Sausio 6-ąją Lietuvą palikęs Paulius Golubickas spėjo jau debiutuoti Kroatijos aukščiausioje lygoje ir lauks savojo šanso sekmadienį – jo atstovaujamos HNK „Gorica“ ir Zagrebo „Dinamo“ – rungtynėse.
Dar prieš metus niekam nežinomas jaunuolis bandė įsitvirtinti Marijampolės „Sūduvos“ pagrindinėje komandoje, o 2020-ųjų pradžioje prakaitą liejo aukščiausios lygos HNK „Gorica“ komandos treniruotėse, o praėjusią savaitę nulinėmis lygiosiomis pasibaigusiose rungtynėse su „Osijek“ spėjo debiutuoti savo naujoje ekipoje.
20-mečio jaunuolio karjeros kreivė per paskutinius metus sparčiai šovė į viršų. Alytaus „Dainavos“ futbolo akademijai priklausantis Lietuvos futbolo perlas praėjusiame sezone įsitvirtino Marijampolės „Sūduvoje“, debiutavo Lietuvos rinktinėje bei po sezono sulaukė ne vieno pasiūlymo.
P. Golubickas pasidalino mintimis apie sprendimą keltis į Kroatiją ir pirmuosius įspūdžius naujoje šalyje.
– Kokie pirmieji įspūdžiai Kroatijoje? Kas nustebino per pirmą mėnesį?, – paklausėme P. Golubicko.
– Pats miestelis primena Marijampolę, nedidelis, kažkokios veiklos nedaug, bet šalia Zagrebas. Iš arčiau su juo susipažinti dar neteko, bet buvau nuvykęs apsipirkti.
Treniruotėse – kitas lygis, viskas vyksta greičiau, mažiau laiko galvojimui, manau, tai pagrindinis dalykas, nes kuo daugiau laiko turi galvojimui, sprendimų priėmimui, tuo didesnė klaidos tikimybė.
Pasiruošimo etape žaidėme nemažai rungtynių, smagu, kad jose turėjau pakankamai progų.
– Ar tikėjotės iškart debiutuoti kone pirmose savo rungtynėse?
– Visada tikiuosi išeiti į aikštę. Manau, tą keitimą diktavo rungtynių situacija. Jei tuo metu komanda būtų pirmavusi, nemanau, kad mane treneris leistų į aikštę, juk aš labiau atakuojantis žaidėjas, būtų gal stiprinama gynyba.
Žinoma, smagu, kad treneris išleido į aikštę, visada džiaugiuosi galėdamas pagelbėti komandai. Manau , pasiruošimo metu nusipelniau to debiuto.
– Ką strategas Sergejus Jakirovičius akcentavo jums žengiant į aikštę, kokie buvo nurodymai?
– Komandos tikslas buvo nepralaimėti, nepraleisti įvarčio, kad progų turėsime, tą žinojome, jų sukūrėme. Aišku, apmaudu, kad nepavyko jų realizuoti.
Varžovai gerai kontroliavo kamuolį, žaidėme prieš gerą komandą, ne veltui ji yra šiek tiek aukščiau už mus. Pirmame kėlinyje vyravo lygus žaidimas, antrame labiau žaidėme kontratakomis.
Pats žaidžiau „po puolėju“, mano užduotis buvo stengtis palaikyti kamuolį ir pabandyti kurti atakas.
Pati atmosfera stadione – jauki, nors ultrų ne per daugiausiai, bet sirgaliai, jų palaikymas girdisi po sėkmingų epizodų. Kažkiek primena Marijampolės arenos auditoriją.
– Kokie trenerio lūkesčiai iš jūsų, kokio indėlio tikisi strategas?
– Konkretaus, ilgesnio tokio pokalbio nebuvo, bet per treniruotes nuolat sulaukiu pastabų, patarimų, ką, kaip galima geriau sužaisti, pasako, ką nori matyti mano žaidime.
Savaime suprantama, kad iš manęs, kaip atakuojančio žaidėjo, tikisi perdavimų, įvarčių. Mano tokia pozicija, kurioje turiu prisidėti prie rezultato, kad komanda laimėtų.
– Kokie esminiai skirtumai lyginant Vladimiro Čeburino ir „Gorica“ treniruotes?
– V. Čeburino treniruotėse netrūko tokio statiškumo, standartinių situacijų pratybos ir panašiai. Čia, Kroatijoje aš geriau jaučiuosi, daugiau darbo su kamuoliu, pasižaidimai mažuose, didesniuose plotuose ir panašiai.
– Planuose – kroatų kalbos pamokos?
– Kol kas specialiai nesimokau, bet pagrindinius futbolo terminus žinau. Juk aikštėje komandos draugai dažniausiai bendrauja kroatiškai.
Stengsiuosi aikštėje kroatiškai kalbėti su komandos draugais, nes manau, tai geriau tiek man, tiek jiems, kai joje brangios ir sekundės dalys.
– Turėjote ne vieną galimybę, kur toliau tęsti karjerą, galėjote likti ir Marijampolėje, kas lėmė jūsų sprendimą keltis į Kroatiją?
– Esu jaunas, norisi judėti į priekį ir pabandyti užsikabinti. Kol yra laiko ir galimybių, reikia išbandyti save užsienyje, o į Lietuvą grįžti spėsiu visada. Kroatijos čempionatas – viena iš Top-15 lygų pasaulyje.
Be to, pati „Gorica“ išties domėjosi ir norėjo mane matyti pas save. Buvo klubo atstovai atvykę į Lietuvą, stebėjo mano treniruotes. Tiek pats klubas, tiek Kroatijos lyga yra palanki jauniems žaidėjams. Daug futbolininkų iš čia keliasi dar toliau į aukštesnes lygas.
Tai vienas motyvų, kurie lėmė mano sprendimą.
– „Gorica“ klubo viceprezidentas – Mindaugas Nikoličius, ko gero, dažnai susitinkate, yra su kuo pakalbėti gimtąja kalba.
– Jį matau beveik kiekvienoje treniruotėje, bet plačiau pasikalbėti dar neteko. Leidžia pačiam apsiprasti, mato, kad man visai neblogai sekasi, tad kažkokio jo didesnio indėlio mano integracijai kaip ir nereikia.
– Kurioje vietoje apsistojote, pačiame miestelyje, kažkur arčiau treniruočių bazės, arčiau stadiono?
– Klubo išnuomotame bute, miestelio centrinėje dalyje, netoli parduotuvės, kavinės, kur galima pavalgyti. Gal kiek stadionas toliau, bet dabar gavau dviratį, į treniruotes keliausiu su juo.
Vėliau gal reikės ir mašinos, bus galimybė nuvažiuoti kažkur toliau, pavyzdžiui, į Zagrebą ar prie jūros, kai bus kokia laisva diena.
– Į Zagrebą – kelionė sekmadienį, akistata su čempionato lydere „Dinamo“.
– Visi žinome, koks tai klubas, atskirai jo pristatyti nereikia. Visą savaitę ruošėmės šiam mačui, norėsime nustebinti ir tikimės palankaus rezultato, viliuosi, kad aikštę mūsų komanda paliks ne tuščiomis.
– Ar yra laiko sekti „Sūduvos“ naujienas?
– Taip, bendrauju su buvusiais komandos draugais, kiek daugiau su Giedriumi Matulevičiumi, su Mihretu Topčagičiumi. Seku „Sūduvos“ rezultatus, žinau, kad dabar komanda Kipre, žaidė su „Ufa“ savaitės pradžioje. Įdomu, kokią taktinę schemą taikys naujasis treneris.
Bus įdomu stebėti A lygos rezultatus.
