Pirmadienį iš Dakaro sugrįžę lenktynininkai teigė, kad jau spėjo truputį pailsėti bei ėmė galvoti ir apie planus kitam Dakarui. Vis dėlto, paklausus, ar jau pavyko susidėlioti visus pliusus ir minusus, kurie buvo šių metų Dakare, V. Paškevičius neslėpė, kad vienas didžiausių minusų ir psichologinių iššūkių buvo sunkvežimio gedimai, dėl kurių komanda negalėjo važiuoti tokiu tempu, kokiu yra pajėgūs.
„Psichologiškai sunkiausia buvo dėl to, kad sunkvežimis nebuvo tinkamai paruoštas lenktynėms, turėjome gedimų, o tai mus stipriai paveikė. Žinoma, iš jo bandėme išspausti viską, ką galim, taip pat stengiamės susirinkti kuo daugiau patirties greičio ruožuose. Tačiau šis Dakaras visapusiškai buvo sunkesnis nei praeitais metais. Praeitame Dakare tikrai neturėjome tiek bėdų, galėjome skandžiai važiuoti, tačiau tai buvo mūsų pirmas Dakaras – buvome atsargesni, mažiau rizikavome. Šių metų Dakaras buvo ir ilgesnis, ir greičio ruožai jo buvo sudėtingesni ir netgi žudikiški technikai. Lyg to būtų negana, dėl technikos gedimų turėjome daugiau iššūkių ir nesklandumų, dėl ko psichologiškai buvo dar sunkiau“, – išgyvenimais Dakare dalijosi V. Paškevičius.
Lenktynininkas neslėpė, kad daug psichologinių sunkumų komanda patyrė ne tik dėl to, kad negalėjo parodyti tokių rezultatų, kokių norėjo, tačiau ir dėl dar prieš Dakarą sulaukto skambučio, po kurio ekipažas apskritai ėmė svarstyti ar 2023-ųjų Dakare jie apskritai startuos.
„Viskas apsivertė aukštyn kojomis likus savaitei iki Dakaro. Tada ir įvyko didžiausia problema. Dar rugsėjį, kai reikėjo sumokėti paskutinius startinius mokesčius, turėjome komandai atsakyti ar vyksime į Dakarą ar ne. Tuomet ir Lietuvoje buvo sudėtinga situacija, neradome pagrindinio partnerio, mums nepavyko surinkti tokio biudžeto, kokį turėjome turėti, o dėl to turėjome sutikti su tam tikromis komandos sąlygomis – vežti jų reklamą bei tapti jų komandos dalimi.
Komandai, deja, nepavyko paleisti vieno sunkvežimio – ta turėjo būti naujos kartos elektrinis sunkvežimis ir likus savaitei iki išvykimo gavom nemalonų skambutį apie pokyčius, su kuriais mums teko sutikti, kadangi esame komandos dalis. Pokyčiai buvo nemalonūs – turėtą sunkvežimį teko perleisti kitam vairuotojui, o mums turėjo būti perduotas šis sunkvežimis, kuriuo ir važiavome, tik jis turėjo funkcionuoti šimtą kartų geriau.
Prieš Dakaro prologą buvo minčių apskritai nestartuoti, nes nematėme daug prošvaisčių, jog sunkvežimis greitu metu bus sutaisytas ir funkcionuos, kaip pridera. Tai mums mechanikai žadėjo pirmiausia po vienos dienos, vėliau po trijų, vėliau per poilsio dieną. Prašiau, kad jis tinkamai pradėtų veikti bent kada nors iki finišo, tačiau to padaryti vėl nepasisekė“, – apie netikėtus pokyčius paskutinėmis akimirkomis kalbėjo V. Paškevičius.
Vis dėlto, V. Paškevičius atviras – jie padarė viską ką galėjo, todėl ir savo pasirodymą ekipažas vertina labai gerai. Lenktynininkas teigė, kad su turima technika ir jos gedimais ekipažas vis tiek sugebėjo važiuoti greitai, palaikyti gerą tempą, o galiausiai – netgi pasiekė komandos rekordą, mat per 10 metų nė vienas komandos ekipažas nebuvo pakilęs net iki 5 vietos greičio ruože, o štai V. Paškevičiaus, S. Volkovo ir Tomo Gužausko ekipažas netgi tapo paskutiniojo šių metų Dakaro greičio ruožo nugalėtojais. V. Paškevičius neslėpė, kad atsižvelgiant į tokius pasiekimus, ekipažas tikisi ne tik komandos įvertinimo, tačiau ir geresnės bei geriau paruoštos technikos kitiems startams.
Paklaustas, ar galime kitais metais ekipažą vėl pamatyti prie Dakaro starto linijos, V. Paškevičius neslėpė – šia tema šiuo metu ekipažas turi daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau tikisi, kad 2024-aisiais vėl galės startuoti. Na, tik jau su tinkamai veikiančia technika.
