Vienam iš labiausiai patyrusių ir tituluočiausių Lietuvos dykumų ralių lenktynininkų A. Juknevičiui priklauso geriausias Lietuvos rezultatas Dakaro ralyje – 2009 m. jis su Aurelijumu Petraičiu finišavo 25-oje vietoje.
A. Juknevičius: baisiausi – naktiniai greičio ruožai
A. Juknevičius vairuos „Toyota FJ Cruiser“ automobilį. Pasak jo, su šiuo automobiliu pasiekti itin aukštą vietą bus sunku. Prieš išvykdamas jis džiaugėsi, kad pagaliau prasideda visas veiksmas.
– Kokie tikslai Dakare?, – žurnalistai paklausė A. Juknevičiaus.
– Peržiūrėsime ar mašiną neužpuolė rūdys, nes jas plukdant Atlanto vandenynas padaro savo. Norisi viską peržiūrėti, varžtus patikrinti. Komisija paskirta sausio 3d., jei viskas gerai, ji duoda leidimą lenktyniauti.
– Kuri vieta tenkintų?
– Vietos norisi kuo aukštesnės. Aišku, labiausiai norisi finišuoti, žinant kad ne viskas nuo mūsų priklauso. Sporte fortūna yra labai svarbus dalykas. Visko gali įvykti, nuo automobilio gedimo niekas nėra apdraustas. Tai yra baisiausias scenarijus, viskam kitam esame pasiruošę. Žinau, kad jeigu važiuosime normaliai, nebus gedimų, tai ir finišas turėtų būti ir turėtume būti aukščiau negu paskutinės vietos. Mano automobilis nėra brangus, su juo konkuruoti dėl aukštų vietų yra sunku. Pirmas tikslas yra finišuoti ir parodyti ką gali išspausti su tokiu nedideliu biudžetu.
– O koks Jūsų biudžetas?
– Apie 200 tūkst. litų, netgi kiek mažiau.
– Palyginkite su kitomis komandomis, koks jų būna biudžetas?
– Turbūt žinote, kad Benedikto Vanago biudžetas yra 1,5mln. litų, bent tiek deklaruoja. Kiek kam pasiseka surinkti. Gamyklinių automobilių biudžetai yra labai dideli. Mūsų toks draugas iš Rusijos nuomojasi iš BMW gamyklos. Jis sumokėjo 1mln. eurų už ją, tik už nuomą. Jeigu daužysi, laužysi – mokėsi dar daugiau. Tokių kaip aš nebus daug, aš esu prie ribos, kai mažiau jau nelabai gali būti. Čia ne viską lemia biudžetas, maratone turi nubėgti iki finišo. Kartais, kai tu žinai viską, ką darai ir fortūna yra su tavimi, tavo rezultatas gali būti geresnis už daugelį tų, kurie turi didesnį biudžetą. Viską parodys finišas.
– Kokie didžiausi pavojai Jūsų tyko Dakare?
– Didžiausią nerimą kelia, kad yra daug ilgų greičio ruožų. Kadangi labai daug dalyvių, tai antroji pusė dalyvių startuoja gauna nakties. Ta naktis užklumpa kopose, kalnuose ir tada tu negali greitai važiuoti, turi riedėti atsargiai, kad pasiektum finišą. Baisiausia tie naktiniai ruožai, tu jau būni pavargęs, gali sudaužyti automobilį, tavo tempas krenta. Norisi išvengti tos tamsos. Daugiau kažkokių bėdų nematau šiame Dakare. Bus nedaug kopų, nors man tai būtų paranku, nes esu ten patyręs ir ten galėčiau pasiekti labai gerą laiką.
– Kas dar bus paranku?
– Šiame Dakare nėra kažko neparankaus ar parankaus. Manau smėlio etapai bus parankiausi, o visi kita nieko baisaus, reikia tiesiog važiuoti ir įgyvendinti savo uždavinius.
– Lenktynininkai Dakaro metu daug numeta svorio?
– Mes neturime daug ko numesti. Vytas sveria 65 kg., aš 70 kg. Kiti draugai lenktynininkai juokiasi, kad mums lengviau, nes abu sveriame kaip vienas normalus vyras. Mes daug nenumesime, bet kiti numeta apie 5 kg. mažiausiai.
– Tai lengvas svoris Jūsų privalumas?
– Aš manau – lengvas svoris, gera nuotaika. (juokiasi, – DELFI). Didelis privalumas yra Vytas, jis turi daug patirties technikoje, aptarnavęs geriausius Dakaro grandus. Jis buvo pagrindinis mechanikas kelių lenktynininkų, kurie laimėjo Dakarą. Dabar gal jau metas ir mums išnaudoti jo fortūną. Jeigu kokie varžtai atsisuks kelyje, tai nelabai bijosiu.
V. Obolevičius: tokia galimybė būna vieną kartą gyvenime
Tuo tarpu A. Juknevičiaus šturmanu būsiantis V. Obolevičius anksčiau Dakare dirbo tik kaip mechanikas. Su gamykline „Volkswagen” komanda jis spėjo džiaugtis ir Dakaro nugalėtojų laurais. Šįkartą jis pirmą kartą savo gyvenime sės į šturmano vietą.
– Pirmą kartą būsite šturmanas, o ne mechanikas Dakaro ralyje. Nekelia baimės?, – paklausė žurnalistai.
– Yra šiokie tokie niuansai. Niekada nesu važiavęs lenktynėse apskritai kaip šturmanas. Tai yra ne baimė, o nepasitikėjimas savimi. Pirmos dienos parodys. Pirma, antra diena, įsivažiuosiu. Reikia susisžiūrėti kaip veikia visos navigacinės sistemos ir reikai nepasimesti, nepradėti panikuoti kai padarai kokių klaidų. Bus ir klaidų, bus ir blogų, gerų dienų. Antanas vistiek turi patirties ir kaip šturmanas ir kaip vairuotojas, tikiuosi padės. Vistiek turiu draugų ir pažįstamų tarp šturmanų, tai sakė kreipkis jei reikės, padėsime.
– Antanas jau davė patarimų?
– Taip, sakė mokykis dar. (juokiasi, – DELFI). Yra kelio knyga, reikai žinoti žymėjimo ženklus, jų ten daug nėra. O navigacija toks jau daiktas.. Reikės pabandyti iš pradžių. Teoriškai viską kaip ir supranti, bet praktiškai yra skirtumų visokių.
– Kaip gavote pasiūlymą?
– Antaną jau pažįstu seniai. 2003m. abu važiavome į Dakarą, jis su Aurelijumi Petraičiu, o aš su gamykline komanda. Jam patinka tas sportas, man irgi. Tiesiog paskambino ir paklausė ar norėčiau važiuoti. Pagalvojau, kad neverta atsisakyti.
– Nekilo abejonių?
– Ne. Kai jau 8 kartus dalyvavęs kaip mechanikas viskas ten jau žinoma. Dabar viskas iš kitos pusės. Mechanikui ten lengviau iš vienos pusės, kai pats sėdi automobilyje viskas kitaip. Pagalvojau, kad verta pabandyti, nes toks šansas vieną kartą gyvenime, nes tai yra labai brangus sportas. Bandysime, parodysime ką galime.
– Būsite ir šturmanas, ir mechanikas?
– Taip. (juokiasi, – DELFI). Jeigu kas atsitiks su automobiliu, tai bus pliusas, nes gali daug ką pasidaryti pats. Tikėsimės, kad tų gedimų bus mažai. O kas liečia vairavimą, tai Antanas turi daug patirties ir tas padės.
