Knyga "Didžiosios komandos kapitonas" skirta V.Chomičiui

Knygą su tokiu pavadinimu pardavinėjo Jekaterinburgo Sporto rūmuose per finalinius Rusijos krepšinio taurės susitikimus. Ir skirta ji buvusiam Kauno "Žalgirio", Lietuvos bei SSRS rinktinių žaidėjui Valdemarui Chomičiui, kuris dabar dirba Rusijoje, Permės "Ural Great" vyriausiojo trenerio, garsaus rusų krepšininko, Sergėjaus Belovo asistentu.

Valdemarai, mane truputį nustebino knygos "Didžiosios komandos kapitonas" pavadinimas. Aš atsimenu "Žalgirio" sudėtį. Didžiųjų ketvertas - Sabonis, Kurtinaitis, Jovaiša ir Jūs bei keturi "darbiniai arkliukai" - Brazys, Visockas, Krapikas, Čivilis. Sutikite, CSKA buvo kur kas didingesnis.

Jei pažiūrėsime į bet kurį CSKA žaidėją - Volkovą, Tkačenką, Belosteną, Miglinieką, Tichonenką, apskritai visus - tai buvo pasaulinio lygio krepšininkai. Su jais varžytis galėjo nebent mūsų ketvertas, visi kiti buvo tiesiog geri žaidėjai. Tačiau mūsų tauta nedidelė, ji nenorėjo su niekuo kariauti, tik pareikšt i apie save krepšinio pagalba, kurį visi žaidžia ir myli.

Be to, jūs iš pavadinimo "Didžiosios komandos kapitonas" blogai supratote, kad kalbama ne apie SSRS rinktinę. Sutikite, ji iš tiesų buvo didinga.

Supratimai "rusiškas charakteris", "rusiška dvasia" seniai tapo žinomais visame pasaulyje. Ar yra lietuviškas charakteris ir kuo jis pasireiškia?

Kiekviena tauta turi savo charakterį, kuris formuojasi iš tradicijų, papročių. Pas mus jis formavosi dėka to, kad nuolat gyvenome kieno nors engiami. Su kažkuo teko kariauti, su kažkuo sugyventi, dėl to mūsų būdas nėra labai linksmas. Pavyzdžiui tai, kaip mes gyvenome per pastaruosius 50 metų, aš manau, buvo nenormalu, nors kažkam tai patiko. Dabar po truputį mes pradedame šypsotis, tampame linksmesni.

Jūsų tauta nedidelė, o sirgalių turite labai daug. Aš turiu omenyje žymiąsias CSKA - "Žalgiris" kovas, kai už maskviečius sirgo tik jų gerbėjai, o visi likusieji - už jus.

Greičiausiai taip ir buvo. Turbūt dėl to, kad CSKA surinkdavo geriausius šalies žaidėjus, o mes prieš juos kovodovome vieno miesto komanda. Net ne Respublikos. Ir žmonės simpatizvo tam užsidegimui su kuriuo mes žaisdavome. Mes niekada nepasiduodavome. Pralaimėdami 20 taškų, stengėmės ištempti rungtynes, kovodavome. Buvo toks mačas su CSKA Maskvoje, kai mes pralošinėjome 20 taškų, tačiau perlaužėme rungtynių eigą, iki šiol atsimenu šio susitikimo detales. Aš nebežaidžiu, tačiau mane ir dabar atpažįsta gatvėse, žmonės atsimena.

O kodėl jūs žaidėte tik vieno miesto pastangomis? "Statyboje" buvo didysis Marčiulionis, neblogas Vainauskas.

...O pati komanda atstovavo Respublikos sostinei. Tai viską paaiškina. Kiekviena sostinė turi savo ambicijas, ir jie darė viską, kad nepaleistų savo lyderių. Marčiulionis gimė Kaune, tačiau jis buvo jaunas ir netiko "Žalgirio" sudėčiai. Jis tapo "Statybos" lyderiu, mes kvietėme jį sugrįžti. Siūlėme dviejų kamba rių butą. "Statyba" davė trijų kambarių. Su "Statyba" buvo nuolatinė priešprieša, ir pergalės prieš ją nebuvo lengvesnės nei prieš CSKA.
Tai kaip galima buvo sujungti dvi komandas, kuriose niekas nenorėjo nusileisti? Mes kartu pasirodėme Spartakiadose, vėliau Olimpiadoje, nors iš esmės tai buvo nedaug pastiprintas "Žalgiris".

Paskutinis klausimas dėl "žaliojo miško" - juk taip verčiasi komandos pavadinimas. Kodėl būtent jis buvo vienintelis, laimėjęs Europos taures po Sąjungos žlugimo?

Aš pataisysiu, "Žalioji giria". Nereikia pamiršti, kad Lietuva tapo Europos čempione dar prieškario laikais. Krepšinis įaugęs į mūsų kraują. Šiuo metu Kaune yra aštuonios krepšinio mokyklos, mano, Sabonio, Kurtinaičio... Kiekvienoje po 300-400 vaikų. Tai ir duoda rezultatus.

Sabonį turbūt galima pavadinti žymiausiu Lietuvos krepšininku. "Lietuviško krepšinio tėvu" turbūt galima pavadinti Pavilonį...

Ne, ne. Buvo Butautas, Stonkus, Petkevičius. Po to atėjo Modesto Paulausko laikas. Jis pokario laikais vėl pritraukė susidomėjimą krepšiniu.

Valdemarai, aš atsiprašau, tiesiog supainiojau pavardes. O kas lietuviškame krepšinyje esate Jūs?

Net nežinau. Kas liečia mane, visada buvo tokia situacija, kad turėjau nuolat kovoti. Aš į krepšinį atėjau vėlai, būdamas 15-kos metų, ir nuolat turėjau įrodinėti savo reikšmę. Pradėjau vidurio puolėju ir pamažu leidausi iki ketvirtojo, trečiojo numerio, o į rinktinę atėjau kaip įžaidėjas. Patys spręskite, kas aš lietuviškame krepšinyje. Gal daugiadarbis?

Jūsų manymu, kas šiuo metu gali stoti į "Žalgirio" vietą nuolatinėje priešpriešoje su CSKA?

"Ural-Great", "Unics", prie jų vis artėja "Chimki". Manau kad po kurio laiko bus 5-6 stiprios komandos Rusijos Superlygoje.

O kaip Jūs žiūrite į tai, kad Rusijos čempionatą gali laimėti užsienietis? Tiesą sakant, Jūs, R.Endrijaiti s mums vis tiek išliekate savi, todėl jūsų pergalės nežeidžia.

Krepšinis - biznis, kur išleidžiami dideli pinigai ir nelieka vietos kalboms - savas, svetimas.

O Jums ne per ankšta antrojo trenerio kėdėje?

Su Belovu neankšta. Mes su juo randame bendrą kalbą, viską sprendžiame kartu, todėl nelaikau savęs užspaustu. Mes turbūt vienintelė pora, kuri dirba kartu, tiesiog Belovui tenka daugiau atsakomybės.

Norėčiau sužinoti Jūsų nuomonę apie Kazanės "Unics" komandą.

"Unics" dabar žaidžia CSKA lygyje, o mes vasarą komandos sudėtį pakeitėme 90 procentų. Parinkome žaidėjus su perspektyva trims metams. Be to, mums šiuo metu trūksta kelių žaidėjų. Tačiau kovosime ir lengvai nepasiduosime.

Jūsų prognozės dėl būsimo Europos čempionato.

O ne. Šito aš daryti nemėgstu. Labiau patinka dirbti.

Paskutinis klausimas. Žiūriu į Jūsų 20-ies metų senumo nuot rauką ir nematau didelio skirtumo su dabartiniu Chomičiumi.

O aš sportuoju kaip ir anksčiau. Gal mažiau bėgioju, tačiau krepšiniui ir štangai skiriu tiek pat dėmesio.

Tai reiškia, kad į Jus iki šiol kreipiasi kaip į Chomą, nes išliekate komandoje partneriu?

Ne visi. Išliko žaidėjų, kurie mane užtiko krepšinio aikštelėje, jiems aš Choma. Kitiems - Valdis.