Albufeiroje nūtupę lietuviai ketvirtadienio vakarą netoli esančiame „Algarve“ stadione stos į pirmąją iš dviejų išlikimo UEFA Tautų lygos C divizione akistatų su Gibraltaro (FIFA-201) futbolininkais.
Tam, kad prisijungtų prie nacionalinės komandos, G. Paulauskui teko keliauti beveik parą: per Ukrainą – į Moldovą, iš jos – į Lenkiją, tuomet – į Lietuvą ir tik tada – į Portugaliją.
„Tragiška“, – vienu žodžiu atsakė 24-erių vilnietis, dar prieš įsijungiant žurnalistų diktofonams ir kameroms paklaustas, kokia buvo jo kelionė.
Kijevo srities pietvakariuose, maždaug 80 km nuo Kijevo, įsikūrusio Kovalivkos „Kolos“ klube legionieriaus duoną trečią mėnesį kremtantis Gytis pripažįsta, kad sulaukęs šio pasiūlymo kurį laiką dvejojo, ar tai – tikrai geras ir saugus variantas. Tačiau po kelių konsultacijų visgi nutarė pasukti savo karjeros kursą iš Albanijos į Ukrainą.
Toks G. Paulausko priimtas sprendimas nesužavėjo jo artimųjų.
„Būna, kad žmonės stebisi, kaip mes ten futbolą apskritai žaidžiame, juk karas vyksta. Kaip čia taip įmanoma? Bet kai atvažiuoji, viską kiek kitaip pamatai. Aišku, nesiūlau važiuoti ir žiūrėti, kaip ten žmonės gyvena – vis tiek kažkokios rizikos yra“, – sakė puolėjas.
Nors komandos viduje karo temos stengiasi kiek įmanoma neliesti, po skaudžių įvykių vis tiek nuo jos niekur nepabėga. Prieš pat išvyką į rinktinę Gytį ir jo komandos draugus sukrėtė tragedija Odesoje, kur okupantai įvykdė dar vieną žiaurų karo nusikaltimą – paleido raketą į pirmosios atakos vietą, kurioje jau dirbo gelbėtojai ir gydytojai.
„Gelbėtojai įvykio vietoje bando kažką išgelbėti, o ten pat antrą kartą atskrenda raketa. Čia man yra nesuprantami dalykai ir man tikrai yra pikta, kad šiais laikais dar tokie dalykai vyksta ir kad niekas to nestabdo“, – kalbėjo G. Paulauskas.
