2004 metais Ispanijos futbolo rinktinė Lietuvoje žaidė pasaulio čempionato atrankos rungtynes.
Į Vilnių ispanai tuomet atsivežė tokių kamuolio burtininkų kaip Raulis, Fernando Torresas, Jose Antonio Reyesas ar Xavi. Bet labiau nei jie būtų pravertusi pora guminių botų.
„Visa ta kelionė buvo ypatinga“, – šeštadienį prisiminė M. Salgado.
47-erių sulaukęs buvęs futbolininkas dabar jau nugriautame „Žalgirio“ stadione 2004-aisiais sužaidė visas rungtynes.
Ispanijos rinktinės marškinėlius jis vilkėjo aštuonerius metus ir atstovavo jai 53 kartus, vis dėlto didžiausių pergalių pasiekė per dešimtmetį, kai gynė Madrido „Real“ ekipos garbę.
Kartu su Karališkuoju klubu M. Salgado 2000-aisiais ir 2002-aisiais laimėjo UEFA Čempionų lygą, keturis kartus triumfavo nacionalinėse pirmenybėse.
Perkeltine prasme M. Salgado su „Real“ net susisaistė giminystės ryšiais – vedė tuomečio klubo prezidento Lorenzo Sanzo dukterį Malulą.
Bet ir futbolo žvaigždės gyvenimas – ne visada rožėmis klotas. Ypač kai reikia spalio viduryje keliauti į Lietuvą.
Ruduo tuomet buvo ne toks auksinis kaip dabar. Bet ispanų problemos prasidėjo dar net neįkvėpus gryno lietuviško oro.
Atskridus į Vilniaus oro uostą komandą užklupo pirmas nervų patikrinimas – kone pusantros valandos reikėjo laukti savo bagažo. Ispanijos žiniasklaidoje tuomet mirgėjo žinutės, jog oro uosto darbuotojams kilo sunkumų bandant sutalpinti didelius ispanų krepšius ant bagažo konvejerio juostos.
Svečiai liko nepietavę, nes dėl dirbtinio apšvietimo stokos turėjo paskubėti į treniruotę, kol saulė dar nenusileido.
O kai atvyko į tuometę „Žalgirio“ bazę sostinės Antakalnio mikrorajone, įpykęs treneris Luisas Aragonesas liepė net nekelti kojos iš autobuso.
Pirėnų pusiasalio laikraščiuose tuomet nuaidėjo garsioji frazė apie „bulvių lauką“ bei jame telkšančios purvynės nuotraukos.
Surūdiję vartai, suplyšę tinklai, duobės ir vejoje augančios ramunėlės – sąlygas ispanai apibūdino kaip „laukines“. Vietoje pratybų su kamuoliu jie tik lengvai prasimankštino viešbutyje.
„Atskridome pavėlavę, atšaukėme treniruotę – pasiruošimas toms rungtynėms buvo toli nuo įprasto. Puikiai pamenu, kokia siaubinga buvo mums pasiūlyta aikštė. Buvome tikrai nuliūdę dėl to, ką ten pamatėme, ypač mūsų treneris“, – pasakojo M. Salgado.
Ispanijos futbolo federacijos atstovai skundėsi kolegomis iš Lietuvos, jog šie nesutiko pakoreguoti treniruočių grafiko. Nors tiesiai šviesiai niekas neįvardino, ispanai neslėpė turintys įtarimų, jog jų vargai Vilniuje galėjo būti neatsitiktiniai.
Galiausiai atėjo atšiaurus rungtynių vakaras – spaudė šaltukas, numušęs termometro stulpelį žemiau nulio.
Dirva „Žalgirio“ stadione buvo sušalusi į kietus gurvuolius, bet aikštė atrodė žalia – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėta, jog prieš rungtynes ji buvo specialiai nudažyta. Tą įsidėmėjo ir M. Salgado.
„Buvo labai sunkus vakaras“, – atsiduso dešiniojo krašto gynėjas.
Tokiomis sąlygomis favoritams buvo sunku užlipti lietuviams „ant galvos“ – geriausią progą jie turėjo jau ištiksėjus pagrindiniam rungtynių laikui, kai vartininkas Žydrūnas Karčemarskas pirmiausia atrėmė Xavi baudos smūgį, o po to gelbėjo ir nuo pakartotinio Raulio mėginimo.
Bet prieš tai išgąstį išgyveno svečiai, kadangi Edgaras Česnauskis apėjo vartus palikusį Ikerą Casillasą – jo spirtą kamuolį atmušė gynėjas Carlesas Puyolis.
Po nulinėmis lygiosiomis pasibaigusio mačo treneris L. Aragonesas pareiškė, jog jo auklėtiniai buvo „akivaizdžiai verti pergalės“. Dar prieš rungtynes jis buvo sakęs, jog, atsižvelgiant į sąlygas, džiaugsis ir išvengęs pralaimėjimo.
O lietuviams pelnytas taškas kainavo „Žalgirio“ stadioną. FIFA netrukus uždraudė jame rengti tarptautinius mačus – dėl nepriimtinos aikštės kokybės ir antisanitarinių sąlygų.
Prieglobsčiu nuo nuolatinės gėdos ir pašaipų dėl varganų sąlygų Lietuvos rinktinei nuo praėjusių metų tapo renovuotas S. Dariaus ir S. Girėno stadionas, kuriame šeštadienį Lietuvos ir FIFA legendų komandos išsiskyrė taikiai 2:2.
„Varžovai pirmoje mačo dalyje savo sudėtyje turėjo iš pažiūros tikrai jaunų vaikinų, ypač 10-as numeris (Darvydas Šernas – Delfi) – palyginus su mumis, jis atrodo tikras jaunuolis.
Mes iš pradžių buvome išsidėstę pernelyg plačiai, o kai pradėjome žaisti kompaktiškiau, sekėsi žymiai geriau. Manau, lygiosios – teisingas rezultatas“, – parodomąsias rungtynes, kuriomis paminėtas Lietuvos įstojimo į FIFA šimtmetis, komentavo M. Salgado.
Jis šeštadienį kamuoliu dalinosi su tautiečiu C. Puyoliu ir virtine kitų pasaulio čempionų ar Čempionų lygos laimėtojų: nuo italo Fabio Cannavaro iki argentiniečio Estebano Cambiasso.
Veteranas, po futbolininko karjeros pabaigos Egipte bei Kipre išbandęs save ir trenerio, ir klubo vadovo pareigose, teigė, jog labiausiai jam trūksta varžymosi su geriausiais iš geriausių.
„Pasiilgstu rūbinės, bendravimo su komandos draugais – to man tikrai trūksta. Taip pat ir kasdienės rutinos, kai atsibusdavai ryte žinodamas, jog laukia treniruotė. Na, o labiausiai ilgiuosi varžymosi vienas su kitu, kuris man labai patikdavo. Ypač – svarbių rungtynių, tokių kaip El Clasico, Čempionų lygos akistatos, pasaulio ar Europos čempionatai.
Tos dienos jau niekada nebegrįš. Gali dalyvauti kaip treneris, sporto direktorius, bet juk svarbiausi veikėjai visada yra tie, kurie būna aikštėje. Tik pats žaisdamas futbolą jautiesi iš tiesų svarbus“, – atviravo M. Salgado.
Ispanas taip pat buvo paprašytas įvardinti šiuo metu geriausią planetos futbolininką – jis mato tris lygiaverčius pasirinkimus.
„Kylianas Mbappe, Erlingas Haalandas ir Viniciusas Junioras. Jie – žingsniu priekyje kitų. Aišku, tik laiko klausimas, kada iškils kitų asmenybių“, – sakė M. Salgado.
Primename, kad sekmadienį, nuo 17.30 val., šventinį futbolo savaitgalį Kaune vainikuos LFF taurės finalas tarp „Šiaulių“ ir Vilniaus rajono „Transinvest“.
