Laidoje – iš Dakaro lenktynių Jungtiniuose Arabų Emyratuose sugrįžę lenktynininkas Benediktas Vanagas, pasiekęs geriausią rezultatą tarp Lietuvos ekipažų, taip pat – Vaidotas Žala, tapęs sensacija ir laimėjęs pirmąjį Dakaro etapą, ir jo šturmanas Saulius Jurgelėnas.
– Vaidotai, pirmajame etape tapote sensacija. Pirmą dieną finišavę net patys iš pradžių nepatikėjote, kad esate pirmi. Kaip pavyko tai padaryti? Čia labiau atsitiktinumas, kad visi ratai buvo sveiki, ar vis dėlto galvojote, kad tai – įmanoma?
V. Žala: Tikrai negalvojome, ir mums buvo visiškas siurprizas. Sukrito sėkmės korta, nes tuo metu, kai net lyderiai turėjo po vieną ar kelis pamuštus ratus, mes kažkaip pravažiavome tvarkingai, nepaklydome, nors tikrai buvo klaidžių vietų, kai kurie lyderiai irgi klydo, ir galų gale taip nutiko, kad pačioje greičio ruožo pabaigoje išsiveržėme į priekį. Tiesiog pasisekė, kai sužinojome atvažiavę į finišą, nepatikėjome iki pat vakaro. Bėda tik ta, kad to sėkmės kredito užteko tik vienai dienai, o likusiai Dakaro daliai teko kažkaip „skolintis".
– Sauliau, kuo ta diena ypatinga? Starto eilė nepriklauso nuo ankstesnių rezultatų. Tai kažkaip prisideda prie tos dienos sėkmės?
S. Jurgelėnas: Šiek tiek priklauso nuo buvusių rezultatų, nuo bendro reitingo. Tiesiog pasirinkome tokį saugų tempą, nusiteikėme važiuodami šiek tiek labiau susipažinti su automobiliu. Vaidas greitose atkarpose „mynė" neblogai, valdydamas automobilį. Pavojingose vietose ar akmenynuose mes tikrai pasisaugojome pirmą dieną, palyginus su visomis kitomis. Važiavome atsipalaidavę, kažkiek jautėme lenktynių pulsą. Aplenkėme Vasiljevą, besikeičiantį ratą, po kiek laiko jis aplenkė mus. Bet matome, kad važiuoja agresyviai, dar tarpusavyje tai aptariame. Toliau vėl matome jį, besikeičiantį ratą. Tad jautėme, kad taip agresyviai nereikia važiuoti, reikia važiuoti greitai, bet prisisaugant.
– Greitas automobilis?
V. Žala: Greitas. [Anksčiau] turėjome tokį automobilį, kuris technologiškai buvo 2012 m., o čia turime poros senumo metų technologiją. Dabar viskas sparčiai juda į priekį, dauguma „Mini" turi vienos turbinos variklį su didesniu restriktoriumi, bet vis tiek tai yra technologija, kuri yra pakankamai šviežia. Valdymas, pakabos darbas, balansas sukuria tokį žvėrišką skirtumą, kad tik išvažiavęs į pirmą greičio ruožą supranti. Nes per testus dar gerai nesupranti, koks tai aparatas. O kai išvažiuoji į pirmą greičio ruožą, ir važiuoji 300-400 km, tau pučia kondicionierius, matai padangų slėgį ir gali centimetrais matuotis tarp tų akmenų... Atsimenu, dar pirmam greičio ruože važiuoju ir sakau Sauliui „Na ir mašina, na ir geras daiktas".
– Kalbant apie V. Žalos ir S. Jurgelėno ekipažą, jų pagrindinė naujiena yra greitesnis, geresnis automobilis. Benediktai, jūs turėjote naują šturmaną. Iš rezultatų grafiko matyti, kad, nepaisant nukritimo į 57 vietą, vyrauja stabilumas visų lenktynių metu. Čia – jūsų naujojo šturmano nuopelnas, ar pats su metais tampate stabilesnis?
B. Vanagas: Sunku pasakyti. Norėjau būti stabilus nuo pirmojo Dakaro, bet 8 metai turėjo praeiti. Kad Filipe prie to prisidėjo – faktas, nes šiaip esu dominuojantis patinas, mane pakankamai sunku valdyti, Saulius žino – esame viename Dakare ir kitose lenktynėse startavę drauge. Šįkart tiesiog priėmiau Filipe autoritetą, jis yra daugiau patyręs, dalyvavęs jau keturioliktame Dakare, todėl nusprendžiau, kad šįkart pabūsiu studentas. Jis tikrai prisidėjo nemažai, nes 80 proc. jo raginimo sudarė stabdymas, o 20 proc. – ragino paskubėti.
– 80 proc. jis ragino jus pristabdyti ar važiuoti atsargiau, o 20 proc. – paskubėti?
B. Vanagas: Taip. Daugiausiai buvo stabdymo, bet buvo ir greitinimo. Vadinasi, jis supranta, kas yra greitis, bet nenorėčiau nurašyti ir savęs. Turbūt šiek tiek subrendau, nes pasakyti yra vienas dalykas, o įgyvendinti – kas kita.
– Kalbant apie šį grafiką, Vaidotai, ar, jūsų nuomone, įmanoma Dakare pasiekti rezultatą, kuris būtų dešimtuke ar net dar geresnis, turint bent vieną tokią duobę? Benediktas turėjo vieną didelę duobę, o jūs turėjote paskutinę itin didelę, o trečiame ir ketvirtame greičio ruožuose – rimtas klaidas.
V. Žala: Taip, turėjome rimtą gedimą, kur dirželį teko keisti lauko sąlygomis. Bet iš esmės tokios duobės „suvalgo" gero rezultato galimybę. „Atlošti" dvi valandas, kai Dakaras buvo toks konkurencingas, šansų nėra.
– Kai trečiame etape tapote 32-ieji, sakėte, kad jums pasidarė aišku, jog galimybės užimti vietą dešimtuke nėra, matant konkurencingumą?
V. Žala: Galėjome tikėtis ir laukti, kad kažkas iškris, padarys klaidą – tokios tikimybės visada yra. Bet tas laiko skirtumas nėra stacionarus. Kiekvieną greičio ruožą, jei nevažiuoji lyderio tempu, gauni papildomas 15-20 min., tas skirtumas nuolat auga. Jei nepataikai į lyderių tempą, o jį ne visada pavyksta išlaikyti, automatiškai geras rezultatas tolsta. Iš esmės, norint pataikyti į dešimtuką ar penketuką tokiame Dakare, reikia palaikyti itin aukštą tempą. Tokių duobių ten negali būti.
– Benediktai?
B. Vanagas: Apie penketuką dar nekalbėsiu, nes manau, kad dešimtukas yra toli.
– Aišku, kad čia yra techninis sportas, ir automobilio gedimas yra sporto dalis, bet iš jūsų rezultato išmetus šią 57 vietą, tai būtų devinta – dešimta vieta Dakare. Bet tik išmetus šį gedimą.
B. Vanagas: Šitas grafikas rodo, kad negali turėti nė vienos didelės bėdos. Gali turėti kelis kartus prakirsti padangą, kelis kartus pasiklysti, nes be viso to dar turėjome 20 min. baudos už vieną nepaimtą tašką – būna, kad ir gerieji šturmanai šiek tiek pasiklysta, – iš esmės su 20 baudos minučių dar galėjome gyventi, bet su trimis valandomis – jau ne. Viduje suprantu, kad turi būti be galo drausmingas visą Dakarą, gali kažkiek kartų prakirsti ratą, gali minimaliai keliskart paklysti, ir tada gali galvoti apie dešimtuką, bet negali daryti didesnių klaidų. Bent jau ne šiame Dakare.
– Sauliau, jūsų nuomone, Benedikto ir Vaidoto komandų technologinis lygis yra artimas, ar ne? Jis tikriausiai neduoda trijų valandų atotrūkio. Tad kur yra skirtingų rezultatų priežastys? Metai ir patirtis?
S. Jurgelėnas: Statistika tokia, kad, jei neklystu, automobilių kategorijoje niekas nėra laimėjęs būdamas jaunesnis nei 30 ar 35 metų. Motociklų kategorijoje yra kitaip, bet ten pasitari pats su savimi, dalyvių skaičius ir konkurencija yra visai kita.
– Motociklų sporte fizinė kondicija yra labiau svarbi, ar ne?
S. Jurgelėnas: Tikrai taip. Jų kiekvienais metais startuoja gerokai virš 100, yra atrankų komitetas, ne kiekvienas norintis ten papuola, pats sportas yra prieinamesnis, tad ten jaunesnių, bet jau sugebančių su savimi susitvarkyti, yra atrenkama daugiau. O automobilių kategorijoje prie tokių tempų ir automobilių reikalinga gebėjimas susivaldyti.
Daug metų kalbėdavau su gamykliniais šturmanais, klausdavau, kaip susitvarkyti su lenktynininkais, jei jiems azartas užpila akis, daug šturmanų pasakė, kad nieko jiems daryti nereikia – jie patys žino, ką daro, ir kokį tempą pasirenka. Pasižiūrėkime į tą patį Peterhanselį, kuris vieną Dakarą laimėjo nelaimėjęs nė vieno greičio ruožo. Jie turi labai aiškią taktiką – gali pralošinėti kelias minutes, o galbūt tai ir naudinga, nes tau nereikia atidarinėti trasos – šiemet matėme, kad atidarantys ekipažai prarado po kelias minutes, nes atidarinėdami trasą turėjo ieškoti kelio.
– Atidarinėti trasą, suprask – važiuoti pirmam, kai dar niekas priekyje nevažiuoja, nėra kito automobilio vėžių?
S. Jurgelėnas: Taip. Ten vyrai aiškiai skaičiuoja. Nustebau pamatęs, kai ką tik finišavę jie su tokiu azartu puola skaičiuoti konkurentų laikus sekundėmis, ir iškart galvoja apie rytdieną, kurioje pozicijoje startuos, ką darys. Tie vyrai visiškai profesionaliai žaidžia sekundžių kategorijomis. Jei mes kalbame apie tai, kaip nesuklysti, kaip neturėti „duobių", jie laiką matuoja sekundėmis. Tai jau – kita lyga. Keliolika Dakarų už nugaros vis dėlto yra patirtis, su kuria reikia skaitytis.
– Vaidotai, kaip matote galimybes? Atmetus technologinį aspektą – jau kalbėjome, kad jūsų technologinis atsilikimas nuo lyderių nėra esminė sąvoka. Esminė sąvoka yra kažkas kito – kas tai?
V. Žala: Patirtis. Paprastas dalykas, važiuoji kopų masyvu, greitas segmentas, ir instinktas yra prilėtinti bet kur, kur nematai. Kai nematau aiškaus nusileidimo, nežinau, ar ten bus slenkstis, ar ne, mano instinktas bent jau kol kas yra prilėtinti bet kur, kur yra potenciali rizika. Lyderiai, tie vyrai, kurie yra dalyvavę 12 ar 14 Dakarų, jau moka skaityti landšaftą, ir nujaučia, kuriose vietose gali rizikuoti ir nelaukti slenksčio, o kuriose vietose reikia pasisaugoti, nes bėda gali užklupti.
– Ir tai galiausiai susideda į minutę, ar ne?
V. Žala: Taip. Šiame Dakare nebuvo didelių skirtumų, nes kopų masyvų nebuvo daug. Bet kai turėjome tokias situacijas kaip Peru, kai kopų buvo daug, tie skirtumai iškart tapo milžiniški. Nes gebėjimas skaityti smėlio spalvas ir nuspręsti, kur minksčiau, kur – kiečiau, kur yra slenkstis, kur – ne, yra didelis privalumas. Kol kas esame pravažiavę tris Dakarus, tad su tais vyrais matuotis būtų įžūlu.
– Benediktai, kaip jūs matote situaciją? Esate pravažiavęs daugiau, bet tikrai ne tiek, kiek, pavyzdžiui, Peterhanselis.
B. Vanagas: Šiemet vieną dieną nutiko taip, kad Naseras, dieną prieš tai „pralošęs" 17 minučių, startavo už mūsų. Jie mus pasigavo pakankamai greitai, pralenkė, ir kurį laiką sugebėjome važiuoti iš paskos. Tai nėra ten kažkokio lėkimo, iš esmės – labai pamatuotas važiavimas, tik tiek, kad jis yra labai subalansuotas, ir panašu, kad žmonės daro, ką nori. Mes galvojame, kad rezultatą nulemia vienas stebuklingas dalykas – automobilis, patirtis ar pan. Iš tiesų rezultatas susideda iš daugybės smulkmenų: čia jis septyniais procentais dirba geriau už tave, čia – puse procento, ten – penkiais, ir dienos pabaigoje gaunasi nemažas skirtumas. Bet nėra nė vienos vietos, kad akseleratorių labiau laikytų ar pan. Nieko panašaus – pamatuotas važiavimas. Ir matosi, kad nerizikuoja, kur nemato.
– Kitaip tariant, sakote, kad kuo daugiau važiuoji, tuo labiau didėja tikimybė, kad rezultatai augs, ar ne? Nepaisant technologinio atsilikimo, kuris, panašu, egzistuos tam tikrą laiką, nebent kuris iš jūsų tapsite tikruoju gamyklinės komandos pilotu? Kalbant apie galimybes neturėti tokių duobių, Benediktai, kokias išvadas pasidarėte po šio Dakaro?
B. Vanagas: Iš esmės atsakėme sau, kad galime važiuoti be didelių bėdų. Ši bėda su šarnyru, lietuviškai – lankstu, nebuvo klaidos pasekmė, bent jau mes nefiksavome didelių smūgių automobiliui, vadinasi, mums priežasčių reikia ieškoti kažkur kitur. Kai pasakiau „Toyota" kompanijai, kad mums lūžo galinio rato viršutinis lankstas, jie man atsakė, kad taip nebūna. Mes specialiai įkėlėme vaizdo įrašą, kur matosi, kad mums bevažiuojant ratas staiga nukrito, be jokio smūgio. Greičiausiai tai buvo technologinė problema, mums nepasisekė. Gali būti, kad buvo koks nors mikro įtrūkimas, ir tiesiog nepasisekė. Kas bus kitais metais, vėlgi nežinia.
Gamyklos prižiūri ypač drausmingai, ten nėra sampratos „brangu", ten yra samprata „nepakeitei laiku". Šiuo atveju viską darėme pagal kilometražą, bet greičiausiai, norint apsidrausti, reikia keisti detales dar dažniau. Pavyzdžiui, ankstesniuose Dakaruose kamuodavomės dėl vairo kolonėlių. Dabar turime tris vairo kolonėles, jas keičiame periodiškai, šiemet buvo pirmas Dakaras, kai finišuojant visos vairo detalės buvo savo vietoje. Padažninome detalių keitimus, bet tai kainuoja.
– Kitaip tariant, priklausymas gamyklinei komandai leistų turėti geresnę priežiūrą?
B. Vanagas: Tiksliau sakant, gali priklausyti gamyklinei komandai, arba gali elgtis kaip gamyklinė komanda. Ne visai tas pats, bet jau panašiau.
V. Žala: Aš sakyčiau, kad čia yra labai kompleksiškas sportas. Kad ir kaip nenorėtume to pabrėžti, bet egzistuoja ir tam tikras sėkmės elementas. Pavyzdžiui, „X-raid" yra gamyklinė komanda, tačiau šiemet pirmame greičio ruože jiems subyrėjo greičių dėžė, tiesiog nepasisekė. Vasiljevui sudegė automobilis, pirmą kartą per 8 metus „Mini" sudegė.
Tokioms situacijoms nutikti tikimybė statistiškai yra nedidelė, turint omeny, kiek kilometrų automobilis nuvažiuoja, ir kad komanda turi ne vieną, penkis ar septynis automobilius, kurie yra nuolat eksploatuojami. Bet tai yra techninė sporto šaka, ir visada egzistuoja tikimybė, kad kažkada ta bėda užklups. Ta bėda nėra dažna, tiek mūsų, tiek Benedikto automobiliai yra patikimi, „švieži", bet nuo to nesi apdraustas.
– Keisite automobilį, Benediktai?
B. Vanagas: Matau, kad mums tai yra reikalinga, nes dvejus metus automobilis yra tas pats. Jei praėjusiais metais galėjome būti apie dešimtuką, ar dvyliktoje – keturioliktoje vietoje, šiemet iš esmės važiavome stabiliai, tik kad „persistūmėme". Aš netapau lėtesnis, manau, kad turiu tą patį greitį, tiesiog automobilis leidžia tai, ką leidžia. Ar keisime, nežinau. Padarysime viską, kad galėtume turėti jį geresnį, bet čia priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir partnerių, gamyklos. Diskusijos jau vyksta.
– „Mini" padarė jums didesnį įspūdį, nei technologiškai pažangesnė „Toyota"?
B. Vanagas: „Mini" yra labai gerai „sukaltas" automobilis, tikrai lenkiu kepurę prieš inžinierius. Manau, kad su „Toyota" galima pasiekti rezultatų. Politikoje žmonės išsirenka vienus – nepatinka, tada renkasi kitus – nepatinka, tada renka trečius. Aš norėčiau dirbti stabiliai ir pasižiūrėti, ar galime pasiekti rezultatų su tuo pačiu.
– Vaidotai, kokie jūsų planai dėl kitų metų?
V. Žala: Dėliojame planus, turime perbėgti visą rėmėjų sąrašą, išsiaiškinti, ar jų lūkesčiai pateisinti, ir tada matysime. Tai yra pagrindinis ir vienintelis mūsų finansavimo šaltinis, tiesiog esame priklausomi nuo rėmėjų. Jei susidėlios planas, judėsime į priekį.
– Bet kuriuo atveju, blogiausias įmanomas scenarijus – dalyvavimas Dakare su tuo pačiu automobiliu, ar ne? Turbūt nesvarstote nedalyvauti?
V. Žala: Automobilis yra, bet tai nėra pagrindinės išlaidos. Automobilį įsigijome lizingo būdu, tam tikros sąnaudos kapsi kiekvieną mėnesį, bet pagrindinės išlaidos yra didelės sumos startiniams mokesčiams, automobilio perrinkimui, yra krūvos išlaidų, kurias kasmet reikia padengti. Tai nėra pati pigiausia sporto šaka.
– Bet kuriuo atveju, nesigailite pradėjęs šią Dakaro avantiūrą?
V. Žala: Ne, aš net nežinočiau, ką reikėtų daryti, jei baigtųsi Dakaro avantiūra. Nežinočiau, nuo ko pradėti gyvenimą.
– Tarsi dėl kitų metų klausimų nėra?
V. Žala: Šiuo atžvilgiu – tikrai taip.
– Ir pabaigai – kas nutiko su tuo akmeniu, kad taip ilgam jus „išjungė"?
V. Žala: Tai buvo šaldytuvo dydžio akmuo, net ne vienas, o visa jų krūva. Nesiplėsdamas pasakysiu, kad tai buvo ekipažo klaida – atlėkėme dideliu greičiu, užtikome krūvą, kuri mūsų „nepraleido", skridome aukštai ir skaudžiai, nuplėšėme visą ratą. Nedaug trūko, kad apsiverstume, pakilę į orą nusileidome ant dviejų šoninių automobilio ratų. Vienas ratas šiek tiek nusimontavo, kitas liko vietoje, bet bėda buvo ta, kad priekinis dešinys ratas gavo tiesioginį smūgį į didelį akmenį, ir išplėšė detales su viskuo – viršutinę ir apatinę šakes, net vairo kolonėlę, kurios dalis išplyšo. Tai buvo labai stiprus ir brangus smūgis.
S. Jurgelėnas: Jei būtų smūgį gavęs tik ratas, mes būtume sumaitoję tik jį. Blogiausia tai, kad akmuo „smogė" tarp rato ir kolonėlės.
– Ką reiškia ekipažo klaida? Nepamatėte, neįspėjote, neišgirdote?
S. Jurgelėnas: Ta vieta nebuvo pažymėta nė vienu šauktuku, o mūsų greitis buvo didelis. Tiesiog atrodė kaip darbinis posūkis, kurio išorėje yra kliūtis, ir tokių posūkių per visą Dakarą buvo daug.
– Nesureikšminote to, matydamas legendoje. Benediktai, kai išgirdote, kad jie atsitrenkė į akmenis, galėjote įsivaizduoti, kuri tai vieta?
B. Vanagas: Paprastai neatsimenu visų vietų, bet šią vietą atsimenu labai gerai, nes ten buvo posūkis į dešinę, ir visa baterija „prieštankinių" akmenų, bet „Mini" peršoko ir juos, nes kolektyvas sakė, kad matė juos už tų akmenų. Jums dar labai pasisekė. Ten tikrai buvo pavojinga vieta.
– Atsukęs laiką atgal, jei įsivaizduojate automobilį, kuris perskrido tuos akmenis, sakote, kad jiems labai gerai baigėsi?
B. Vanagas: Šis „Mini" – tikrai stiprus daiktas.
– Jutote, kad jums pasisekė?
V. Žala: Mes per dviejų minučių plauką gavome medalius, tad taip, mums pasisekė.