Tiesa, šį sezoną A lygoje tik antrą vietą užėmęs Vilniaus „Žalgiris“ sugebėjo finišuoti pergalingai, kai paskutiniame, 36-ajame ture, namuose 1:0 palaužė Alytaus „Dainavą“.
Specialioje ceremonijoje prieš rungtynes veteraną į aikštę iš pradžių palydėjo jaunieji „Žalgirio“ akademijos futbolininkai, o vėliau – „Žalgirio“ ir „Dainavos“ komandos.
Paskutinėse rungtynėse S. Mikoliūnas 13-u numeriu pažymėtais marškinėliais žaidė pirmąsias 12 minučių, o 13-ąją buvo pakeistas. Apskritai šiemet Saulius aikštėje pasirodė tik 7-iuose A lygos mačuose, per kuriuos nepasižymėjo nei įvarčiais, nei rezultatyviais perdavimais.
„Norėjosi, kad viskas įvyktų gražiai ir sklandžiai, kad išeičiau su pergale. Tos ceremonijos jau laukiau ir iš tikrųjų esu labai patenkintas, nes tikrai daug žmonių pasistengė, kad būčiau išlydėtas garbingai“, – „Delfi TV“ laidoje „Sporto baras“ sakė S. Mikoliūnas.
Paklaustas, ko labiausiai pasiilgs, jis išskyrė ne patį futbolą, o veiksmą už aikštės ribų.
„Vienareikšmiškai labiausiai pasiilgsiu rūbinės, į kurią įėjus prasideda juokeliai ir visa kita. Aišku, ir to žaidimo, aistros, adrenalino, kurį tiek metų patyriau“, – teigė Saulius.
Savo ateities planų S. Mikoliūnas konkretizuoti dar nenorėjo.
„Dabar pailsėsiu, o paskui žiūrėsime. Norisi likti futbole. Kalbos kalbomis, o laikas parodys“, – tikino jis.
S. Mikoliūnas itin teigiamai atsiliepė apie dabartinį Lietuvos rinktinės veidą, kuris jam teikia vilčių.
„Matau, kad atsirado labai ryškus komandos braižas. Trenerių štabas gerai susikomunikavęs ir žinantis, kokią nori matyti rinktinę. Tą puikiai parodo ir paskutiniai rezultati, ir žaidimo kokybė. Tikrai džiugina akį. Jaučiasi laisvumas, užtikrintumas, visoje aikštėje kovoja dėl kiekvieno centimetro, spaudžia. Reikia ir toliau šia nata eiti“, – tvirtino jis.
S. Mikoliūnas karjerą pradėjo 2002 m. sostinės „Šviesoje“, trumpai atstovavo Panevėžio „Ekranui“, persikėlė į Vladimiro Romanovo valdytą Kauno FBK, o iš ten – į Edinburgo „Hearts“.
Po ketverių metų Škotijoje (2005-2009) saugas patraukė į Ukrainą (2009-2012 m. Kijevo „Arsenal“, 2012-2014 m. FC „Sevastopol“), iš ten – sezonui į Baltarusiją (2014/15 m. Soligorsko „Šachtior“), o nuo 2016 m. S. Mikoliūnas vilkėjo Vilniaus „Žalgirio“ marškinėlius.
Su sostinės komanda keturis kartus tapo Lietuvos čempionu (2016, 2020, 2021, 2022 m.), 5 kartus – taurės laimėtoju (2015/16, 2016, 2018, 2021, 2022 m.), 4 kartus – Supertaurės laimėtoju (2004, 2016, 2020, 2023 m.).
Per šį laikotarpį komandoje sužaidė 222 rungtynes – 162 šalies čempionate, 32 – taurių turnyruose, 27 – tarptautinėse varžybose.
2020 m. S. Mikoliūnas išrinktas geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku. 2022 m. kartu su „Žalgiriu“ dalyvavo UEFA turnyrų grupių etape, ko anksčiau nėra pavykę nė vienam kitam Lietuvos klubui.
Pirmą kartą į nacionalinę rinktinę S. Mikoliūnas kvietimo sulaukė 2004 metais iš stratego Algimanto Liubinsko. Pernai Baltijos taurės pusfinalis prieš islandus buvo paskutinės (101-osios) futbolininko rungtynės vilkint rinktinės marškinėlius. Per 18 metų nacionalinėje komandoje S. Mikoliūnas yra pelnęs 5 įvarčius.
