidėme ir niekuo nenusileidome, gal net fizinį pranašumą turėjome.
Prie to stipriai prisidėjo tiek treneriai, tiek vadovybė. Viskas atėjo iš viršaus – visi žaidėjai, visi treneriai laiku gavo atlyginimus, visi tarpusavyje puikiai komunikavo ir bendradarbiavo, o mums, žaidėjams, liko tik viską aikštėje išpildyti. Daug veiksnių susidėjo į vieną, todėl ir buvo toks geras rezultatas“, – sėkmės receptą dėstė P. Kiselevskis.
Vilniaus r. „TransINVEST“ klubas egzistuoja dar tik trečius metus ir kiekvienais jų dedamas žingsnis į priekį.
Pirmais metais Povilas su kompanija laimėjo II lygą, praėjusiais metais – triumfas Pirmoje lygoje ir sensacingai iškovota LFF taurė.
„Prieš praėjusio sezono pradžią apie taurę mes net minties neturėjome, tokių svajonių nebuvo.
Ėjome į kiekvienas rungtynes laimėti. Čempionate pirmavome, bet iki nugalėtojų titulo kelias ilgas, tad visos mintys buvo ten.
Taurė – tarsi komandos išbandymas, pasilyginimas su kitais. Prieš Pirmos lygos komandas žinojome, kad galime laimėti, bet kai teko stoti prieš A lygos klubus, tapo tikrai įdomu.
Pajutome, kad niekuo nenusileidžiame. Lygios rungtynės, kai kuriais aspektais mes net geresni.
Laimėjome prieš Gargždų „Bangą“ ir supratome, kad viskas įmanoma, kad galime tai padaryti. Toliau pergalė pusfinalyje ir štai jau net finalą pasiekėme. Vienerios rungtynės, 90 minučių, atiduodi viską ir kaip bus – taip bus. Tikėjome savo jėgomis.“
– Grįžtant į praėjusius metus, koks tas jausmas buvo galiausiai iškelti LFF taurę?, – Delfi paklausė P. Kiselevskio.
– Nerealu. Aš pirmą kartą gyvenime laimėjau tokį titulą, emocijos – neįtikėtinos. Visas renginys – nuostabus, federacija pasiruošė puikiai – suorganizuotas koncertas, būrys sirgalių tribūnose. Jautėsi, jog tai buvo tikrai ypatinga proga. Norėtųsi dar kartą nužygiuoti iki finalo ir net vėl iškelti tą taurę.
– Iškovojus trofėjų bei įveikus ne vieną A lygos atstovą, ar pernai galėjote priskirti komandą prie geriausiųjų Lietuvoje?
– Jeigu visą komandą praėjusiais metais būtų įdėję į A lygą, būtų buvę daug sunkiau. Daug mažiau šansų. Kitas lygis, fiziškai daug sunkiau. Komanda nebūtų pajėgusi sėkmingai kovoti dviem frontais.
Atrodo, kad tuo metu, ką galėjome, tą pasiekėme, tačiau nežinau, ar galiu teigti, kad mes buvome tarp geriausiųjų.
Šiais metais tikrai galime įrodyti, jog esame geriausia komanda Lietuvoje. Žaisime A lygoje, Supertaurėje ir varžysimės Europoje.
– Jau kartą turėjote galimybę paragauti UEFA turnyrų patirties, kai dar atstovavote Marijampolės „Sūduvai“, tačiau tuomet jums buvo 19 metų ir didesnio šanso pasirodyti nesulaukėte (po keitimo sužaistos 9 minutės Europos lygos atrankoje). Ką jums dabar reikštų rungtyniauti atrankoje į UEFA konferencijų lygą?
– Labai noriu pakovoti dėl to bilieto į pagrindinį etapą, nes tai vienas svarbiausių futbolo turnyrų visame pasaulyje. Kai Marijampolėje žaidžiau, tikrai dar trūko patirties ir dalykai paprasčiausiai nesusiklostė – buvau nusivylęs. Dabar futbolui jaučiu visai kitokią aistrą ir energiją. Atrodo, kad papuoliau į tinkamą vietą, į tinkamą klubą, tad norisi stengtis ir laimėti kiek įmanoma daugiau, Europoje žygiuoti kaip įmanoma toliau. Visiškas maksimalizmas.
Aišku, mūsų klubas skaičiuoja kol kas dar tik trečius metus, tad mums dalyvauti atrankoje galbūt leis tik su tam tikromis sąlygomis, kurios kol kas dar neaiškios. Tikimės, kad pateisinsime visas tas sąlygas ir turėsime galimybę žaisti. Naujienų kol kas nėra – už 1-2 mėnesių turėtumėme sužinoti verdiktą.
– Žvelgiant į jūsų karjerą, matyti, jog turėjote tam tikrą pertrauką 2018-2020 metais. Ką veikėte tuo metu?
– Buvau išvažiavęs į Norvegiją, dirbau fizinį darbą įvairiose srityse ir tuo pačiu metu žaidžiau futbolą ketvirto diviziono komandoje. Pagalvojus, aš taip dirbu ir žaidžiu jau 8-erius metus.
Norvegijos ketvirtoje lygoje meistriškumas, sakyčiau, lygintinas su Lietuvos Pirmos lygos. Po to grįžau į Lietuvą, pasirašiau kontraktą su „Hegelmann“ ir važinėdavau tarp darbo Vilniuje ir futbolo Kaune. Žengėme į A lygą, bet klubo vadovybė buvo tvirtai apsisprendusi, jog žaidėjai turi žaisti profesionaliai, neturėti jokių papildomų darbų ir susitelkti į futbolą.
Aš jaučiau, jog negalėjau sau to leisti. Per daug rizikos. Futbole apskritai labai daug rizikos, o man tuo metu norėjusi stabilumo. Nenorėjau kiekvieną dieną važinėti tarp miestų, mane labiau traukė ramiai dirbti, imti paskolą, nusipirkti butą.
Po apsistojimo „Hegelmann“ komandoje padariau dar vieną pertrauką. Tada dirbau ir palaikiau fizinę formą eidamas į sporto salę, o po to atsirado „TransINVEST“.
– Ar jaučiatės šiame klube atradęs savo ilgalaikius namus?
– Tikrai taip. Tiek su vadovybe, tiek su treneriais turiu jau artimą ryšį. Kartu jau daug labai praėjome, tad jaučiuosi tikrai gerai šitame klube.
– Kaip jaučiatės dėl savo pozicijos komandoje pereinant į aukštesnį lygį?
– Pasirašiau naują kontraktą, bet tai negarantuoja, jog aš žaisiu komandos startinėje sudėtyje, ar žengsiu ant vejos po keitimų. Kiekvieną dieną reikia įrodinėti, kad esi vertas vietos sudėtyje – treniruotėse ir rungtynėse.
Man atrodo, kad pas mus visada taip buvo – nuo pat klubo įsikūrimo pradžios. Konkurencija visada buvo milžiniška, nes kas pusmetį atvažiuoja kokie 10 ar net 15 žaidėjų, o tada treneriai renkasi kuriuos pasilikti, kurių ne. Po tų papildymų lieka 7-8 nauji žaidėjai, tada jau su jais turi konkuruoti dėl ilgalaikės vietos sudėtyje.
Kai kelis pusmečius iš eilės taip turi kovoti, tai tampa šiek tiek įprasta ir visada norisi žaisti taip, lyg turiu, ką įrodyti. Konkurencija tikrai didelė, o tas naujas kontraktas, kaip sakiau – ne garantija. Gali pasodinti ant suolo, o metams pasibaigus pasakyti „viso gero“.
