aA
Užėjęs į kavinę išgerti puodelio espresso, Mindaugas Nikoličius gali nekrapštyti iš kišenės smulkių monetų. Paprasti kroatai jį ne tik atpažįsta, bet ir pavaišina kava. Pagarba ir pripažinimas atėjo ne iš karto – kai ėmėsi vadovauti HNK „Gorica“ klubui, už 34-erių nidiškio nugaros žmonės traukė pečiais ir murmėjo, kad lietuvis Kroatijos futbole bus kaip eskimas džiunglėse.
Mindaugas Nikoličius bando iškelti "Gorica" klubą į Kroatijos futbolo aukštumas
© DELFI / Domantas Pipas

Žaibiškas progresas

Rūbinė Velika Goricos miesto stadione savaime nukelia į laikus, kai Europos atlasuose būdavo brėžiami Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos kontūrai.

Spartietiški mediniai suolai, drabužių spintelės ir grindų plytelės atrodo taip, tarsi dar mintų Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų pergalės šampaną – būtent čia 1987 metais auksą laimėjo žaliais ir baltais marškinėliais vilkinti komanda, išsiųsta į universiadą kaip SSRS studentų rinktinė.

Specialiai universiadai pastatytame stadione per tris dešimtmečius mažai kas buvo keičiama: puikios būklės yra tik žaliuojanti veja, kokią Lietuvoje būtų sunku surasti net vasaros pradžioje.

Bet tai viename, tai kitame kampe jau kuičiasi statybininkai – atsinaujinimo ir plėtros pranašai.

Nauja permainų banga į tykią Velika Goricą vėl atsirita su žalgirietiškais motyvais.

Stadiono administracinėse patalpose vienas kabinetas praėjusią žiemą atiteko buvusiam ilgamečiui Vilniaus klubo sporto direktoriui M. Nikoličiui.

Nuo to laiko prabėgo tik aštuoni mėnesiai, bet 30 tūkstančių gyventojų turinčio Zagrebo priemiesčio futbolo peizažas persimainė smarkiau nei per ankstesnius aštuonerius metus.

Kuklus antro diviziono klubas pirmą kartą istorijoje iškopė į aukščiausiąją lygą (HNL) ir, nespėjęs nė apšilti kojų, ėmė stumdyti Kroatijos futbolo sunkiasvorius. Ant komandos suolo atsirado pasaulio čempionate dalyvavusių žaidėjų, o svarbių asmenų ložėje – Italijos „Serie A“ ir Turkijos „Super Lig“ ekipų pasiuntinių.

Įdomiausia, kad taip triukšmauja klubas, kurio biudžetas mažesnis nei to paties „Žalgirio“.

Staigi „Gorica“ sėkmė glumina Adrijos pakrantę ne mažiau nei faktas, kad už jos stovi žmogus, atvykęs iš vienintelės dažnam kroatui žinomos valstybės, kurioje futbolas nėra populiariausia sporto šaka.

Rūbinė Velika Goricos miesto stadione
Rūbinė Velika Goricos miesto stadione
© DELFI / Domantas Pipas

Vienetiniai atvejai

Pasaulio vicečempionų šalyje M. Nikoličius nėra nei pirma, nei paskutinė klubo „galva“ iš svetur.

Vasarą Pulos „Istra“ ekipą įsigiję Vitorijos „Alaves“ klubo savininkai iš Ispanijos į svarbiausius postus iškart delegavo savo atstovus, o Splito „Hajduk“ sporto direktoriaus pareigas dar neseniai ėjo portugalas Mario Branco.

Futbolo pasaulyje kur kas didesnė retenybė yra tai, kad užsienio klubo vadžias laiko lietuvis.

Tas pats M. Nikoličius prieš dešimtmetį dirbo Edinburgo „Hearts“ struktūroje, kai Škotijos sostinės klubas dar priklausė buvusiam Lietuvos bankininkui Vladimirui Romanovui.

Tuomet trumpai „širdis“ treniravęs Valdas Ivanauskas šiemet ilgai netvėrė ir Bresto „Dinamo“ (Baltarusija) generalinio vadybininko poste, įtartinų lažybų istorijose ne kartą minėtas Antanas Sakavickas praeityje kontroliavo Rygos „Skonto“ (Latvija).

Kroatijos futbolo visuomenei tokių pavyzdžių buvo gerokai per maža, kad žinia apie naują „Gorica“ vykdantįjį viceprezidentą, kurio funkcijos neapsiriboja vien vadovavimu sportinei veiklai, nebūtų sutikta įtariai.

Vis dėlto per paskutinį pusmetį požiūris keitėsi: dabar žiniasklaidoje lietuvio pavardė ir veidas mirga nuolat.

„Mums jau net baugu darosi. Nuo pat metų pradžios spaudoje nebuvo nė vieno blogo žodžio apie mūsų klubą – vien pagyros ir liaupsės“, – vedžiodamas DELFI žurnalistą po „Gorica“ bazę, juokėsi komandos vadovas Igoris Krličius.

HNK "Gorica" klubo bazė
HNK "Gorica" klubo bazė
© DELFI / Domantas Pipas

Ūsuotas kroatas dabar yra dešinioji M. Nikoličiaus ranka, bet jų pažintis prasidėjo anksčiau nei lietuvis prisijungė prie „Gorica“ vadovybės.

Andro Švrljuga, Luka Peričius, Slavko Blagojevičius – tai žaidėjai iš Kroatijos, kuriems kelią į „Žalgirį“ praeityje padėjo surasti I. Krličius. Tarpininkavo jis ir priešinga kryptimi nusprendus pasukti M. Nikoličiui.

Kelerius metus žvalgęsis Kroatijoje, futbolo vadybininkas su Vilniumi galutinai atsisveikino praėjusį sausį.

Net penkerių metų trukmės sutartį su lietuviu pasirašiusiam „Gorica“ prezidentui Nenadui Črnko dabar reikia sukti galvą, kaip suspėti paskui spartų rezultatų progresą.

„Gorica“ yra vienintelė HNL komanda, kurios arena neturi dirbtinio apšvietimo, todėl namų rungtynes gali žaisti tik iki saulėlydžio.

Bet išimties tvarka aukščiausios lygos licenciją naujokams suteikusi Kroatijos futbolo federacija neturėtų gailėtis savo sprendimo.

Bjaurusis ančiukas virsta gulbe

Prieš pusantros savaitės, kuomet DELFI lankėsi Velika Goricoje, apie 4 tūkst. vietų turinčios miesto stadiono tribūnos buvo pilnutėlės.

Ir ne tik pagrindinė, kurioje renkasi vietos futbolo mėgėjai.

Ant plikų betoninių pakopų priešingoje aikštės pusėje buvo pastatytos papildomos tvoros ir atitvarai, nes į svečius atvyko šalies čempionas Zagrebo „Dinamo“ bei visoje Europoje pagarsėjusi jo gerbėjų grupuotė „Bad Blue Boys“.

Maždaug šimtas „Dinamo“ ultrų nustelbė aktyvaus palaikymo tradicijų neturinčių šeimininkų sirgalius. Tačiau vaizdas aikštėje nebuvo toks vienpusiškas kaip garsinis fonas.

Po keturių dienų Zagrebo ekipa UEFA Europos lygos grupių varžybų starte 4:1 triuškino Stambulo „Fenerbahče“ (Turkija). „Gorica“ pasipriešino stipriau ir nusileido minimaliu skirtumu 0:1, be to, kontratakuodama turėjo ir savų progų.

Kaip įprasta Lietuvos futbolo mėgėjams, M. Nikoličius rungtynes sekė nenustygdamas ant komandos atsarginių suolo.

Kroatijos pirmenybių rungtynės HNK "Gorica" - Zagrebo "Dinamo"
Kroatijos pirmenybių rungtynės HNK "Gorica" - Zagrebo "Dinamo"
© DELFI / Domantas Pipas

Kitiems Kroatijos grandams pirmoji pažintis su HNL debiutantais buvo dar sudėtingesnė. „Gorica“ sezono pradžioje jau įveikė ir „Hajduk“, ir „Osijek“. Maža to, abi pergales pasiekė išvykose.

Bosnio Sergejaus Jakirovičiaus treniruojama komanda per 8 turus surinko 13 taškų ir dalinasi ketvirta pozicija su vicečempione „Rijeka“.

„Gorica“ ekipai tai – tarsi užkariautas Everestas, nes iki šiol ji galynėdavosi tik su Kroatijos futbolo milžinų dubleriais.

Naujas klubas Velika Goricoje buvo įkurtas 2009-aisiais vietoje bankrutavusio „Radnik“, ir nuo to laiko žaidė antrame divizione.

Kai sausį atvyko M. Nikoličius, komanda laikėsi antroje vietoje, bet sugebėjo pakilti aukštyn ir likus vienam turui iki pirmenybių pabaigos užsitikrino titulą.

„Paskutinių rungtynių niekas nebeprisimena, nes visi buvo girti“, – demonstruodamas antros lygos trofėjų klubo būstinėje, nusikvatojo I. Krličius.

"Gorica" iškovota antros Kroatijos lygos nugalėtojų taurė
"Gorica" iškovota antros Kroatijos lygos nugalėtojų taurė
© DELFI / Domantas Pipas

Atmetė milijoninį pasiūlymą

M. Nikoličiaus karjeros Kroatijoje pradžia išveda dar vieną paralelę tarp „Gorica“ ir „Žalgirio“.

2010 metais jis kartu su Vilma Venslovaitiene Vilniaus klubo valdymą perėmė, kuomet šis po finansų krizės murkdėsi antrame divizione. Išimties tvarka priimtas į A lygą, „Žalgiris“ iškart tapo pirmenybių prizininku, o po trejų metų užėmė ir Lietuvos čempionų sostą.

Kroatijoje kelias į viršūnę žymiai statesnis, nes konkurencija – nepalyginamai didesnė.

Bet didesnė ir erdvė manevrams. Kuria lietuvis naudojasi nevengdamas ryžtingų ėjimų: vos per pusmetį jis jau pakeitė trenerį ir pusę komandos.

Iškovojus kelialapį į elito divizioną, į vilnietiškąsias Grigiškes primenantį Kroatijos sostinės priemiestį ėmė plūsti naujokai.

Šiemet komandą papildė 17 futbolininkų, iš kurių 10 – legionieriai. Trys iš pastarųjų yra savo nacionalinių rinktinių žaidėjai.

Kroatijos žiniasklaidą ypač apstulbino „šviežiausia“ naujiena apie 2014 metų pasaulio čempionate rungtyniavusio Godfrey Oboabonos atvykimą. 28-erių gynėjas, sužaidęs 44 mačus Nigerijos nacionalinėje komandoje, transfermarkt.com yra vertinamas 1,8 mln. eurų suma.

Kroatijos dienraščiai dažnai rašo apie "Gorica" klubą ir jo vadovą Mindaugą Nikoličių
Kroatijos dienraščiai dažnai rašo apie "Gorica" klubą ir jo vadovą Mindaugą Nikoličių
© DELFI montažas

Anksčiau jo parašą medžiojo „Dinamo“ ir „Rijeka“, bet afrikiečio kaina tuomet buvo neįkandama. Tuo metu dabartinėje darbovietėje, spaudos duomenimis, G. Oboabona uždirbs ne daugiau 5 tūkst. eurų per mėnesį.

Po tokių pertvarkų bendra „Gorica“ sudėties vertė, transfermarkt.com skaičiavimu, pakilo nuo 4 iki 6,5 mln. eurų.

Palyginimui, „Žalgiris“ įkainojamas 6 milijonais, Marijampolės „Sūduva“ – 7.

Bet pats M. Nikoličius interviu DELFI tikino, kad lietuviško ir kroatiško futbolo realijos – nesulyginamos.

Prisėdęs „Gorica“ stadiono kavinėje, klubo viceprezidentas išsamiai papasakojo apie darbą planetos vicečempionų titulą pelniusioje šalyje, jos vidines peripetijas, rinkos kainas ir futbolo verslo dėsnius, nepaliekančius daug vietos lietuviams.

– Kaip įvertintumėte savo aštuonių mėnesių patirtį Kroatijoje? – DELFI paklausė M. Nikoličiaus

– Manau, kad kol kas viskas sekasi labai neblogai. Nuo pat pradžių jaučiuosi savo rogėse. Labai smagu dirbti futbolo valstybėje, kur yra didžiulis susidomėjimas. Matėme, kokie Kroatija buvo vieninga ir galinga pasaulio čempionate. Tai verčia pasitempti. Esu labai patenkintas ir žaidėjų atsidavimu – dėl jo nėra visiškai jokių problemų, nieko nereikia raginti, stumti. Tarp futbolininkų vyksta natūrali konkurencija – net ne dėl vietos starto sudėtyje, o pirmiausia komandos paraiškoje.

Čia kiekvienas rungtynes supa visiškai kita futbolo aura. Bet kurią pergalę labai sunku iškovoti, ji priklauso absoliučiai nuo kiekvieno žmogaus klube. Kelių mačų nelaimėjome vien dėl to, jog tiek žaidėjams, tiek treneriui pritrūko patirties. Ačiū Dievui, jog iš to mokomės, darome išvadas – vėliau laimėjome triskart iš eilės. Tai – labai įdomi ir naudinga patirtis.

Mindaugas Nikoličius
Mindaugas Nikoličius
© DELFI / Domantas Pipas

– Lietuvoje nėra krepšinio klubo, kuriam vadovautų svetimšalis iš Liuksemburgo ar Portugalijos – kraštų, kuriems tolimas krepšinis. O kaip Kroatijos futbolo pasaulis priėmė atvykėlį iš Lietuvos?

– Absoliučiai teisinga pastaba. Iš pradžių, kai mane tik paskyrė į pareigas ir pristatė, buvo tam tikro skepticizmo aplinkoje ir spaudoje. Žmonės stebėjosi, klausė, ko lietuvis gali juos išmokyti futbole. Manau, per aštuonis mėnesius atsakiau į visus panašius klausimus. Dabar jaučiuosi labai patogiai – ir palaikomas, ir gerbiamas. Visi mato mano duotą impulsą. „Gorica“ dešimt metų nesugebėjo išeiti į aukščiausią lygą, o dabar žaidžia joje, ir neprastai.

Tam tikri struktūriniai pakeitimai klube, žaidėjų selekcija žiemą ir buvo tas postūmis, leidęs laimėti antros lygos pirmenybes. Nors sausį visi dar sakė, kad geriausiu atveju užimsime antrą vietą ir žaisime pereinamąsias rungtynes. Aiškus favoritas buvo „Varaždin“, nes tai – stipriai sukomplektuota komanda, jai vadovauja Kroatijos rinktinės trenerio Zlatko Daličiaus brolis (Miranas Daličius – DELFI). Džiaugiuosi, kad pavyko įrodyti, jog viską lemia tai, kas vyksta aikštėje, lemia žaidėjų pasirinkimas, trenerių darbas. Tiesioginėje dvikovoje mes, galima sakyti, nušlavėme „Varaždin“, laimėjome 4:2. Tos rungtynės niekam nepaliko abejonių, kuri komanda nusipelno pakilti į aukščiausią divizioną.

Kai ten patekome, visi vėl buvo labai atsargūs. Turbūt geriausias įmanomas pasiekimas komandai, turinčiai mažiausią biudžetą, būtų laimėta kova dėl išlikimo. Visi prognozavo, kad „Gorica“ bus devinta arba dešimta. Smagu, kad kol kas pavyksta stebinti žmones. Visi liaupsina ir žavisi mūsų klubu. Aišku, kol kas nieko neįrodėme, laukia labai ilgas kelias. Bet tam tikrą pagarbą užsitarnavome, nes žmonės mato, kad tai nėra atsitiktinė sėkmė, kad turime stiprų kolektyvą, gerus žaidėjus, ambicingą trenerį, kad auga visa organizacija. Džiaugiuosi, jog esu jos dalis ir galiu palikti savo ryškų pėdsaką. Dėl to tik dar labiau kaifuoju nuo savo darbo.

– Prieš dvejus metus jūs pirmiausia galėjote tapti „Šibenik“ ekipos direktoriumi, tačiau gilią istoriją turinčio klubo vadovai samdyti lietuvio nesiryžo. O dabar „Šibenik“ kamuojasi antro diviziono turnyro lentelės viduryje.

– Kroatijos dienraščiai juokiasi, kad Šibenike dabar visi nagus graužia. Jie taip ir liko ten, kur buvę, nepajudėjo į priekį. Nėra paslapties, kad buvo pokalbis su „Šibenik“, buvo galimybė atsidurti ten. Buvo pasiūlymų ir iš kitų šalių. Galėjau dirbti „Ekstraklasa“ (Lenkijos aukščiausioji lyga – DELFI) klube, bet žinojau, kad ten jau po trijų mėnesių gali būti laisvas. Ir ne dėl to, kad kažką padarysi blogai. Tiesiog tai – tokia rinka, kur viskas labai dažnai keičiasi, kur sudėtinga išlikti. Norėjosi didesnio stabilumo, galimybių įgyvendinti pradėtus sumanymus. Kontrakto dydis čia nebuvo lemiamas rodiklis.

„Gorica“ man pasiūlė penkerių metų sutartį su galimybe pratęsti ją tokiam pačiam laikui. Tai parodo milžinišką pasitikėjimą. Aš taip pat dirbu panašiais principais, pavyzdžiui, pasamdžiau trenerį (S. Jakirovičių – DELFI), kuris iki tol turėjo vos vienerių metų patirtį antroje Kroatijos lygoje. Nepaisant to, pasiūliau jam trejų metų sutartį. Žmonės buvo šokiruoti, juk treneriai Kroatijoje keičiasi nežmoniškai dažnai – kai tik koks prastesnis rezultatas, lekia stratego galva. Bet aš jaučiau, kad tai yra žmogus, su kuriuo galiu eiti į karą, todėl norėjau ir jam sukurti stabilumo bei saugumo jausmą.

Sergejus Jakirovičius (kairėje), Mindaugas Nikoličius
Sergejus Jakirovičius (kairėje), Mindaugas Nikoličius
© DELFI / Domantas Pipas

– Kaip Kroatijos futbolininkų vertei ir savivertei atsiliepė jų tautiečių žygis į pasaulio čempionato finalą Maskvoje?

– Tą mėnesį gyventi Kroatijoje buvo kažkas fantastiško. Kiekvieną dieną ažiotažas augo, ir labai stipriai. Panašiai būna Lietuvoje per sėkmingus krepšinio čempionatus. Tik sakyčiau, kad čia daug rimčiau švenčia (juokiasi – DELFI). Po rungtynių visuose miestuose, visose gatvėse vyksta kažkas neišpasakyto. Ko tik čia nebuvo, savotiška karo padėtis: šaudė, sproginėjo – ir taip ištisomis naktimis. Komandos sutikimas grįžus į Zagrebą taip pat parodė milžinišką meilę: gatvėse buvo gal milijonas žmonių. Man tai šiek tiek priminė Baltijos kelią.

Kalbant apie žaidėjų ir klubų vertę, manau, šis titulas turi įtakos. Tiek investicijoms į komandas, tiek žaidėjų perėjimo mokesčių dydžiams. Šiai dienai Kroatijos žaidėjai arba futbolininkai iš Kroatijos čempionato yra labai vertinami, atsiveria didelės galimybės. Šią vasarą perėjimo mokesčių, sumokėtų Kroatijos klubams, bendra suma siekė berods 60 milijonų eurų. Ir taip kroatai buvo paklausi prekė, o pasirodymas planetos pirmenybėse jų įvaizdį dar labiau sustiprino.

Man ypač patinka tai, kad aukštai vertinamas pats Kroatijos čempionatas. Žaidėjai nenori iš jo išvažiuoti kuo jaunesni, kaip dažnai būna Lietuvoje. Futbolininkai geidžia būti čia tol, kol taps iš tiesų konkurencingi, nori čia parodyti ne kažkokį miglotą potencialą, o realų meistriškumą ir brandą. Tuomet jie neprapuola ir stipresniame užsienio klube, be to, jų kaina ir atlyginimas būna visiškai kiti.

– Sakote, kad kroatai rinktinės pergales šventė vieningai, tačiau dar neseniai sirgaliai nuožmiai protestuodavo prieš pilkąjį Kroatijos futbolo kardinolą, buvusį Zagrebo „Dinamo“ klubo vadovą Zdravko Mamičių. Ar šalies futbole jaučiama jo nematoma ranka?

– Ne, kol kas su tuo visiškai nesusidūriau. Pats nesu matęs jo akyse, nebuvo iškilę reikalo apie tai pasikalbėti ir su kitais. Susidariau vaizdą, kad konkuruojame su labai profesionaliai dirbančiais klubais, o kas už ko stovi, man nežinoma, gal dirbu čia per trumpai. Žinau tik tiek, kad Z. Mamičius dabar yra Bosnijoje. O „Dinamo“ puikiai padirbėjo vasarą ir vos nepateko į Čempionų lygos grupių varžybas. Teisėjavimas? Klaidų daro visur, tai – normalu. Dėl teisėjų darbo negaliu pasakyti nė pusės blogo žodžio. Be to, federacija nori įvesti VAR (vaizdo peržiūrų sistemą – DELFI), kuri dar pagerintų teisėjavimo kokybę.

Zdravko Mamičius
Zdravko Mamičius
© Reuters / Scanpix

– Neoficialiai kalbėta, kad dešimtmečio pradžioje į Lietuvą kroatų nusikaltėliai buvo atvežę lagaminus, pilnus grynųjų, kurie panaudoti perkant rungtynes A lygoje. Vienas garsiausių Europoje nuteistų sutartų rungtynių organizatorių Ante Šapina – taip pat kroatas. Ar lažybų problema kamuoja kroatišką futbolą?

– Man net šiek tiek keista, bet būnant čia neteko nieko girdėti apie lažybas. Klausiau, kokia situacija, ar yra tokių problemų, pačiam buvo įdomu. Juk antroje lygoje algos nedidelės, yra klubų, kuriuose atlyginimai smarkiai vėluoja. Bet visi išvien tvirtino, kad per paskutinį dešimtmetį sutartų rungtynių nebuvo. Pastaruoju metu teko matyti keletą keistų mačų Albanijoje, galbūt ten dabar vykdoma tokia veikla.

– Užsiminėte apie algas. „Dinamo“ biudžetas – maždaug 25 mln. eurų. O koks yra „Gorica“ finansinis pajėgumas?

– Mūsų biudžetas – 1,3 mln. eurų. Vidutinė futbolininkų alga „į rankas“ mūsų komandoje siekia apie 2 tūkst. eurų. Žmonės kalba, kad Kroatijos čempionate yra žaidėjų, uždirbančių ir 50 tūkstančių per mėnesį. Ne vienas ir ne du gauna po 20-25 tūkstančius. Kroatijoje yra keturi pirmaujantys klubai, kurie smarkiai stipresni už likusius šešis. Mes turbūt esame paskutiniai, dar keli klubai turi panašius išteklius.

HNK "Gorica" klubo treniruotė
HNK "Gorica" klubo treniruotė
© DELFI / Domantas Pipas

– Vadinasi, atlyginimai jūsų klube pernelyg nesiskiria nuo „Žalgirio“ ar Marijampolės „Sūduvos“?

– Manau, šiai dienai tiek „Žalgiris“, tiek „Sūduva“ moka daugiau. Bet turiu atsižvelgti į savo klubo galimybes. Svarbiausia – sumokėti laiku. Be to, žaidėjai gauna premijas už taškus, maitinimą, butus. Padengiame visas išlaidas, todėl alga lieka žmogaus kišenėje.

– Kainos ir kokybės santykis atvažiavus iš Lietuvos turbūt atrodo neįprastai?

– Jį diktuoja vietinė rinka. Čia žaidėjų yra daug, ir jie geri, talentingi, motyvuoti. Jie žino, kad privalo pasirodyti, pabandyti užsikabinti. Aš visiems sakau – mes nesame konkurencingi finansiškai nei su Lenkija, nei su Rumunija. Negaliu pasiūlyti nieko panašaus, net antros Lenkijos lygos klubai išgali mokėti daugiau. Sudėtinga, bet bandai privilioti žaidėjus, kurių karjeros šiuo metu nėra geroje situacijoje, bet jie yra talentingi. Tokie futbolininkai čia gauna stiprią lygą, kurią stebi visi.

Į Lietuvą geresnį žaidėją įmanoma atvilioti tik finansiniais argumentais. Negalėdavau futbolininkams garantuoti, kad jie išvažiuos į stiprius užsienio klubus – vien galimybės pasirodyti Europos taurių turnyruose neužtenka. Kroatijoje kitaip. Pavyzdžiui, turiu komandoje puolėją iš Lenkijos (Lukaszą Zwolinskį – DELFI), kuris kažkada buvo vadinamas antruoju Robertu Lewandowskiu. Jam galiu pasakyti: Lukaszai, jeigu įmuši 15 įvarčių Kroatijos lygoje, turėsi 80-90 proc. tikimybę žaisti Italijos „Serie A“. Todėl, kad tokie yra faktai. Bet aš to paties negaliu pasakyti viliodamas žaidėją į Lietuvą.

Pavyzdžiui, G. Oboaboną prisikviesti į A lygą būtų labai sudėtinga. Jis keturis sezonus žaidė Turkijos aukščiausioje lygoje, Saudo Arabijoje per metus uždirbo milijoną eurų. Tai – žmogus, kuris renkasi, o ne kurį renkasi. Jo atveju, geriau visai nežaisti nei žaisti Lietuvoje.

Mindaugas Nikoličius, Godfrey Oboabona
Mindaugas Nikoličius, Godfrey Oboabona
© DELFI / Domantas Pipas

– Galėtumėte palyginti Lietuvą ir Kroatiją futbolo verslo perspektyvų aspektu?

– Ne, tai neįmanoma. Neverta apie tai pradėti kalbėti, nes tai – nelyginami dalykai.

– „Gorica“ klube jau esate pardavęs žaidėjų?

– Kadangi pirmą sezoną žaidžiame aukščiausioje lygoje, komandos stengiamės nesilpninti. Buvo pasiūlymų, geriausias siekė 1,7 mln. eurų. Nusprendžiau jį atmesti, nes dar ne laikas, pirma noriu pasiekti gerą sportinį rezultatą. Buvo ir vietinių klubų atstovai atvažiavę, gyvai kalbėjomės dėl jų norimo futbolininko, spaudė mane į kampą (juokiasi – DELFI). Čia labai populiaru stiprinti komandą tuo pačiu susilpninant konkurentą.

– Turite tikslą Kroatijoje pasiekti tokias apyvartas, kokios buvo prekiaujant žaidėjais „Hearts“ klube?

– Tada mes pardavėme Craigą Gordoną už 9 milijonus svarų sterlingų. Tuo metu tai buvo brangiausias vartininkas per visą Didžiosios Britanijos istoriją. Sunku būtų čia padaryti kažką panašaus. Mus vis tiek vertins kaip mažą klubą, nes šalyje yra kur kas didesnių. Bet kodėl nepabandžius nurungti favoritus, reguliariai žaisti Europos taurių turnyruose?

Tuomet klubo statusas būtų visai kitoks, parduoti žaidėjus būtų galima žymiai pelningiau. Neslėpsiu, tai yra vienas iš tikslų. Norėčiau, kad „Gorica“ būtų klubas, galintis parduoti futbolininką už 2-3 milijonus eurų. Tai būtų stipru, po vieno kito tokio perėjimo rinkoje jau būtume žinomi.

– Kokių klubų žvalgai dabar lankosi „Gorica“ stadione?

– Kiekvienose rungtynėse būna nemažai skautų. Buvo iš „Salzburg“ (Austrija), SPAL, „Empoli“ (abu – Italija), kelių Turkijos ir Rusijos klubų. Kai kurie atsiunčia oficialius raštus, o kiti neinformuoja, kad lankysis, todėl nežinau, kas dar mus stebi. Esame įsikūrę labai patogioje vietoje, prie pat oro uosto. Be to, Zagrebe yra penki klubai, visus galima apvažiuoti ir vienu ypu pusę lygos pasižiūrėti.

– Ar prie „Gorica“ klubo sėkmės prisideda paslaptingi investuotojai iš Lietuvos, apie kuriuos Kroatijos žiniasklaida yra ne kartą užsiminusi, bet niekad neįvardijo?

– Kaip ir kalbėjome, galbūt jiems iš pradžių keistai atrodė, kad lietuvis atvažiavo vadovauti kroatų klubui. Todėl ieškojo kitokių paaiškinimų. Tiesiog yra žmonių, kurie siūlo įvairius projektus, galimybę pasiskolinti pinigų, bendradarbiauti. Čia nėra paslapties, bet aš nesu įpareigotas už juos kalbėti.

Mindaugas Nikoličius
Mindaugas Nikoličius
© DELFI / Domantas Pipas

– Ar „Gorica“ dabar turi sąsajų su „Žalgiriu“?

– Ne, absoliučiai. Kai palikau Vilnių, pasakiau „Žalgirio“ vadovei V. Venslovaitienei, kad tokių sąsajų nenoriu, neplanuoju jokių žaidėjų perėjimų tarp klubų. Aišku, jų gali pasitaikyti, bet tikrai ne masiškai. Natūralu, kad nuolat žvalgau kelias Kroatijos lygas, aplinkines šalis, galiu „Žalgiriui“ rekomenduoti žaidėjų. Pavyzdžiui, neseniai pasiūliau vieną kroatą puolėją, bet jis – visiškai nesusijęs su „Gorica“. Lygiai taip pat ir geram lietuviui norėčiau suteikti progą žaisti Kroatijoje.

– Iš A lygoje matytų veidų jūsų komandoje yra tik liepą įsigytas buvęs „Trakų“ puolėjas iš Armėnijos Davidas Aršakianas. Konkrečių planų dėl Lietuvos futbolininkų neturite?

– Šiuo metu lietuvių nėra tarp tikslinių klubo taikinių. Deja, Lietuva negali labai daug pasiūlyti, neturime daug jaunų, perspektyvių žaidėjų. Žinoma, tuos, kurie yra, seku, stebiu, niekam neuždarau durų.

– Sakote, kad sunku rasti tinkamų lietuvių, bet Karolis Laukžemis šiuo metu žaistų jūsų konkurentų „Istra“ klube, jei ne sunki kelio raiščių trauma.

– Sunku pasakyti, ar tikrai žaistų. Visų pirma, jie turi labai daug futbolininkų. Ten konkurencija yra milžiniška. Karoliui sugrįžus po traumos bus labai sudėtinga išsikovoti vietą. Bandyti, aišku, reikia. Karolis turi gerų savybių, jis užsispyręs, ir tai gali padėti.

Karolis Laukžemis
Karolis Laukžemis
© Saulius Čirba

– Žinia, kad vos po keturių sezono mėnesių „Žalgiris“ atleido praėjusį rudenį jūsų pakviestą trenerį Aurelijų Skarbalių, buvo netikėta?

– Pakankamai netikėta. Rezultatai buvo, sakykime, vingiuoti. Bet negaliu vertinti nei A. Skarbaliaus, nei jį pakeitusio Valdo Urbono darbo. Labai sunku komentuoti, kai nesi viduje, nematai komandos kiekvieną dieną, nežinai, kas vyksta.

– Jei „Sūduva“ laimėtų čempionų titulą antrus metus iš eilės, finansiškai ir sportine prasme visiškai perimtų iniciatyvą iš „Žalgirio“?

– Na, iš principo labai gerai, kad yra dar viena adekvati, lygiavertė komanda. Kai du žaidėjai varžosi tarpusavyje, visiems žymiai įdomiau. Praėjusiais metais labiau mes čempionatą pralošėme nei jie laimėjo. Tai yra akivaizdu. Šiemet „Sūduva“ įrodo, kad sėkmė nebuvo atsitiktinė. Trenerio Vladimiro Čeburino ranka jaučiama ne tik aikštėje, bet ir logiškai pasirenkant žaidėjus, pagarbos taip pat nusipelno klubo prezidentas Vidmantas Murauskas. Lietuvos klubui dvejus metus iš eilės žaisti dėl patekimo į Europos lygą – didelis pasiekimas.

Atitinkamai „Žalgiriui“ reikėjo laiko įsivažiuoti su nauju treneriu ir naujais žaidėjais. Manau, dabartinė situacija gera ir vieniems, ir kitiems, tarpusavio rungtynės tampa vis įdomesnės ir įdomesnės. Lietuvoje tikrai užtenka erdvės dviem komandoms, o gal ir daugiau.

Mindaugas Nikoličius
Mindaugas Nikoličius
© DELFI / Domantas Pipas

– Ar pats esate pasiryžęs Kroatijos futbolui atiduoti penkerius savo gyvenimo metus ir Velika Goricoje išbūti iki sutarties pabaigos?

– Negali žinoti, galbūt „Sūduva“ pakvies ir dirbsiu Marijampolėje (juokiasi – DELFI). Aišku, juokauju. Rimtai kalbant, futbole mus maitina rezultatas, kurio suplanuoti negali. Taip, aš norėčiau čia dirbti visus tuos metus, man tai labai įdomu. Kiekvienos rungtynės Kroatijoje man, bent jau kol kas, reiškia didžiulę įtampą ir kaifą. Dirbti futbolo šalyje – milžiniškas malonumas, kuris veda į priekį. Džiaugiuosi, kad šiuo metu nenuviliu žmonių.

Ateidamas čia pasakiau, kad mano tikslas – nuvesti „Gorica“ į Europos taurių turnyrus. Antros lygos komandai, niekada nežaidusiai aukščiausiame divizione, tai atrodė kaip nuskristi į kosmosą. Bet aš tikiu šiuo tikslu. Jeigu jį įgyvendinsiu, galbūt pajausiu, kad laikas vėl judėti į priekį. Neabejoju, kad tokiu atveju turėčiau ir labai gerų pasiūlymų. Bet nereikia bėgti už akių. Galbūt nieko panašaus nebus ir teks žengti žingsnį atgal.

Visada norėjau anksčiau ar vėliau išbandyti jėgas užsienyje, pasižiūrėti, ar galiu ten dirbti. Tai yra mano asmeninis iššūkis. Lietuva? Nežinome, koks bus jos futbolas po penkerių metų, kokie stadionai ir panašiai. Bet faktas, kad dirbdamas Škotijoje ar Kroatijoje matai visiškai kitokią savo veiklos prasmę. Matai, kad rezultatas svarbus ne tik tau pačiam ir aplinkiniams, kad visi tuo kvėpuoja.

Paminėsiu vieną keistą nutikimą. Praėjusią savaitę važiavau susitikti su vienu žaidėju, kurį viliojau į klubą. Kelionė buvo ilga, teko sustoti trijose kavinėse. Ir visur mane nemokamai pavaišino kava, nes atpažino iš laikraščių, televizijos. Man buvo šokas, nauja patirtis. Įsivaizduoju, kad Lietuvoje taip yra krepšinio atstovams. Tai – normalu, juk mūsų krepšinis puikus, vertinamas visame pasaulyje. Aš noriu parodyti pavyzdį, kad lietuviui lygiai taip pat įmanoma kažko pasiekti ir futbole.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Žalgiris“ iškovojo sunkią pergalę A lygoje prieš „Jonavą“ (2)

Trečiadienį Vilniaus LFF stadione sužaistos atidėtos Lietuvos futbolo A lygos 21-ojo turo...

Pirmą kartą nuo 1979 metų moterims Irane leista stadione stebėti futbolą (1)

Irano moterys pirmą kartą po 1979 metų islamo revoliucijos buvo įleistos į stadiono tribūnas...

Po permainų LFF Kesminas smogė iš peties: lavonas jau pradėjo dvokti (161)

Vienas garsiausių Lietuvos sporto komentatorių, futbolo apžvalgininkas Nerijus Kesminas tiesiai...

Jaunimo rinktinės strategas didžiuojasi auklėtinių žaidimu: galime įmušti daugiau įvarčių (3)

Lietuvos jaunimo (U-21) futbolo rinktinės treneris Caritas Falchas po pergalingai užbaigto Europos...

Sunku patikėti, bet Vokietija švenčia geriausią pralaimėjimą šiais metais Lowas abejoja 11 m baudiniu (13)

„Gaila, tai buvo geriausias pralaimėjimas šiais metais“, – tokiomis antraštėmis Vokietijos...

Top naujienos

Svarbiausios NATO pratybos nuo Šaltojo karo laikų: scenarijus – lyg iš įtempto siužeto trilerio (50)

Desantinės operacijos metu užpuolama NATO valstybė, o 5-ąjį Šiaurės Atlanto sutarties...

Siurprizas dirbantiesiems savarankiškai: mokesčiai didės (26)

Vyriausybės pateiktame „ Sodros “ biudžeto projekte – paslėptas siurprizas. Kartu su juo...

Infliacija rusus stumia į neviltį (27)

Rusijos vartotojus slegia niūrios nuotaikos, nes infliacija vis labiau pakerta jų perkamąją galią.

Kol Nigelas Westas kovoja teismuose, aiškėja Sandros Grafininos dukros likimas: mažylė jau nebe globos namuose

Šiuo metu nežinomybėje po buvusios mylimosios dingimo gyvenantis britas Nigelas Jeremy Macaulay...

Patenkintas Jasikevičius „gražuolių“ matyti „Žalgiryje“ nenori: turime iš naujo tapti žvėrimis specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo (12)

Kauno „Žalgiris“ pademonstravo įspūdingą žaidimą puolime bei atidarė pergalių sąskaitą...

Sostinės pakraštyje – garsių prekių ženklų išparduotuvė, apie kurią nenorėtumėte niekam prasitarti (163)

Pasakoti ar nepasakoti – štai kur klausimas, kai kalba nukrypsta apie neseniai duris pravėrusias...

Orai: anticiklono įtaka Lietuvoje menks (1)

Ruduo mūsų norų nepaiso, teks susitaikyti, jog ketvirtadienis – paskutinė spalio diena, kai...

Mistinė vieta, apie kurią žino retas vilnietis: užsieniečiai čia plūsta tūkstančiais (81)

Retas vilnietis žino apie namą, stovintį Antakalnio V. Grybo gatvės Vaikų namų teritorijoje,...

Pribloškiantis Sabonio sezono startas: istorinis dvigubas dublis, žvėriškas dėjimas ir puiki pergalė (3)

Fantastišku pasirodymu reguliarųjį NBA sezoną pradėjo Domantas Sabonis ir Indianos...

Šaro rimbas padėjo: „Žalgiris“ Stambule parodė tikrąjį savo veidą (243)

Kauno „Žalgiris“ trečiadienio vakarą Stambulo „Sinan Erdem Dome“ arenoje ieškojo pirmos...