Ant Lietuvos rinktinės atsarginių suolo jis neturi tokio technikos virtuozo kaip Dennisas Bergkampas.
Pasirodo, buvęs ilgametis Olandijos nacionalinės ekipos ir Londono „Arsenal“ (Anglija) klubo puolėjas, dėl paniškos skrydžių baimės sirgalių pramintas „neskrajojančiu olandu“, yra mėgstamiausias E. Jankausko futbolininkas.
41-erių treneriui tenka kliautis tokiais žaidėjais kaip Deivydas Matulevičius ar Deimantas Petravičius, kurie, kartu su rinktinės lyderiais, virto E. Jankausko rankose minkomu moliu.
Pirmas lipdinys išėjo pakenčiamas – trečiadienį draugiškose rungtynėse išvykoje lietuviai nebuvo užmėtyti kepurėmis Europos čempionato finaliniame etape žaisiančių rumunų ir pralaimėjo 0:1.
Atsakydamas į DELFI skaitytojų klausimus, E. Jankauskas teigė savo komanda nenusivylęs ir prisipažino po pirmo kėlinio net nežinojęs, kurį žaidėją pakeisti.
Bet šeštadienį Maskvoje laukia veikiausiai dar sunkesnis išbandymas – kontrolinis susitikimas su Rusija.
– Kokie pirmieji įspūdžiai po rungtynių Rumunijoje ir ko tikitės iš komandos?
– Pirmi įspūdžiai geri. Rungtynės Rumunijoje buvo pozityvios. Nemaniau, kad žaidėjai gali taip aukotis, taip vykdyti mano nurodymus. Aš niekada nebuvau geras „pralaimėtojas“, tačiau šitas pralaimėjimas nebuvo toks skausmingas, kadangi mačiau daug gerų dalykų, gerų momentų, gerų epizodų – buvo ramybė, kamuolio kontrolė, kai ieškodavome galimybių išeiti į ataką per kraštus. Buvo keli momentai, kai iki to trūko visai nedaug. Galbūt tąsyk perdavimas ir nebuvo tikslus, tačiau kitą dieną jis bus tikslesnis. Mes tikrai galime kurti.
– Kuris žaidėjas Rumunijoje pasirodė geriausiai?
– Sunku išskirti vieną žaidėją. Po pirmo kėlinio man buvo sunku nuspręsti, ką keisti. Dažnai žaidėjų kūno kalba tai padiktuoja, tačiau šį kartą buvo sunkiau. Su asistentais kalbėjome, bet niekaip negalėjome rasti kažkokio išskirtinai pavargusio žmogaus. Tai reiškia, kad mes visi laikomės kartu, mes vieningi. Ta vienybė mane įkvėpė ir aš buvau labai patenkintas pirmu kėliniu.
– Ar galima tikėtis, kad rinktinė ims žaisti labiau atakuojantį futbolą ir pradės mušti įvarčius?
– Mes tikrai stengiamės pulti. Artimiausiu metu mums bus sunku žaisti pirmu numeriu, būti komanda, kuri kontroliuoja kamuolį 60-70 minučių. Bet mes privalome būti optimistais, nors ir negalime atitrūkti nuo realybės. Mes žinome, su kuo žaidžiame, turime pasirinkti žaidimo planą pagal savo galimybes, sudėti visų žaidėjų geriausias savybes ir jas išnaudoti.
– Kaip vertinate rusus?
– Tai labai stipri rinktinė, kuri niekuo nenusileidžia Rumunijos komandai. Žaidėjai turi didelę tarptautinę patirtį, žaidžia lyderiaujančiuose Rusijos klubuose, jiems tai yra vienas iš paskutinių testų prieš Europos čempionatą. Mes irgi turime žaidėjų, kurie norės pasirodyti. Mačas parodys, ar mes sugebėjome atsigauti po paskutinių rungtynių su Rumunija, ar žaidėjai sugebės išlaikyti tokį patį tempą.
– Ar mačui žaidėjai ruošiasi ramiai, ar neišvysime jų kur nors vakare Maskvoje?
– Ne, naktinėje Maskvoje jų tikrai neišvysite. Bet aš nemanau, kad reikia sekti žaidėjus laisvu metu. Jeigu žaidėjas atsidurtų šiandien naktiniame klube Maskvoje, jo niekas nesektų. Bet tai būtų įrodymas, kad jis nėra vertas būti komandoje. Mes norime turėti reikalų tik su profesionalais. Jeigu reikia dėl žmogaus nerimauti, reiškia jis nelabai vertas būti komandos dalimi.
– Kodėl į rinktinę kviečiamas įvarčių nemušantis Deivydas Matulevičius?
– Lietuva neturi daug žaidėjų, kurie muštų įvarčius klubuose, išskyrus Luką Spalvį. Taip, D. Matulevičius seniai nemušė, bet mes turime parodyti pasitikėjimą. Galbūt dabar jam mūsų pagalba ir yra labiausiai reikalinga. Mes turime juo tikėti, jis turi daug potencialo, pats dega noru nutraukti nesėkmingą seriją. Ir man svarbiau, ką žaidėjas daro aikštėje, ką daro dėl komandos. Būna momentų, kai tu neįmuši įvarčių. Tai gali būti 6 ar 7 rungtynės, tačiau tuo metu tu stengiesi kitaip. Prisidedi prie kitų veiksmų, atiduodi perdavimus, blokuoji varžovus. Aišku, visi sprendžia pagal įvarčių statistiką, tačiau mes negalime spręsti vien pagal tai.
– Ar Deimantas Petravičius yra vertas vietos rinktinėje, gal geriau kviesti vyresnius?
– Jis parodė, kad yra vertas būti rinktinėje. Jis turi labai daug gerų savybių. Prie tos jėgos pridėjus mąstymą... Jam dar tik 20 metų. Jis labai jaunas, tačiau tiek jėgos, toks greitis... Mes tokius žaidėjus turime branginti ir saugoti. Ir rungtynėse su Rumunija jis parodė, kad gali žaisti.
– Įtraukėte į sudėtį Edviną Girdvainį.Ar naujų veidų bus daugiau?
– Taip. Mes neturime bijoti duoti galimybės žaidėjams pasirodyti. Edvinas sužaidė puikiai, jo disciplina paliko gerą įspūdį.
– A lygoje pagal įvarčius ir perdavimus pirmauja Nerijus Valskis. Kokį įspūdį apskritai palieka A lygos žaidėjai?
– Mes stebime visus. Aš šiemet mačiau visus A lygos turus, daugiau nei kada nors anksčiau. Paskutiniame ture Nerijus įmušė du įvarčius, žaidė gerai, netgi turėjau mintį, kad ir jis būtų vertas čia būti su mumis. Norėčiau, kad nepatekę į sąrašą žaidėjai žinotų, kad turi galimybių jame būti, tačiau tai turi įrodyti ne viename ture, o visuose.
– Ar stebite užsienyje žaidžiančius lietuvius – Darvydą Šerną, Markusą Palionį?
– Žinau, kur yra Darvydas: jis tik pradėjo savo karjerą Turkijoje, kol kas dar neįsivažiavo. Tikiu, kad jis dar turi parako padėti ir komandai, ir rinktinei. Kodėl gi ne? Palionio pavardė taip pat girdėta.
– Kiek šių dienų futbolo trenerio darbe įtakos turi statistiniai duomenys, ar tai turėjo įtakos komplektuojant rinktinės sudėtį?
– Taip, tai svarbu. Svarbūs skaičai, procentai, pralaimėjimų ir pergalių statistika. Tačiau yra ir gyvas žmogus, kurį tu matai – kaip jis elgiasi aikštėje, ką daro. Galutiniame etape mes atsižvelgiame į viską, viską sudedame į vieną vietą ir turime priimti teisingą sprendimą.
– Ar įsivaizduojate Lietuvos rinktinę, žaidžiančią su penkiais puolėjais?
– Kai komanda atakuoja, kartais aikštėje būna ir penki puolėjai. Buvo epizodų, kai mes Rumunijoje
taip pat atakavome su penkiais puolėjais. Kai saugas atakuoja, jis tampa puolėju. Noriu pasakyti, kad visos šios pozicijos tėra sąlyginis dalykas.
– Kokie jūsų lūkesčiai atrankoje į pasaulio čempionatą?
– Kad mano tikslas yra keli taškai, taip sakyti nenorėčiau, tai nebūtų teisinga. Aš žinau, ko reikalauju iš žaidėjų, jie žino mano reikalavimus. Ir kai jie tai supras, rezultatas ateis pats. Manau, svarbu procesas, o ne galutinis rezultatas, kiek taškų surinksime. Nemėgstu skaičiuoti taškų, o ypač varžybose, kurios prasidės rugsėjį.
– Kaip manote, kada Lietuva pateks į pasaulio čempionatą?
– Pateksime mes ten tada, kai būsime verti. Ten patenka tie, kurie būna verti.
– Ar jaučiate, kad Lietuvos rinktinei kažko trūksta?
– Visada kažko trūksta, visada kažko mes siekiame. Jeigu kalbėsime apie žaidėjus, mums visada trūksta traumuotų futbolininkų, kurie mums negali padėti. Stebime visus, šiuo metu komandoje yra žmonės, kurie jai gali padėti geriausiai.
– Kaip pats jaučiatės tapęs rinktinės treneriu?
– Tai yra atsakomybė. Ši pozicija mane įpareigoja būti lyderiu, turiu būti pavyzdys savo žaidėjams, noriu, kad jie gerbtų mano įsipareigojimus jiems. Žaidėjai turi gerbti trenerį, o tą pagarbą treneris turi įgauti. Aš negaliu jos įgyti per prievartą. Aš negaliu sakyti: gerbk mane, nes aš treneris. Pagarbą reikia užsitarnauti savo elgesiu.
– Kuris treneris jums padarė didžiausią įtaką?
– Visi treneriai kažką man davė, kažką iš kiekvieno atsimenu. Netgi negatyvi patirtis buvo reikalinga. Ji irgi paliko pėdsaką, kad galbūt taip elgtis nereikia. Aš esu dėkingas visiems.
– Kas jums pačiam profesionalo karjeros metais buvo sunkiausia?
– Sunkiausia būnant puolėju būna tuomet, kai keletą rungtynių iš eilės negali įmušti įvarčių, nerandi vartų, nejauti palaikymo. Šalyse, kur futbolas yra svarbus, atsiranda pašalinių trukdymų iš žiniasklaidos, kažkas šaiposi ir panašiai. Tada nežinai, ar reikia slėptis, ar ką kita daryti. Stengiesi, o kamuolys nelekia į vartus. Tačiau puolėjai tuo ir turi pasižymėti: tu negali nuleisti galvos. Reikia trenerių, kitų žmonių palaikymo.
– Ar turite mėgstamiausią futbolininką?
– Vieną išrinkti labai sunku ir neetiška. Bet jeigu pridėtumei prie galvos šautuvą ir priverstumei rinktis, tai būtų Dennisas Bergkampas.
