Specialistui iš Pakruojo atvykus į Kroatiją komanda rikiavosi šeštoje čempionato pozicijoje ir ypač strigo puolime. Per penkias vasario akistatas „Gorica“ nė karto nepasiuntė kamuolio į varžovų vartus.
Kovą pirmenybės buvo sustabdytos dėl koronaviruso pandemijos, o birželį jas atnaujinus, „Gorica“ atakas kaustę ledai pamažu pajudėjo.
Pas pastaruosius penkis turus V. Dambrausko auklėtiniai dukart įveikė aukščiau turnyro lentelėje besirikiuojančius klubus ir lygiosiomis sužaidė su favorite Zagrebo „Dinamo“.
Anot trenerio, tai byloja apie pakitusį ekipos požiūrį, kuris dabar remiasi drąsa ir pasitikėjimu.
Iki sezono pabaigos Kroatijoje liko du turai, ir nuo šešto laiptelio „Gorica“ nebepajudės nei aukštyn, nei žemyn. Bet darbų Kroatijoje 43-ejų specialistas dar turi.
Interviu Delfi V. Dambrauskas pasidalino savo įžvalgomis apie futbolą Kroatijoje, „Gorica“ ateities siekius bei atgijusias didžiąsias Europos lygas.
– Kaip vertinate permainas „Gorica“ žaidime nuo to laiko, kai treniruojate komandą?
– Negaliu pasakyti, kad „Gorica“ rezultatai yra labai geri. Man prisijungus prie komandos, turnyro lentelėje ekipa buvo šeštoje vietoje – šeštoje ji yra ir šiuo metu. Verta paminėti, kad iki karantino paskelbimo spėjome sužaisti vos trejas rungtynes – tuomet čempionatas buvo sustabdytas, daugiau nei mėnesį nevyko treniruotės. Tik balandžio viduryje pradėjome sportuoti mažomis grupėmis.
Aš, kaip treneris, norėjau truputį pakeisti komandos žaidimo stilių, mentalitetą. Tai darant svarbiausia suprasti, kokius žaidėjus turi, kas juos motyvuoja ir kokie yra jų tikslai. Karantino laikotarpis padėjo tai padaryti. Žaidėjai supranta mano reikalavimus, nori demonstruoti gerą žaidimą. Į kiekvieną akistatą, nesvarbu, su kuo bežaistume, einame laimėti. Manau, kad turime gerą komandą ir puikias galimybes kitą sezoną siekti tikslų, kurių „Gorica“ dar nebuvo pasiekusi.
– Ar pajutote žaidimo lygio skirtumą iš Latvijos čempionato atvykę į Kroatiją?
– Kroatijos lyga labai konkurencinga – nesvarbu, kokios komandos žaidžia, niekada nežinai, kas laimės. Nieko naujo nepasakysiu teigdamas, kad čempionato lygis Kroatijoje yra kur kas aukštesnis. Kaip bebūtų, Kroatija yra pasaulio vicečempionė – didžioji dalis kroatų žaidžia geriausiuose pasaulio klubuose, o futbolas čia yra pagrindinė sporto šaka. Taip pat Kroatijoje daug jaunų talentų, kurie tik kelia lygos konkurencingumą.
– Kokius pagrindinius skirtumus išskirtumėte?
– Kroatijos čempionate priešininkai nesuteikia daug erdvės veikti, taigi, sprendimai privalo būti priimami greičiau. Tiksliau, techniniai veiksmai turi būti atliekami nepriekaištingai – labai svarbus taktinis pasiruošimas ir tarpusavio supratimas, nes laiko galvoti nėra. Sprendimai turi būti priimami automatiškai.
– Pastaruoju metu „Gorica“ ne sykį įkando aukščiau besirikiuojančioms ekipoms. Kokios sėkmės priežastys?
– Manyčiau, kad ne tik Kroatijoje, bet ir visame pasaulyje žaidžiant su stipriausiomis ekipomis žaidėjų motyvuoti nereikia. Visi supranta, jog sėkmingas pasirodymas tokiose rungtynėse yra vertinamas kitaip. Kroatijoje akistatos su pirmoje ketverto komandomis yra plačiai nušviečiamos, tiek prieš rungtynes, tiek po jų žaidėjai gauna daug žiniasklaidos dėmesio.
Šioms rungtynėms buvome pasiruošę labai gerai, pavyko išpildyti taktinius sumanymus – žaidėme futbolą, orientuotą į puolimą, stengėmės įmušti įvartį, o ne vien apginti savuosius vartus. Laimėti padėjo komandos drąsa, pasitikėjimas savo jėgomis bei noras iškovoti pergalę.
– P. Golubickas pirmosiose atnaujinto Kroatijos čempionato rungtynėse patyrė skaudžią traumą – lūžo žandikaulis. Kokią įtaką klubo saugų grandžiai turėjo ši netektis?
– Kiekvieno žaidėjo praradimas mums yra labai skaudus ir atsiliepia galutiniam rezultatui. Po karantino praradome du labai svarbius žaidėjus, vienas iš jų buvo Paulius. Suprantame, kad traumos yra futbolo dalis, jų visiškai išvengti neįmanoma. Paulius įrodė, kad yra talentingas žaidėjas ir geba deramai atstovauti „Gorica“ klubui.
Šį sezoną Pauliaus aikštėje jau neišvysime – dar keturias savaites jis turi treniruotis be kontakto, o sezonas baigiasi liepos 25-ąją. Taigi, laukiame Pauliaus grįžtančio į aikštę prieš naujojo sezono pradžią.
– Ar jaučiasi futbolo lygio smukimas po koronaviruso?
– Tik atsinaujinus čempionatui, buvo sunku. Situaciją palyginčiau su pasiruošimu vasarą, kai rengiesi treniruočių stovyklose, bet prasidėjus oficialioms rungtynėms supranti, kad vis dar reikia laiko „įsivažiuoti“. Po kelių rungtynių komandos „pagavo“ ritmą, į stadionus pamažu grįžta žiūrovai, todėl didelio skirtumo nebematau. Kroatijoje žmonės gyvena įprastu ritmu, o karantinas – tik žmonių prisiminimuose.
– Kaip vertinate be žiūrovų tribūnose sugrįžusį pagrindinių Europos lygų futbolą? Ar pats jį žiūrite?
– Manau, kiekvienas žmogus, dirbantis futbole, privalo domėtis, kas vyksta kitose šalyse. Aš – ne išimtis. Be abejo, žiūriu, seku ir domiuosi, tačiau didžiąją dalį mano dėmesio užima Kroatijos lyga.
Futbolas be žiūrovų nėra tas futbolas, kurį esame įpratę matyti. Manau, ir žaidėjams rodyti geriausią savo žaidimą be žiūrovų yra sunkiau. Kaip bebūtų, labai tikiuosi, kad artimiausiu metu žiūrovai galės sugrįžti į stadionus, nes futbolas be žiūrovų yra nevisavertis.
