Praėjusią savaitę pranokę Lietuvos vicečempionus 3:1, ketvirtadienį svečiai iš Lenkijos nuskynė antrą pergalę 2:1.
Paguodos įvartį Karolis Uzėla šeimininkams pelnė paskutinę rungtynių minutę, kuriai ištiksėjus kauniečių pasirodymas šio sezono UEFA Konferencijų lygoje nutrūko.
Tuo metu į gerokai tolimesnius horizontus akis įsmeigę „Lech“ komandos atstovai bei per tūkstantį lenkų sirgalių iš Kauno keliavo giedromis nuotaikomis.
Poznanės klubą jau ilgiau nei metus treniruojantis Johnas van den Bromas Delfi patikino net dėl futbolo pamišusiuose savo gimtuosiuose Nyderlanduose, kurių rinktinei pats kadaise epizodiškai atstovavo ir pelnė vieną įvartį, niekur nematydavęs tokios gausios palydos, kokia atsekė paskui „Lech“ į Kauną.
„Mano tėvynėje futbolą, aišku, be galo myli, bet tokių minių išvykose ten tikrai nebūna. Nesu matęs tokio palaikymo svečiuose savo gyvenime. Ir taip būna per kiekvieną europinę išvyką, neįtikėtina. Jautėmės kaip namuose“, – stebėjosi 56-erių olandas.
„Lech“ vairininkas buvo toks patenkintas, kad kamantinėjamas lenkų žurnalistų net šiek tiek nepaisė įprasto spaudos konferencijų diplomatinio protokolo.
„Žaidėme savo žaidimą, pelnėme įvarčius tinkamu metu – apskritai buvo gana lengva, nes valdėme kamuolį, kontroliavome rungtynes ir galėjome rotuoti žaidėjus, kai kuriems lyderiams suteikti poilsio. Laimėjome abejas rungtynes, negavome jokių traumų ar kvailų kortelių – apibendrinant, gerai padirbėta“, – rankomis trynė specialistas.
Tiesa, sulaukęs klausimo, kuriai Lenkijos lygai pagal pajėgumą pritiktų įveikti varžovai, J. van den Bromas prisiminė taktą ir kalbėjo pagarbiai.
„Sunku atsakyti. Gerbiu visas komandas, „Kauno Žalgiris“ tikrai turi kokybės, patys žaidė su kamuoliu. Po gražaus įvarčio Poznanėje šįkart jie vėl pasižymėjo, dar turėjo puikią progą pirmame kėlinyje“, – nenuvertino lietuvių J. van den Bromas.
Vis dėlto jo tiesioginis oponentas pripažįsta, kad skirtingas ekipų kalibras bado akis.
M. Stankevičius „Lech“ pavadino stipriausiu iš visų antro Konferencijų lygos atrankos etapo dalyvių.
„Šia prasme burtai nepasisekė, kita vertus, mums naudinga žaisti su didelėmis komandomis, nes norime iš jų mokytis. Bandėme parodyti, ką galime geriausio, bet skirtumas buvo per didelis“, – konstatavo 42-ejų buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės gynybos ramstis.
Pasimokyti iš bronzinių Lenkijos pirmenybių prizininkų „Kauno Žalgiriui“ būtų pravartu, kadangi M. Stankevičiaus auklėtiniai A lygoje kamuojasi penktoje vietoje, nesuteikiančioje teisės kitą sezoną grįžti į UEFA turnyrus.
Treneris tikina, kad padėtis – vis dar kontroliuojama.
– Kokį planą kurpėte prieš atsakomąsias rungtynes turėdamas dviejų įvarčių deficitą, bet kartu žaisdamas su ryškiu poros favoritu? – Delfi pasiteiravo M. Stankevičiaus
– Nebuvo tikslo aklai bėgti į priekį, nes žinojau, kad jie tikrai mus nubaus vos pradėjus žaisti. Iš tiesų, taip vos ir neįvyko, pavojus kilo berods jau pirmą minutę. O mūsų planas buvo stengtis atsilaikyti ir kontratakuoti pirmame kėlinyje, kad varžovų intensyvumas truputį nusėstų. Vėliau parodėme, kad atkarpomis galime ir sėkmingai spausti varžovus, tik gal kartais rodėme jiems per daug pagarbos, per mažai pasitikėjome savimi.
– Dabar belieka pripažinti varžovo pranašumą, ar vis dėlto galvoje sukasi minčių, kad buvo galima išspausti daugiau?
– Neieškant pasiteisinimų, varžovas buvo tikrai stiprus, stipresnis už mus. Bet, žinoma, galėjome padaryti daugiau. Kaip bebūtų gaila, nesusitvarkome psichologiškai su tokiomis rungtynėmis, ir tai buvo justi pirmame kėlinyje.
Suprantu vaikinus, bet ramybės stygius pasijaučia tokiuose niuansuose kaip, pavyzdžiui, perdavimo kokybė. Kamuolį paduoti komandos draugui reikia taip, kad jis būtų ant vejos, nešokinėtų – taip nuo pirmų minučių žaidė „Lech“. O kai pasijunta nuovargis, skirtumas dar išryškėja.
Deja, kiekvieną savaitgalį nežaidžiame tokio lygio rungtynių – visai kitais greičiais, kitu psichologiniu nusiteikimu. Dėl vaikinų darbo ir ryžto neturiu jokių priekaištų: pabaigoje jie galėjo nukabinti nosis, pasijusti pervargę, bet ir paskutinėmis minutėmis bėgo į priekį mušti įvarčio. Dėl to didžiuojuosi.
O kokybė – ilgamečio triūso rezultatas. Aš pats nebuvau joks fenomenas, viską, ką pasiekiau žaisdamas, man atnešė tik juodas darbas. Žmonės mato gražias archyvines nuotraukas, bet už jų nėra nieko daugiau kaip tik darbas.
– Kaip reagavote į Antono Fase pirmame kėlinyje neišnaudotą auksinę progą išbėgus vienam prieš varžovų vartininką?
– Galimybė buvo akivaizdi, bet dabar nepasakysi, kaip ten reikėjo smūgiuoti. Ir geriausi suklysta – tik rečiau už prastesnius. Geriausios komandos iš pusės progos pelno įvartį, deja, mūsų lygoje kartais iš dešimt progų neišspaudžiama nieko.
– Kaip buvusiam gynėjui, šiandien praleisti įvarčiai jums nepasirodė pernelyg „pigūs“?
– Taip, žiūrėjau pirmo įvarčio vaizdo įrašą – lyg mūsiškiai būtų pagalvoję, kad nieko čia varžovams neišeis. Bet gynėjai visada turi būti savotiški pesimistai – kas žino, gal puolėjas susitvarkys su kamuoliu. Sakyčiau, Poznanėje įvarčiai lygiai taip pat krito po mūsų pačių klaidų. Gali nepatikti trenerio kalbos, gali nepatikti rodomi epizodų įrašai, bet, deja, taip yra.
Reikės vėl iš naujo peržiūrėti, vėl aiškintis, kas ko nepadarė. Dėl to neturiu jokių problemų, nes tikiu šiuo darbu – smulkios detalės gali pakeisti rezultatą. Tikiu, kad skirtumas bus, kad ši komanda gali žengti aukštyn.
– Jūsų komandą palaikė nemažai „Žalgirio“ krepšinio ekipos gerbėjų. Ar krepšinio arenose įprastai girdimos skanduotės užveda vienodai kaip ir futbolo?
– Šiandien patyriau tikro futbolo jausmą, koks apimdavo kitų šalių stadionuose, tarkime, toje pačioje Poznanėje. Matant visą sektorių žalių ir baltų gerbėjų, per nugarą perėjo šiurpulys. Ir kitų žiūrovų atėjo. Aišku, norėtųsi, kad stadionas būtų dar pilnesnis. Net „Lech“ atstovai gyrė, kad turime nuostabų stadioną, tikiuosi, kituose miestuose jų irgi atsiras.
Taip pat komplimentai lenkams dėl to, ką pamatėme tribūnose tiek Poznanėje, tiek dabar. Ten futbolas neabejotinai yra kultūros dalis. Matome, kur mes turime augti.
– Kalbant apie likusią sezono dalį, klubo prezidentas Mantas Kalnietis yra minėjęs, kad realiau išlaikyti vietą Europos turnyruose laimint LFF taurės varžybas. Ką galvojate jūs?
– Taip, šiandien tai realesnė galimybė. Ir dėl paties klubo norėtųsi iškovoti pirmą trofėjų. Bet neatsižadu tikslo ir A lygoje kovoti mažiausiai dėl trečios vietos. Ją dabar užima „Šiauliai“, kurie man asmeniškai atrodo geriausia komanda Lietuvoje. Bet tikiu, kad darydami tai, ką darėme šiandien antrame kėlinyje, galimybių turime.
Liko daug rungtynių, taip pat ir tarpusavio su tiesioginiais konkurentais. Esu maksimalistas, turime augti kiekvienose rungtynėse, nesvarbu, ką jos lemia.
– Tikite, kad komandą likusiai A lygos sezono daliai bus vienodai lengva nuteikti kaip ir pasirodymui europinėje arenoje?
– Tikiu, nematau jokių požymių, kad komanda A lygoje nesistengtų ar panašiai. Duok Dieve, kad visi klubai turėtų tokius žaidėjus, su kokiais dirbu aš.
