Praėjęs Lietuvos salės futbolo sezonas buvo išskirtinis. Pilką ir stagnacijos apimtą salės futbolo čempionatą išjudino braziliška samba.
Prieš pat sezono startą buvo pranešta, jog Kauno „Vyčio“ Futsal klubą pastiprino penki legionieriai iš Brazilijos.
Sužinoję tokias naujienas kai kurie senbuviai šypsojosi, tačiau aikštėje juokinga nebuvo. Akiai itin patrauklų futbolą viso sezono metu demonstravęs ir brazilų vedamas „Vytis“ iš karto užlipo ant nugalėtojų pakylos bei iškovojo teisę Lietuvai atstovauti prestižinio „UEFA Futsal Cup“ turnyro atrankoje.
Maža to, sporto halė sezono metu buvo gausiai lankoma ir tai tarsi dar kartą įrodė, jog žmonėms norisi tokio reginio. Ir visai nesvarbu, kad pirmaisiais smuikais groja užsieniečiai. Juk šalia jų kur kas sparčiau tobulėja ir vietiniai lietuviai. Tai verčia pasitempti visus – ne tik žaidėjus, bet ir konkurentus.
Jeigu su kolega Ryčiu Vyšniausku galėčiau drąsiai padiskutuoti dėl kai kurių jo pasisakymų apie „mėgėjišką Lietuvos A lygą“, tai bent jau kol kas manęs niekas neįtikins, jog „Futsal A lyga“ yra profesionali.
Mūsų šalyje realiai beveik neturime tikrų, vien salės futbolą žaidžiančių futbolininkų. Jau vien tai pasako viską.
Dauguma „Futsal A lygoje“ besivaržančių žaidėjų tai daro po darbų savo malonumui. Kažkas iš sentimentų, kažkas tiesiog nori pabūti kartu su kolektyvu. Dauguma komandų sezoną pradeda vienos sudėties, tačiau jau sausį dalis žaidėjų išvyksta, nes prasideda pasiruošimas lauko futbolo sezonui.
Pinigai Lietuvos salės futbole yra išties maži, o iki profesionalumo – labai toli. „Vyčio“ sprendimas į komandą pritraukti tikrus, vien salės futbolą žaidžiančius brazilus, yra pirmas žingsnis profesionalumo link. Ekipa praėjusiame sezone išlaikė stabilumą, nuolat treniravosi ir tapo ne tik Lietuvos čempione, bet ir taurės laimėtoja.
Užkliuvo frazė „nuolat treniravosi“? Taip, dalis komandų per savaitę kartu treniruojasi vos kelis kartus.
Tiesa, labai lengva nebuvo. Prie greito, atakuojančio ir techniško Futsal‘o pripratusiems brazilams pirmieji mėnesiai Lietuvoje virto tikru košmaru. Kietas, grubus žaidimas buvo tai, su kuo jiems iš karto teko susidurti. Kitoks pražangų traktavimas iš teisėjų pusės jiems taip pat buvo rimtas iššūkis.
„Vytis“ turi daug „heiterių“. Vien dėl tokios antraštės neabejoju, jog „heitinimo“ bangos sulauksiu ir aš.
„Tegul žaidžia lietuviai. Kas čia per antrarūšiai brazilai? Tai kokia čia komanda, jei svarbiausi žaidėjai brazilai? Mūsų salės futbolas per tokius tik degraduoja“, - dažniausiai mėgsta rėkti kažkur Sovietų Sąjungoje užstrigę veikėjai.
Aš suprantu, kad kažkam skaudu priimti realybę tokią, kokia ji yra. Kai esi pripratęs kovoti dėl aukščiausių vietų, bet staiga tau iš po nosies kažkas jau pirmą sezoną nušvilpia aukso medalius, žinoma, skaudu.
Tačiau tik konkurencija verčia tobulėti. Tik ji skatina pasitempti, būti profesionalesniems, išeiti iš komforto zonos. Galite nekęsti „Vyčio“, bet pripažinkite, juk braziliški prieskoniai lygai suteikė kur kas daugiau žavesio.
Kažkada ir lauko futbole Lietuvoje neturėjome legionierių, bet ar galime dabar mūsų čempionatą įsivaizduoti be jų? Koks būtų to paties Vilniaus „Žalgirio“ pajėgumas remiantis tik vietiniais futbolininkais? O kaip dėl kitų komandų? Ar „Trakai“ su „Sūduva“ būtų taip toli nužygiavę be užsieniečių? Aišku, kad ne. Čia ir aklam aišku.
Latvijos salės futbolo čempionato bendras lygis yra kur kas aukštesnis, o pajėgiausias kaimynų klubas „Nikars“ priskiriamas prie Europos Futsal elito. Pradžioje pasikvietus legionierius ir jiems nebuvo paprasta, buvo sulaukta įvairių reakcijų ir replikų, tačiau pasižiūrėkime, ar tai išėjo į naudą ilgalaikėje perspektyvoje?
Tikrai taip. Į naudą tai išėjo ir nacionalinei Latvijos rinktinei, kurios lygis tarp Baltijos šalių vis dar neabejotinai yra aukščiausias.
Sekmadienį parskridau iš Liuksemburgo. Ten Kauno „Vytis“ debiutavo „UEFA Futsal Cup“ turnyro atrankoje. Preliminaraus atrankos etapo B grupėje kauniečiai tarp keturių komandų, deja, užėmė trečią vietą. Lietuviai aplenkė šeimininkus „Differdange“, tačiau į priekį užleido Juodkalnijos „Titograd“ ir Kosovo „Liburn“.
Puiki proga kai kuriems „heiteriams“ eilinį kartą pasireikšti. Jau teko skaityti komentarų: „Tai pasikvieskite dar daugiau brazilų. Puikus pasirodymas, užtraukėt gėdą Lietuvai.“
Komanda į Liuksemburgą išties vyko su vienu tikslu – iškovoti pirmą vietą grupėje ir patekti į kitą „UEFA Futsal Cup“ etapą. Tam buvo rimtai ruošiamasi. Nuo pat rugpjūčio pradžios tris savaites „Vytis“ treniravosi, dažnai ir du kartus į dieną. Vyko kontroliniai susitikimai ir video analizės.
Šiam turnyrui „Vytis“ mano akimis surinko tikrą „svajonių komandą“. Be Lietuvos Futsal rinktinės žaidėjų Mindaugo Labucko, Justino Zagursko, Deivido Stradalovo, Arsenijaus Buinickio, Manto Makutunovičiaus bei kylančios žvaigždės Alberto Voskunovičiaus, turnyrui rengėsi ir septyni brazilai. Vienas iš jų, Afranio, prieš tai ilgus metus rungtyniavo vienoje pajėgiausių pasaulyje Rusijos Futsal „Premier“ lygoje.
Kauniečiai į Liuksemburgą išvyko turėdami du labai pajėgius ketvertus. Jeigu Lietuvos „Futsal A lygoje“ užteko vieno labai stipraus ir kito kiek silpnesnio ketverto, tai kelionei Europoje buvo pasiruošta itin kruopščiai.
Tiesa, reikėtų paminėti, jog „Vyčio“ grupė nebuvo saldainis. „Liburn“ tapo Kosovo čempionais, finale įveikdami „Fenics“. Klubą, kuris praėjusiame „UEFA Futsal Cup“ turnyre nužygiavo iki elitinio, trečiojo etapo. Šeimininkai „Differdange“ iš Liuksemburgo savo gretose beveik neturi vietinių žaidėjų ir dauguma futbolininkų yra legionieriai iš Portugalijos.
„Titograd“ – ne ką silpnesnis varžovas. Juodkalnijos čempionai, kurių branduolį sudaro Juodkalnijos rinktinės futbolininkai.
Deja, bet pirmas blynas prisvilo. „Vytis“ rezultatu 3:7 nusileido Kosovo čempionui „Liburn“. Tai buvo akivaizdi patirties stoka prieš labai pajėgų varžovą. „Vytis“ dominavo, atliko kur kas daugiau smūgių tiek į vartus (24), tiek šalia vartų (12), bet grubiai sumokėjo už klaidas. Varžovai atliko tik 15 smūgių į vartus ir pelnė net 7 įvarčius. „Liburn“ pasirinko atsargią kontratakų taktiką, kuri pasiteisino 100 proc.
Kitą dieną „Vytis“ žaidė su šeimininkais „Differdange“. Ilgą laiką lietuviai pirmavo. Rezultatas 3:1 laikėsi prasidėjus paskutinei minutei, tačiau tuomet išsipildė juodžiausias įmanomas scenarijus ir susitikimas pasibaigė lygiosiomis 3:3. Tai buvo neįtikėtinai karštos ir emocingos rungtynės. „Vyčiui“ šį kartą pristigo ne tik patirties, bet ir sėkmės. Trečiasis varžovų įvartis – sėkmė. Kitaip ir nepavadinsi.
Ir šį kartą statistika kalba pati už save. „Vytis“ atliko 21 smūgį į vartų plotą, kai tuo tarpu varžovai vos 7. Bet... rezultatas 3:3.
Paskutinėje turnyro dvikovoje „Vytis“ stojo į akistatą su „Titograd“ dėl antrosios vietos grupėje. Viskas prasidėjo gražiai, kauniečiai po pirmojo kėlinio pelnytai pirmavo 2:1, bet galutinis rezultatas ir vėl apmaudus. Varžovai pasirodė pranašesni 3:2. Itin grubiai žaidę Juodkalnijos atstovai užsidirbo net keturias geltonas korteles, tačiau buvo labai disciplinuoti ir statistiškai nedaug pranašesni.
Pirmas tarptautinis blynas prisvilo. „Vytis“ nepasiekė to, ką norėjo ir galėjo pasiekti, tačiau vienoje stipriausių preliminaraus atrankos etapo grupių pasirodė solidžiai.
Kosovo „Liburn“ po turnyro netgi išreiškė norą sužaisti kontrolines rungtynes Kosove. „Liburn“ yra pasiruošę padengti kelionės išlaidas.
Kosovo klubas siekia kuo geriau pasirengti kitam „UEFA Futsal Cup“ etapui ir mano, jog „Vytis“ būtų puikus pasiruošimo partneris.
Per turnyrą keletas „Vyčio“ futbolininkų sudomino konkurentų komandas, o tai puikiai parodo, kad Lietuvos klubas turi gerą medžiagą tolimesniam tobulėjimui.
Pats turnyras buvo įdomus. Ypač organizacine prasme. Pirmą kartą tokio lygio turnyre teko išvysti vaizdą, kai tiek į rungtynes, tiek iš rungtynių abi komandos važiuoja kartu viename autobuse.
Įsivaizduokite, po rungtynių vieni dainuoja ir džiaugiasi, o kiti sėdi nukabinę galvas. Tai gerai, kad žaidėjai profesionalai ir važiuojant atgal nekildavo jokių konfliktų.
Liuksemburge buvo karšta. „Vyčio“ ir šeimininkų lygiosios 3:3 buvo neabejotinai pats įdomiausias susitikimas, tačiau ne dramatiškiausias.
Po paskutinių turnyro rungtynių, kuriose „Liburn“ 6:2 įveikė šeimininkus „Differdange“, Liuksemburgo ekipos portugalų treneris vijosi aikštę paliekančius teisėjus, o šiems užsirakinus persirengimo kambaryje dar ilgai spardė duris ir kažką rėkavo.
Jis buvo labai nepatenkintas tuo, kad teisėjai jo auklėtiniams parodė net dvi raudonas korteles, o šeimininkai patyrė smūgį žemiau juostos ir užėmė paskutinę, ketvirtą vietą, grupėje.
Turnyras Liuksemburge buvo puiki patirtis tiek man pačiam, tiek „Vyčio“ komandai. Aš nuoširdžiai tikiu, kad pamirštas salės futbolas Lietuvoje turi dideles galimybes pakilti iš pelenų. Ir ši pirmoji „Vyčio“ komandos kelionė į Europą tikrai nebus paskutinė.
