Gavo antrą progą
Kai Vilniuje sezono uždarymo iškilmėse šaudė konfeti geriausių šalies futbolininkų garbei, už tūkstančio kilometrų G. Arlauskis sėdėdamas ant atsarginių suolo sekė savo komandos draugų pasirodymą aikštėje.
Tokioje pačioje padėtyje telšiškis praleido visą savo karjeros etapą Kazanės „Rubin“ (Rusija) klube, taip ir neišlindęs iš Sergejaus Ryžikovo, kurio pamaina turėjo tapti, šešėlio.
Bet dabar jam nebereikia nuogąstauti dėl savo statuso komandoje: Rumunijos taurės rungtynėse su „Craiova“ klubu Bukarešto „Steaua“ ekipos treneris Constantinas Galca vartų gynybą patikėjo 19-mečiui Valentinui Cojocaru tik dėl to, kad norėjo išbandyti mažiau rungtyniaujančius futbolininkus.
Rumunijos pirmenybėse čempionų ir dabartinių turnyro lentelės lyderių vartininkas iš Lietuvos sužaidė 14 rungtynių, per kurias praleido 8 įvarčius. Lapkričio pabaigoje G. Arlauskis buvo pripažintas geriausiu Rumunijoje žaidžiančiu vartų sargu, nors į „Steaua“ persikėlė tik praėjusią vasarą.
Ketvirtadienį buvęs „Šiaulių“ atstovas sulaukė dar vienos širdį glostančios naujienos: geriausiu jį išrinko ir tėvynainiai. Tik čia konkuruoti teko nebe vien su vartininkais, bet ir visų kitų pozicijų žaidėjais.
„Niekuomet nebuvau susimąstęs, kad galiu laimėti šį prizą. Asmeninių apdovanojimų aš ir nesivaikau, apie rinkimus daug negalvojau. Aišku, buvau maloniai nustebęs“, – DELFI teigė G. Arlauskis.
Rumunija vartininkui – sėkminga šalis. Būtent čia jis 2008-aisiais pradėjo legionieriaus karjerą ir su per dešimtmečius nusistovėjusią hierarchiją supurčiusiais išsišokėliais iš Urzičenio „Unirea“ klubo nužygiavo iki pat UEFA Čempionų lygos grupių etapo.
192 cm ūgio futbolininko reakcija ir drąsūs šuoliai padarė įspūdį ne vienam žvalgui, bet G. Arlauskis tuomet pasuko į akligatvį, patikėjęs kalbomis, kad „Rubin“ ruošiasi atsisveikinti su S. Ryžikovu.
Dabar lietuvis – labiau patyręs tiek aikštėje, tiek už jos ribų, ir jaučiasi kur kas užtikrinčiau nei prieš ketverius metus. Į vartininkų aukso amžių įkopęs žaidėjas netrukus atsidurs dar vienoje karjeros kryžkelėje – šįkart G. Arlauskis neabejoja pasirinksiąs teisingai.
Sutartį gali pasirašyti jau žiemą
Geriausio 2014 metų Lietuvos futbolininko pavardė jau kurį laiką šmėžuoja Italijos spaudos puslapiuose.
Apie šios šalies klubų susidomėjimą „Steaua“ vartų sargu prabilo jo agentas Leonidas Istrati. Žiniasklaidos akys pirmiausia nukrypo į „Fiorentina“ stovyklą: „violetinius“ vasarą gali palikti šiame sezone puikią formą demonstruojantis vartininkas iš Brazilijos Neto, o G. Arlauskis regimas kaip jo įpėdinis.
Tokias kalbas kursto ir nesena patirtis: prieš šį sezoną į Florenciją persikėlė buvęs „Steaua“ vartininkas Ciprianas Tatarusanu, su kuriuo lietuviui tektų konkuruoti dėl vietos aikštėje.
Tik G. Arlauskį tituluočiausias Rumunijos klubas pasiryžęs išlaikyti bet kokia kaina.
Pats futbolininkas DELFI prisipažino jau teiravęsis „Steaua“ vadovų apie galimybę pakeisti komandą per sausio perėjimų langą. Bet pastarieji nieko nenorėjo girdėti apie tai, numodami ranka net į išpirką, kurią už 1,7 mln. eurų rinkoje vertinamą žaidėją tektų suploti jo užsimaniusiai komandai.
„Sausį išvažiuoti būtų sunku, nes „Steaua“ klubas griežtai atsisako mane paleisti iki vasaros. Be to, jie dar tikisi, kad pavyks įkalbėti mane pratęsti sutartį. Galbūt iš tiesų būtų teisingiausia sužaisti sezoną iki pabaigos, tuo labiau, kad yra puiki galimybė laimėti čempionų titulą. O tada matysime, į kur viskas pakryps“, – svarstė G. Arlauskis.
Vis dėlto realiausia, kad jis dar šią žiemą žinos, kur tęs savo karjerą. Lietuvio sutartis su Rumunijos sostinės ekipa galios iki birželio, o kuomet iki termino pabaigos lieka mažiau nei pusmetis, taisyklės leidžia sukirsti rankomis su nauju klubu dėl kito sezono. Be to, toks scenarijus leistų „Fiorentina“ prisivilioti G. Arlauskį be perėjimo mokesčio.
„Greičiausiai taip ir įvyks“, – neslėpė vartininkas.
Tiesa, komandos, į kurią galėtų persikelti, pavadinimo pats žaidėjas nemini ir apie dėmesį rodančius klubus kalba daugiskaita. Konkretesnių žinių apie G. Arlauskio ateitį veikiausiai teks palaukti, nes jis paprašė savo agentų ir „Steaua“ atstovų kol kas padaryti pauzę derybose, kad galėtų susikoncentruoti į šiais metais likusias rungtynes.
„Turiu kelis konkrečius pasiūlymus, bet dabar būtų nenormalu rimtai juos svarstyti. Niekas nenori įnešti sumaišties į komandą kurstydamas kalbas, kad ją paliks. Reikia palaukti ramesnio periodo gruodį ar sausio pradžioje, o tada bus galima atnaujinti diskusijas. Dabar tuo užsiima mano agentai: jie man pasako, kokios komandos reiškia susidomėjimą, kokios galėtų būti sąlygos, o daugiau į tuos reikalus nelendu“, – aiškino G. Arlauskis.
Žiniasklaidoje Lietuvos futbolininkas taip pat siejamas su tarp „Serie A“ pirmenybių lyderių žengiančia „Roma“, bet Amžinojo miesto klubas yra nusitaikęs ir į jau minėtą „Fiorentina“ vartininką Neto.
Ragina sekti savo pavyzdžiu
Geriausiu Lietuvos futbolininku vartininką šalies futbolo mėgėjai, specialistai ir žurnalistai išrinko trečią kartą per pastaruosius ketverius metus. 2011 ir 2012 metais šis apdovanojimas atiteko Žydrūnui Karčemarskui, kurį iš Lietuvos rinktinės starto sudėties pernai išstūmė G. Arlauskis.
Pastarasis pripažįsta: tokia tendencija byloja ne tik apie gerai funkcionuojančią Lietuvos vartininkų rengimo mokyklą.
Šiemet kone vienintelis realus varžovas G. Arlauskiui geriausių rinkimuose buvo saugas Arvydas Novikovas, atstovaujantis Aujės „Erzgebirge“ klubui iš antros Vokietijos „Bundeslygos“.
Lietuvos futbolą smaugia kūrybingų aikštės žaidėjų stygius?
„Visi puikiai žino, kad mūsų lygis nėra pats aukščiausias. Galbūt vartininkui lengviau pasirodyti, nes žaisdami su galingesniais varžovais mes daugiau ginamės. Aišku, visiems būtų maloniau geriausiu matyti įvarčius mušantį ir komandą paskui save tempiantį puolėją. Ir Lietuvos futbolui nuo to būtų tik naudingiau. Bet šiai dienai turime tai, ką turime“, – konstatavo G. Arlauskis.
Jis nesiėmė spėlioti, kas iš jaunimo ateityje galėtų stoti į tokių žaidėjų kaip Tomas Danilevičius ar Edgaras Jankauskas vietą. Bet jaunajai kartai G. Arlauskis gali pateikti ne tik patarimą, bet ir gyvą pavyzdį.
„Kiekvienas iš mūsų turi suprasti, kad privalo tobulėti asmeniškai, turi žaisti savo klube ir į kiekvieną rinktinės stovyklą atvažiuoti žengęs bent žingsnelį į priekį. Jeigu mes visi taip nusiteiksime, spausime iš savęs maksimumą, tuomet ir rinktinė eis į priekį. O jei stovėsime vietoje, nesiseks ir jai.
Aš nemanau, kad kad kas nors prieš metus būtų pasakęs, jog Arlauskis bus geriausias Lietuvos futbolininkas. Visi jau mane nurašinėjo, sakė: viskas, su juo baigta, po Rusijos ant Arlauskio galima kryžių dėti. Aš pats negalėjau pagalvoti, kad man taip seksis, kad gausiu kažkokius asmeninius apdovanojimus, kad žmonės įvertins. Nemaniau, kad viskas gali įvykti taip greitai. Bet nenuleidau rankų, tikėjau savimi, nenorėjau nuvilti savo šeimos, kuri taip pat manimi tiki. Sukandus dantis, žemaitiškai užsispyrus, man pavyko. Aišku, ir aplinkybės šįkart buvo palankios. Bet reikia daryti absoliučiai viską, kas nuo tavęs priklauso“, – mokė G. Arlauskis.
Prisijunk prie tūkstančių sporto mėgėjų bendruomenės – tapk DELFI Sporto draugu „Facebook“, sužinok šviežiausias naujienas iš sporto arenų, dalinkis įžvalgomis ir komentarais!
